Šimto metų kelias: nuo Šlapelių namų iki muziejaus
Šlapelių šeimos istorija ir indėlis
1906 - 1999
Šimto metų kelias: nuo Šlapelių namų iki muziejaus
Šlapelių šeimos istorija ir indėlis
1906 - 1999
Viena šeima - didelė istorija. Inteligentai iš Didžiosios raidės
Muziejus yra tiesiogiai susijęs su Marija ir Jurgiu Šlapeliais, kurių indėlis į lietuvių kalbos išsaugojimą ir lietuviškos literatūros platinimą spaudos draudimo laikotarpiu yra unikalus ir ypatingas.
Atraskite šlapelių šeimos istoriją, knygnešystės ir tautinio atgimimo temas, XX a. pr. Vilnių, meilę ir kovą už lietuvių kalbą ir spaudą
XX a. pr.
Vilnius
Okupacijos, disidentinis judėjimas
Tautinio-kultūrinio atgimimo era
Tarpukario laikotarpis
Išgyvenkite laikmetį per Šlapelių šeimos dramatišką istoriją
Nemokamas įėjimas - užsiregistruokite
Dirbame: Nuo antradienio iki šeštadienio 10:00-17:00
Adresas: Pilies g. 40, Vilnius
Istorinė Vilniaus Moteris
Nemokamas įėjimas - užsiregistruokite
Dirbame: Nuo antradienio iki šeštadienio 10:00-17:00
Adresas: Pilies g. 40, Vilnius
Filologas iš Kupiškio
Nemokamas įėjimas - užsiregistruokite
Dirbame: Nuo antradienio iki šeštadienio 10:00-17:00
Adresas: Pilies g. 40, Vilnius
Išgyvenk pokario pokyčius
Nemokamas įėjimas - užsiregistruokite
Dirbame: Nuo antradienio iki šeštadienio 10:00-17:00
Adresas: Pilies g. 40, Vilnius
Vilniaus inteligentija. Lietuvybės židinys
Nemokamas įėjimas - užsiregistruokite
Dirbame: Nuo antradienio iki šeštadienio 10:00-17:00
Adresas: Pilies g. 40, Vilnius
Šlapelių vaikai ir jų palikimai
Nemokamas įėjimas - užsiregistruokite
Dirbame: Nuo antradienio iki šeštadienio 10:00-17:00
Adresas: Pilies g. 40, Vilnius
Tarpukario Vilniaus krašto gyvenimo archyvai
Nemokamas įėjimas - užsiregistruokite
Dirbame: Nuo antradienio iki šeštadienio 10:00-17:00
Adresas: Pilies g. 40, Vilnius
Keliaujantis "skolinamasis knygynėlis"
Ekskursijos - užsiregistruokite
Kiekvieną penktadienį | 10:00-17:00
Ekskursijos lietuvių ir anglų kalbomis
O mylimas, Vilniau!
Ekskursijos - užsiregistruokite
Kiekvieną penktadienį | 10:00-17:00
Ekskursijos lietuvių ir anglų kalbomis
Išgyvenkite laikmetį per Šlapelių šeimos dramatišką istoriją
Nemokamas įėjimas - užsiregistruokite
Dirbame: Nuo antradienio iki šeštadienio 10:00-17:00
Adresas: Pilies g. 40, Vilnius
Nuspėti ateitį ją kuriant
Ko gero, nepavyktų apžvelgti prieš šimtmetį Vilniuje vykusio kultūrinio gyvenimo nepavarčius Marijos Šlapelienės lietuvių knygyne pardavinėtų leidinių, nesusipažinus su Jurgiu Šlapeliu ir jo parengtais žodynais, neišgirdus pirmosios lietuviškos operos ir neapsilankius Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose.
Šlapelių namo-muziejaus istorija įdomi: 1926 m. į keturiasdešimtuoju numeriu pažymėtą Pilies gatvės namą atsikrausto Marija ir Jurgis Šlapeliai. Marija Piaseckaitė-Šlapelienė iki mirties čia gyvenusi, sovietinės valdžios nacionalizuotus savo namus 1970 m. surašytu testamentu paliko Amerikoje gyvenusiai dukrai Gražutei, su sąlyga, kad visa, ką ji daugelį metų rinko ir kaupė – išliktų jos namuose, kur būtų įkurtas muziejus....
1926m.
Pilies g. 40, anks ..
"Nedideli tie nameliai – gyvenamo ploto buvo apie 220 mtr. Mes su a. a. Jūsų Tėveliu nusipirkom iš santaupų, negėrėm degtinės, nerūkėm tabako, nesipuošėm, abu dirbom, puotų nekėlėm ir susitaupę nusipirkom“.“ - Marija Šlapelienė
Ištikimi lietuviškam žodžiui. Inteligentai iš Didžiosios raidės. Asmenybės.
Šlapelių šeimos istorija ir indėlis
Viena šeima - didelė istorija
Muziejus yra tiesiogiai susijęs su Marija ir Jurgiu Šlapeliais, kurių indėlis į lietuvių kalbos išsaugojimą ir lietuviškos literatūros platinimą spaudos draudimo laikotarpiu yra unikalus ir ypatingas.
Ši asmeninė ir autentiška istorija stipriai rezonuoja su lietuvybės išsaugojimu ir tautos kultūriniu atgimimu.
Marija Piaseckaitė-Šlapelienė
Pirmoji lietuviško knygyno savininkė Vilniuje ir aktyvi lietuvių kalbos puoselėtoja. Marija buvo ir pirmosios Miko Petrausko sukurtos lietuviškos operos „Birutė“ pagrindinė atlikėja. Jos knygynas tapo lietuvybės bastionu per penkias skirtingas okupacijas, o pati Marija aktyviai rėmė tautinį identitetą ir kultūrą.
Jurgis Šlapelis
Kalbininkas, vertėjas, tautinio atgimimo veikėjas ir pedagogas. Jurgis aktyviai prisidėjo prie lietuvių kalbos plėtros, leido knygas bei dėstė Vilniaus universitete. Jo veikla padėjo įtvirtinti lietuvišką švietimą ir puoselėjo tautinę tapatybę.
Šeimos tradicijas ir meilę lietuvių kalbai puoselėjo ir jų vaikai. Šlapelių šeima yra palikusi reikšmingą kultūrinį ir istorijos paveldą, kuris saugomas ir puoselėjamas muziejuje, kuris xxx metais padovanotas Vilniaus miestui.
Šlapelių vaikų palikimas
Šeimos tradicijas ir meilę lietuvių kalbai puoselėjo ir jų vaikai. Šlapelių šeima yra palikusi reikšmingą kultūrinį ir istorijos paveldą, kuris saugomas ir puoselėjamas muziejuje, kuris xxx metais padovanotas Vilniaus miestui.
Vilniaus inteligentija. Lietuvybės židinys
Mes visi buvome tokie laimingi..
„Mudu su vyru buvome laimingi ir džiaugėmės nepaprastai geručiais vaikais. Vaikai buvo prisirišę ir mylėjo, gerbė mus (…)“, – apie savo šeimą atsiminimuose rašė Marija Šlapelienė.
Ištikimi lietuviškam žodžiui
XX amžiaus pirmoje pusėje, lietuvių tautinio atgimimo metais, Jurgis ir Marija Šlapeliai tapo svarbiomis figūromis, o jų įkurtas knygynas – to meto lietuvybės židiniu.
Marija ir Jurgis Šlapeliai, knygininkai, kultūrininkai, visuomenininkai, svariai prisidėjo prie lietuvybės darbo Vilniuje XX a. pirmojoje pusėje. Šlapeliai buvo aktyvūs lietuviškos spaudos platinimo ir leidybos dalyviai tuo metu, kai lietuviška spauda buvo draudžiama.
Jų asmeninė istorija atspindi lietuvybės išsaugojimo ir kultūrinio pasipriešinimo simbolį.
Šlapeliai - Lietuvybės ir mokslo puoselėtojai, visuomenės, tautinio atgimimo ir kultūros veikėjai, gyvenimą paskyrusių gimtosios kalbos bei Lietuvos nepriklausomybės puoselėjimui ir saugojimui.
Dalyvavo Vilniaus kultūriniame gyvenime, priklausė kultūrinėms, mokslo draugijoms, talkininkavo iš Mažosios Lietuvos gabenant ir platinant draudžiamąją lietuvišką spaudą.
Šios šeimos 1906 m. atidarytas vienas pirmųjų lietuvių knygynų buvo ne tik kultūros židinys okupuotame Vilniuje, lietuvių susitikimo vieta, bet ir labai svarbus, kai kada vienintelis lietuvybės centras.
Bajoraitė Marija Piaseckaitė ir medicinos mokslų studentas Jurgis Šlapelis susituokė 1905 m. Vilniuje. Meilėje ir santarvėje užauginę tris vaikus, būdami bendraminčiai ir bendražygiai, kartu laimingai nugyveno iki J. Šlapelio mirties 1941 m.
Šlapeliai susituokė 1905 m. Vilniuje ir beveik 20 metų gyveno Marijos tėvo jiems pastatytame name Saracėnų gatvėje. Ten gimė visi keturi jų vaikai: Laimutė, Gražutė, Jurgis ir Skaistutis. Užaugo tik trys – tėvo vardu pavadintasis berniukas mirė sulaukęs vos metukų, kuomet prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Šlapelis buvo mobilizuotas kaip karo gydytojas.
1935 m.
"Mylimiausieji.....„,“ - J.Šlapelis
Jurgio Šlapelio paskutinis laiškas šeimai, rašytas pavasarį – 1935 m. gegužės 13 (14?) d.
Savo bute Vilniuje, Pilies g. 40, nusifotografavusi visa Šlapelių šeima. Ant sofos iš kairės sėdi Marija Šlapelienė, Jurgis Šlapelis ir Laimutė Šlapelytė. Jai prie kojų įsitaisęs Skaistutis Šlapelis. Gražutė sėdi ant kėdės kairiame šone.
„Mes visi kartu buvome tokie laimingi, taip mylėjomės. Mudu su vyru buvome laimingi ir džiaugėmės nepaprastai geručiais vaikais. Vaikai buvo prisirišę ir mylėjo, gerbė mus (…)“, – apie savo šeimą atsiminimuose rašė Marija Šlapelienė.
Istorinė Vilniaus Moteris
„Supratusi, kad esame tik sulenkinti lietuviai – apsisprendžiau esanti lietuvė ir ėmiau uoliai mokytis lietuvių kalbos“
Marija Piaseckaitė-Šlapelienė
Kilmė ir jaunystė
Marija Šlapelienė-Piaseckaitė gimė 1880 m. birželio 5 d. Vilniuje – mieste, kuriame kalbos maišėsi, tapatybės trynėsi, o pasirinkimas būti lietuve nebuvo savaime suprantamas.
Marija gimė sulenkėjusio bajoro Dominyko Piaseckio (1863 m. sukilimo dalyvio) ir Eleonoros Wojciechovskos šeimoje. Augo lenkakalbėje aplinkoje, namuose buvo kalbama lenkiškai baltarusišku žargonu. Nors tėvas šiek tiek mokėjo lietuviškai, save laikė lenku.
Apsisprendimas būti lietuve
Nors Marija augo lenkakalbėje aplinkoje, tačiau jos gyvenimas tapo sąmoningu apsisprendimu – būti lietuve ir saugoti lietuvišką žodį. Šis apsisprendimas nebuvo tylus. Jis buvo aistringas, atkaklus, kartais maištingas – toks, koks buvo ir pati Marija.
1900 m. ji baigė Vilniaus kilmingųjų mergaičių gimnaziją (dab. Užupio gimnazija). Turėjo gražų sopraną, giedojo Šv. Rapolo bažnyčios chore, vėliau – Šv. Jonų bažnyčios chore. Dar jaunystėje, giedodama Vilniaus bažnyčių choruose, ji buvo pastebėta ne tik dėl išskirtinio soprano, bet ir dėl smalsumo, drąsos, vidinės ugnies. Kunigo Juozapo Ambrazevičiaus - vieno iš vadinamųjų „Dvylikos apaštalų“, lietuviško elementoriaus autoriaus ir aktyvaus lietuvybės skleidėjo, suburta lietuviška aplinka atvėrė jai pasaulį, kuriame kalba reiškė daugiau nei žodžius – ji reiškė tapatybę. Jis pastebėjo Marijos balsą, skirdavo jai solo partijas ir įtraukė ją į lietuvių kalbos kursus, chorų veiklą, arbatvakarius.
Marija greitai išmoko lietuvių kalbą, pradėjo domėtis draudžiama lietuviška spauda, padėjo ją platinti, rašė į Mažojoje Lietuvoje leidžiamą laikraštį „Naujienos“. Ji įsitraukė į lietuvišką kultūrinį judėjimą jau 1897 m. ir pradėjo augti kaip asmenybė, pasirinkusi sąmoningą kelią
Pažintys ir lemtingi ryšiai
Lemtinga tapo pažintis su rašytoja Gabriele Petkevičaite-Bite ir vasaros Puziniškyje – ten, kur rinkosi Lietuvos šviesuomenė - Jonas Jablonskis, Žemaitė, Povilas Višinskis ir kiti, ir buvo kalbama apie ateitį. Būtent ten Marija sutiko Jurgį Šlapelį – ramų, strategiškai mąstantį žmogų, su kuriuo jos gyvenimas susipynė ilgam. Nors pirmasis įspūdis buvęs skeptiškas, netrukus paaiškėjo, kad racionalią Jurgio strategiją puikiai papildo Marijos administraciniai gebėjimai ir šiltas bendravimas su žmonėmis. Jųdviejų bendrystė tapo pusiausvyra tarp racionalumo ir jausmo, idėjos ir kasdienio darbo. 1905 m. Marija ir Jurgis Šlapeliai susituokė.
Knygininkės kelio pradžia
XX a. pradžios Vilnius Mariją rado jau veiklią ir ryžtingą. 1904 m., grįžusi iš Puziniškio į Vilnių, Marija buvo pakviesta Jono ir Petro Vileišių dirbti „Vilniaus žinių“ knygyno vedėja. Tais pačiais metais ji pradėjo dirbti ir „Vilniaus žinių“ redakcijoje. Ji dalyvavo draugijų veikloje, stovėjo pačiame lietuviško kultūrinio gyvenimo sūkuryje.
Teatro ir muzikos veikla
Marija buvo viena lietuvių dramos ir muzikinio teatro pradininkių Vilniuje. 1905 m. suvaidino Agotą pirmajame viešame lietuvių spektaklyje Vilniuje – Keturakio komedijoje „Amerika pirtyje“, dainavo M. K. Čiurlionio vadovaujamame „Vilniaus kanklių“ chore, vaidino kituose lietuvių mėgėjų teatro spektakliuose ir operetėse, o 1906 m. jos balsas nuskambėjo kaip istorinis ženklas – Marija tapo pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ kompozitorius Mikas Petrauskas) pagrindinio vaidmens atlikėja. Tai buvo ne tik muzikinis įvykis – tai buvo pareiškimas, kad lietuvių kultūra Vilniuje gyva ir girdima. Tačiau scena nebuvo jos galutinis pasirinkimas.
Nuosavas knygynas – lietuvybės bastionas
1906 m. vasario 6 d., jau būdama motina (rudenį gimė dukra Laimutė), Marija kartu su vyru Dominikonų gatvėje atidarė nuosavą lietuvišką knygyną. Tai buvo pirmasis profesionalus lietuviškas knygynas Vilniuje, veikęs iki 1949 m.
Šis knygynas tapo daugiau nei prekybos vieta – tai buvo lietuvybės bastionas, susitikimų erdvė, idėjų prieglobstis, tylus pasipriešinimas ir atkaklus tikėjimas knygos galia. Per penkias okupacijas jis liko vieta, kur buvo saugomas žodis, atmintis ir viltis.
Visuomeninė veikla
Marija aktyviai dalyvavo Vilniaus kultūriniame gyvenime, priklausė: „Vilniaus aušros“ draugijai, kultūros draugijai „Rūta“, „Žiburėlio“ draugijai, Lietuvių mokslo draugijai, buvo Lietuviškų knygynėlių draugijos viena steigėjų.
Ji talkino gabenant ir platinant lietuvišką spaudą iš Mažosios Lietuvos, nuosekliai rėmė tautinį identitetą ir kultūrą.
Paskutiniai metai
Marijos gyvenimas nebuvo lengvas. 1941 m. ji neteko vyro, karas išblaškė vaikus - visi trys vaikai per Antrąjį pasaulinį karą pasitraukė į Vakarus, namai buvo nacionalizuoti, knygynas – uždarytas. Tačiau net ir tuomet ji liko ištikima savo tikėjimui: Lietuva bus laisva.
Ji mirė 1977 m. Vilniuje, sulaukusi 97-erių, palaidota Rasų kapinėse šalia Jurgio Šlapelio. Tačiau jos istorija nepasibaigė. Ji gyva knygose, Vilniaus gatvėse, atmintyje – ir šiame name, kuriame vis dar galima išgirsti nebylų, bet tvirtą Marijos balsą.
Mažas žmogus gali saugoti didelę istoriją.
Marija Šlapelienė tą įrodė visam Vilniui.
„Supratusi, kad esame tik sulenkinti lietuviai – apsisprendžiau esanti lietuvė ir ėmiau uoliai mokytis lietuvių kalbos“
Marija Piaseckaitė-Šlapelienė – pagrindinio vaidmens atlikėja pirmojoje lietuviškoje operoje, Miko Petrausko operoje „Birutė“, 1906 m./
Marija Šlapelienė Vilniuje. Šis Marijos Šlapelienės portretas darytas vienoje Vilniaus fotoateljė. Tuo metu Šlapelienė jau turėjo tris vaikus ir 20 metų kartu su vyru vadovavo lietuviškam knygynui Dominikonų gatvėje.
1880–1977
Marija Šlapelienė – apsisprendusi būti lietuve
"čia buvo nustatytos tolesnės mano gyvenimo gairės, suprasta gyvenimo prasmė“ - M. Šlapelienė
„Susipažinau su užsienyje leidžiama lietuvių literatūra, sužinojau, kaip ji gabenama, platinama, kokie sunkumai, aukos. /…/ Nutariau prisidėti prie tų kovų – darbų. Gaudavau paštu siuntinėlių su draudžiama lietuvių literatūra. Slėpdavau. Paskui /…/ ji buvo platinama“
Filologas iš Kupiškio
"Šlapelis „vilniečių tarpe buvo laikomas žymiausiuoju lietuvių kalbos žinovu ir vienu geriausiųjų J. Jablonskio mokinių“.-Mykolas Biržiška
Jurgis Šlapelis
Tarp pašaukimo, politikos ir medicinos
Jurgis Šlapelis (1876 04 18 – 1941 03 17) – kalbininkas, leksikografas, vertėjas, tautosakos rinkėjas, pedagogas, tautinio atgimimo veikėjas, vienas svarbiausių lietuvių kalbos autoritetų Vilniuje. Jis buvo Jono Jablonskio mokinys, aktyvus lietuvių kalbos ir švietimo puoselėtojas, Didžiojo Vilniaus seimo dalyvis, vienintelis lietuvių atstovas tarpukario Vilniaus miesto taryboje.
Kilmė ir mokslai
Jurgis Šlapelis gimė Kupiškio apylinkėse, Galsiškių kaime, paprastų ūkininkų Kazimiero ir Julijonos Šlapelių šeimoje. Nuo mažumės domėjosi knygomis, ypač lietuviškomis, kurias skaitydavo slapta. Pastebėję sūnaus gabumus, tėvai išleido jį mokytis į Mintaujos (dab. Jelgavos) gimnaziją.
Mintaujoje jo filologinius gebėjimus greitai pastebėjo graikų ir lotynų kalbų mokytojas Jonas Jablonskis, kuris ne tik globojo Jurgį, bet ir priėmė gyventi savo namuose. Čia jis susipažino su to meto lietuvių inteligentais: Vincu Kudirka, Juozu Tumu-Vaižgantu, Gabrieliu Landsbergiu-Žemkalniu, Pranu Mašiotu, Jonu Mačiu-Kėkštu ir kitais. Ši aplinka ugdė Jurgio tautinį sąmoningumą ir pasipriešinimą rusifikacijai.
Konfliktas su carine sistema
1896 m. Mintaujos gimnazijoje kilus protestui prieš privalomą rusišką maldą, Jurgis Šlapelis kartu su kitais gimnazistais atsisakė melstis rusiškai. Už tai jis buvo pašalintas iš gimnazijos be teisės sugrįžti. Tarp atkakliausiųjų maištininkų buvo ir Antanas Smetona.
Pašalinti mokiniai vyko į Sankt Peterburgą, kur kreipėsi į švietimo ministrą. Nors šis leido tęsti mokslus, Mintaujos gimnazijos vadovybė Jurgio nebepriėmė. Gavęs mokyklų kuratoriaus leidimą, jis gimnazijos egzaminus išlaikė eksternu.
Medicina kaip kelias į Lietuvą
Baigęs gimnaziją eksternu, Jurgis įstojo į Maskvos universiteto Medicinos fakultetą, kurį baigė 1906 m. Nors medicina jo netraukė, šią studijų kryptį jis pasirinko sąmoningai – kaip vienintelę realią galimybę grįžti gyventi ir dirbti Lietuvoje. Vėliau šeimos atsiminimuose pabrėžiama, kad gydytojo profesija buvo daugiau priemonė, o ne pašaukimas.
Studijų metais jis aktyviai domėjosi kalbomis, lankė filologinius kursus, o vasaromis grįžęs į Lietuvą rinko tautosaką.
Veikla Vilniuje
1904 m., panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, Jurgis grįžo į Vilnių – miestą, kuriame sparčiai kūrėsi lietuviškos draugijos, kursai ir kultūrinės iniciatyvos. Jis aktyviai įsitraukė į visuomeninį gyvenimą: dalyvavo 1905 m. Didžiajame Vilniaus seime, reikalavusiame Lietuvai autonomijos, kartu su bendražygiais organizavo Seimo pastato ginkluotą apsaugą, priklausė Lietuvių mokslo draugijai, dalyvavo Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto veikloje.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Jurgis buvo mobilizuotas kaip atsargos gydytojas. Į Vilnių jis grįžo 1918 m., gerokai pašlijusia sveikata.
Kalba – tikrasis pašaukimas
Nors formaliai nebuvo baigęs filologijos studijų, Jurgis Šlapelis buvo laikomas vienu geriausių lietuvių kalbos žinovų. Jis leido knygas ir vadovėlius, redagavo ir rengė žodynus, rinko tautosaką, 1907 m. sudarė pirmąjį lietuvišką tarptautinių žodžių žodyną – „Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlį“, dirbo Vilniaus universitete, 1921–1932 m. dėstė lietuvių ir lotynų kalbas bei Lietuvos istoriją Vytauto Didžiojo gimnazijoje.
Kartu su žmona Marija Šlapeliene jis tvarkė lietuvišką knygyną, tapusį lietuvių kultūros centru Vilniuje.
Politinė veikla ir paskutiniai metai
Jurgis Šlapelis priklausė liaudininkų (Danieliaus Alseikos) grupei. 1927 m. jis buvo išrinktas į Vilniaus miesto tarybą ir joje buvo vienintelis lietuvių atstovas.
Jurgis Šlapelis mirė 1941 m., pirmojo sovietmečio pradžioje. Palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse.
1876–1941
Maskvoje mediciną studijuojantis Jurgis Šlapelis savo vestuvių dieną - 1905 m. rugsėjo 4-ą Vilniuje. Tų pačių metų žiemą - gruodžio 4–5 d. J. Šlapelis aktyviai dalyvavo Didžiojo Vilniaus Seimo darbe, su kitais bendražygiais organizavo ginkluotą pastato (Vilniaus miesto rūmų) apsaugą. Didysis Vilniaus Seimas – visuotinis lietuvių atstovų susirinkimas, suformulavęs politinės Lietuvos autonomijos reikalavimą, vertinamas kaip pirmas ryškus bendros tautinės-valstybinės raidos etapas.
„Šią vasarą mūsų kalbos žinovai susirinkę Seinuose per keletą savaičių svarstė kalbos dalykus. Neužilgo susilauksime naujos gramatikos ir sintaksio. Kalbininkai, apsvarstę didžiuosius dalykus, šiaip išsidalino darbą: Prof. J. Jablonskis rašo sintaksį, Dr. J. Šlapelis – gramatiką, o K. Būga išleis veikalą apie rašybą.“
Lietuvos mokslo draugijos valdyba Vilniuje, 1931 m. Iš kairės (sėdi): Povilas Karazija, Marcelinas Šikšnys – pirmininkas, dr. Danielius Alseika – iždininkas. Stovi: Adomas Juškevičius, Stasys Matjošaitis – sekretorius, Bronius Untulis – vicepirmininkas, dr. Jurgis Šlapelis – vicepirmininkas.
Antroje nuotraukos pusėje Marijos Šlapelienės ranka pieštuku užrašyta – „Tėvelis grįžo po karo. 1918 m. D-ras Jurgis Šlapelis“.
Jurgis Šlapelis, grįžęs po karo. 1918 m. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Jurgis Šlapelis buvo mobilizuotas kaip atsargos gydytojas.
„Brangiausioji! Mokso Dr[augijos] susirinkiman niekas nebevažiavom: skubiam dirbti. Aš jau baigiu daiktavardį su visais linksniavimais. Kiti kažin ar ką padarys. Jabl[onskis] ketina sustatyti tik vientisinio sakinio sintaksį. Ilgai labai pravertėm su įvairiais terminais; gramatikai terminus aš jau turiu visus. [...] Paragink, kad Smetona nupirktų Jablonskiui rusiškus sintaksius Krasnogorskio ir Polivano, abudu ir kuo-greičiausiai atsiųskit. [...]“
Iš Jurgio Šlapelio laiško Marijai Šlapelienei, 1909 m. liepos mėn. 11 d..
Jurgis Šlapelis, karo medikas
Ponia Danguolė šypsodamasi priduria: „Ir žodis „sostinė“ yra sukurtas Jurgio Šlapelio. Mums atrodo, kad sostinė ir Gedimino laikais buvo sostinė. Bet iki Šlapelio nebuvo tokio žodžio.“
Nors filologijos mokslų baigęs nebuvo, buvo laikomas vienu geriausiu kalbos žinovų.
"Šlapelis „vilniečių tarpe buvo laikomas žymiausiuoju lietuvių kalbos žinovu ir vienu geriausiųjų J. Jablonskio mokinių“.-Mykolas Biržiška
Jurgis Šlapelis Maskvoje, 1907 m. Tų pačių metų balandžio 18 d. Jurgio Šlapelio ranka rašytame laiške iš Maskvos Marijai Šlapelienei į Vilnių matyti, koks nelengvas buvo studentui Šlapeliui anatomijos egzaminas:
„Mylymiausia tu mano Mariutyte! Skubu pasidžiaugti tau savo džiaugsmu. Kuo tik sugrįžau išdavęs anatomiją. Negali sau prisistatyt, koks tai sunkus buvo dalykas lig egzameno, o dabar kaip nebūta, tartum didžiausia našta nukrito nuo pečių."- J.Šlapelis
Vilniaus inteligentija. Lietuvybės židinys
Nemokamas įėjimas - užsiregistruokite
Dirbame: Nuo antradienio iki šeštadienio 10:00-17:00
Adresas: Pilies g. 40, Vilnius
Čia mes kūrėme Nepriklausomybę
Tarpukario Vilniaus kultūrinės ir intelektualinės bendruomenės gyvenimas / istorija
Marija ir Jurgis ne tik valdė knygyną – jie kūrė kultūros pasipriešinimo židinį, ugdė švietimą ir ryžtingai gynė kalbą. Jų namas, kaip ir knygynas, tapo lietuvių susitikimų bei pasitarimų vieta. Marijos ir Jurgio Šlapelių namai tapo ne tik kultūrinės veiklos centru, bet ir susitikimo vieta svarbiausiems to meto menininkams, rašytojams ir intelektualams. Jų namuose rinkosi šviesuomenė - Basanavičius, Čiurlionis, Vaižgantas, Jablonskis ir daugelis kitų.
Tarpukario Vilniaus kultūrinės bendruomenės istorija
Marijos ir Jurgio Šlapelių namai Pilies gatvėje buvo vienas reikšmingiausių lietuvių kultūros židinių XX a. pradžios Vilniuje. Tai buvo vieta, kur lietuvių inteligentija, menininkai ir visuomenės veikėjai kūrė kultūrinį pasipriešinimą, puoselėjo lietuvių kalbą ir formavo tautinę savimonę mieste, kuriame lietuvių buvo tik apie 3 procentus.
Šlapelių namai – vieta, kur kūrėsi lietuviško Vilniaus svajonė
Įžengus į Šlapelių namus Pilies gatvėje, sunku patikėti, kad šiandien tai – tylus muziejus. Prieš šimtmetį čia virė intensyvus kultūrinis gyvenimas: būtent šiuose kambariuose kūrėsi lietuviškas Vilnius, brendo tautinė savimonė ir užgimė daugybė idėjų, kurios vėliau nulėmė Lietuvos nepriklausomybės kelią.
Tuomet lietuvių šiame mieste buvo vos trys procentai, todėl kiekvienas žmogus, kiekviena knyga ir kiekvienas jų susitikimas turėjo ypatingą svorį. Šlapelių namai tapo vieta, kurioje buvo ginama lietuvių kalba, puoselėjama kultūra ir tarsi slapta liepsna saugota lietuvybė.
Šiuose kambariuose lankėsi daug garsių žmonių. Vilniuje tuo metu gyveno tik 3 procentai lietuvių, tad lietuviai inteligentai pažinojo vieni kitus, dirbo bendrus darbus lietuvybei išlaikyti ir puoselėti.
Muziejus, kuriame gyveno istorija
Marija ir Jurgis Šlapeliai buvo ne tik knygyno savininkai. Jie buvo žmonės, kurie į savo namus atvėrė duris visiems, troškusiems kurti lietuvišką Vilnių.
Jų gyvenimo erdvė virto kultūros ir pasipriešinimo centru – vieta, kur vyko diskusijos, gimė naujos idėjos, buvo priimami drąsūs sprendimai.
Čia, prie pianino, lietuvių kalbos mokėsi ir improvizavo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.
Čia buvo rašomi kalbos norminimo pagrindai kartu su Jonu Jablonskiu.
Čia vaišindamasis arbata sprendimus dėl lietuvybės likimo svarstė Jonas Basanavičius, šeimos bičiulis, Šlapelių dukros Gražutės krikštatėvis.
Šiuose kambariuose lankėsi artimas draugas ir bendražygis Peliksas Bugailiškis, dažnas knygyno svečias ir bendramintis Juozas Tumas-Vaižgantas, Vydūnas, G. Petkevičaitė-Bitė, Lazdynų Pelėda, Mikas ir Kipras Petrauskai, K. Šimonis, G. Landsbergis-Žemkalnis ir daugybė kitų, kūrusių lietuvišką kultūrinį Vilniaus veidą.
Tai buvo Vilniaus intelektualų salonas – kuklus savo dydžiu, bet milžiniškas savo reikšme. Čia gimė idėjos, galiausiai vedusios į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.
Visas lietuvybės žadinimo veiksmas iki Didžiojo Vilniaus seimo (1905 m.) vyko ten: ten, atėjęs pas Šlapelį mokytis lietuvių kalbos, pianinu skambino Čiurlionis, rinkosi šviesuomenė – Basanavičius, Vaižgantas, Jablonskis, kiti, būtent ten jie kūrė Nepriklausomybę....
Į Šlapelių namus lietuvių kalbos ateidavo mokintis M.K. Čiurlionis. Aišku, jis negalėdavo praeiti pro pianiną, jis sėsdavo čia skambinti, improvizuoti.....
Čia lankėsi dukros Gražutės krikšto tėvas Jonas Basanavičius, Vydūnas, Jonas Jablonskis, su kuriuo Jurgis Šlapelis daug dirbo lietuvių kalbos kūrimo ir norminimo srityje.
Šlapelių draugų ir bičiulių rate buvo tokie išskirtiniai veikėjai kaip J.Basanavičius, J.Jablonskis, P. Bugailiškis, J. Tumas-Vaižgantas, M.Konstantinas Čiurlionis, Mikas ir Kipras Petrauskai, Vydūnas, G.Petkevičaitė-Bitė, Lazdynų Pelėda, G.Landsbergis-Žemkalnis, K.Šimonis ir kiti. Knygyne lankėsi ir bendravo tokios asmenybės kaip Žemaitė, Juozas Tumas-Vaižgantas ir kiti lietuvių kultūros veikėjai, prisidėję prie tautinės tapatybės ir kalbos išsaugojimo.
Vilniaus kultūros istorijos šerdis
Šlapelių namai buvo ir liko vieta, kurioje telkėsi žmonės, kūrę lietuvišką Vilnių.
Tai – mažas namas Pilies gatvėje, bet milžiniškas savo svoriu Lietuvos kultūrai.
Tai istorija apie:
drąsą kurti tautinę kultūrą, kai ji buvo draudžiama,
žmones, kurie nesutiko tylėti,
Vilnių, kuris formavosi bohemiškuose vakarėliuose ir karštuose pokalbiuose,
kalbą, kuri buvo ginama kaip identiteto pagrindas,
atmosferą, kuri išliko iki šiol.
Šlapelių namai – kultūros ir pasipriešinimo centras
Marija ir Jurgis Šlapeliai savo knygyną ir namus pavertė unikalia susitikimų vieta lietuviams, kurie kūrė tautinį atgimimą ir skleidė modernios Lietuvos idėją dar iki valstybės atkūrimo.
Čia vyko:
lietuviškos spaudos platinimas ir leidyba,
lietuvių kalbos norminimo darbai,
kultūriniai ir švietėjiški susibūrimai,
diskusijos, kaip išsaugoti tautinę tapatybę okupuotame Vilniuje,
slaptos ar pusiau slaptos sueigos, vadintos arbatvakariais.
Tai buvo vieta, kur kultūra ir pasipriešinimas susijungė į vieną.
Tarpukario bohema – gyva iki šiol
Šlapelių namuose gimė tai, ką šiandien vadiname tarpukario Vilniaus bohema.
Čia būrėsi menininkai, literatai, muzikai, aktoriai, pedagogai.
Čia vyko arbatvakariai – slapti ar pusiau slapti susitikimai, kuriuose dainuota, šokta, improvizuota, ginčytasi, kurti planai tautos ateičiai.
Šie vakarai šiandien atkuriami Šlapelių muziejuje, leidžiant lankytojams ne tik pažinti istoriją, bet ją patirti.
1926-1949
"Mūsų tikslas - skleisti lietuvišką knygą ir šviesti žmones“ - Marija ir Jurgis Šlapeliai
Jono Jablonskio atvirlaiškis Jurgiui Šlapeliui, 1914 m.
M. Šlapelienės gimtadienio sveikinimas K. Petrauskui
Kazimiero Būgos laiškas Jurgiui Šlapeliui, 1909 m.
"Kas bus, kas nebus, bet Lietuva nepražus."
Pirmasis atvirukas, paskelbus nepriklausomybę 1918 m. M. Šlapelienės knygyno leidinys. Atvirukas „Vytis“. Dailininkas A. Jaroševičius. Lietuvos vėliavos projektas.
Lietuvių operos gimimas
Maironio laiškas Jurgiui Šlapeliui, 1904 m.
"Jūs kalbėkite, jūs tik kalbėkite. Lietuvių kalba man kaip upelis čiurlena, aš ją ir improvizuoju" - M.K.Čiurlionis
Šlapeliai su Biržiškų ir Matulaičių šeimynomis. Šeimos artimai draugavo.
Šlapelių vaikai ir jų palikimai
Nemokamas įėjimas - užsiregistruokite
Dirbame: Nuo antradienio iki šeštadienio 10:00-17:00
Adresas: Pilies g. 40, Vilnius
Šlapelių vaikų ir giminės šeimų palikimai
Visi trys Šlapelių vaikai baigė aukštąjį mokslą – studijas Vilniaus universitete, kuris lenkų okupacijos metais buvo pavadintas Stepono Batoro universitetu. 1924 m., kuomet į universitetą įstojo pirmoji Šlapelių duktė Laimutė, jame buvo vos 6 lietuviai studentai – laisvieji klausytojai, o įstoti į universitetą baigusiajam lietuvišką gimnaziją buvo sudaromos rimtos kliūtys.
Laimutė Elena Šlapelytė-Graužinienė
1906 -1988
Kilmė ir vaikystė
Laimutė Elena Šlapelytė-Graužinienė gimė 1906 m. rugpjūčio 13 d. Vilniuje – vyriausioji Jurgio ir Marijos Šlapelių duktė. Ji augo aplinkoje, kurioje knyga, kalba ir pilietinė laikysena buvo neatsiejama kasdienybės dalis.
Mokslai ir studijos
Vos devynerių metų, 1915 m., Laimutė įstojo į ką tik Vilniuje įsteigtą pirmąją lietuvišką gimnaziją, vėliau pavadintą Vytauto Didžiojo gimnazija. Baigusi gimnaziją, nuo 1924 m. studijavo Stepono Batoro universitete Vilniuje, iš pradžių pradėjo matematikos studijas, vėliau pasirinko teisę. Ji aktyviai dalyvavo Vilniaus lietuvių studentų sąjungos veikloje ir buvo viena iš jos steigėjų. 1929 m. Laimutė įgijo teisės magistrės laipsnį.
Šeima ir diplomatinis gyvenimas
Netrukus po studijų baigimo Laimutė ištekėjo už Kazimiero Graužinio, dirbusio Nepriklausomos Lietuvos diplomatinėje tarnyboje Kaune. Daugelį metų Laimutė talkininkavo jam einant Lietuvos chargé d‘affaires pareigas prie Šventojo Sosto Romoje. Vėliau, 1939 m. vyrą paskyrus nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Pietų Amerikai, išvyko į Buenos Aires, o Argentinai suspendavus diplomatinius santykius su Baltijos valstybėmis – į Urugvajų. 1947 m. šeima persikėlė į Montevidėjų, kur Graužinis ėjo ribotas diplomato pareigas.
Graužiniai išaugino ir išmokslino tris dukras: Laimutę, Reginą ir Mildą.
Emigracija į JAV
1962 m. mirus vyrui, pradėjo rūpintis persikėlimu į JAV. 1967 m. pavyko gauti teisę imigruoti ir 1968 m. įsikūrė Kalifornijoje, kur 20 metų pragyveno Santa Monikoje. Ten ir palaidota.
Visuomeninė veikla ir parama Lietuvai
Gyvendama užsienyje Graužinienė organizavo šalpos darbą bei lietuvių visuomeninę veiklą, rinko paramą ir siuntas lietuvių tremtinių vaikams, palaikė ryšius su lietuvių bendruomenėmis Europoje ir Pietų Amerikoje.
Publicistika ir vertimai
Laimutė Šlapelytė-Graužinienė, kaip ir visi kiti Šlapeliai, puikiai valdė žodį ir nuo jaunystės bendradarbiavo spaudoje. Gyvendama Lietuvoje ji rašė straipsnius Vilniaus krašto katalikiškos orientacijos jaunimo žurnalui „Jaunimo draugas“ ir Kaune leistam žurnalui „Motina ir vaikas“, vėliau bendradarbiavo Pietų Amerikos leidinyje „Argentinos laikas“. Laimutė iš prancūzų kalbos išvertė Emmos F. Angell Drake knygą „Kas kiekvienai moteriai žinotina“, kurią redagavo tėvas Jurgis Šlapelis, o 1933 m. išleido „Sakalo“ leidykla.
Vyriausiosios Šlapelių dukters Laimutės portretas, darytas B. Brudner ateljė Vilniuje.
Vyresnioji Šlapelių dukra Laimutė Graužinienė vieši tėvų viloje Valakampiuose su pirmagime dukrele Laimute.
1934 m. Jurgis Šlapelis (sėdi) svečiuose pas dukrą Laimutę Romoje, kur Lietuvos Respublikos laikinuoju reikalų patikėtiniu prie Šv. Sosto dirbo jos vyras Kazimieras Graužinis (stovi). Šalia sėdi pirmoji Šlapelio anūkė Laimutė.
Gražutė Marija Šlapelytė-Sirutienė
(1909 – 2009 01 05 Santa Monikoje, Kalifornija)
Kilmė ir šeima
Gražutė Marija Šlapelytė-Sirutienė, antroji Jurgio ir Marijos Šlapelių duktė, gimė 1909 m. lapkričio 29 d. Gražutę krikštijo Juozas Tumas-Vaižgantas, o jos krikšto tėvais tapo Liudvika Didžiulienė ir Jonas Basanavičius
Charakteris ir asmenybė
Nenustygstamo charakterio, neišsenkančios energijos ir smalsumo Gražutė iš visų trijų Šlapelių vaikų buvo labiausiai panaši į motiną Mariją Šlapelienę. Ji tapo bibliofile, muziejininke, pedagoge, aktyvia lietuvių visuomenės veikėja, ypač ryškia JAV lietuvių bendruomenėje.
Mokslai ir studijos
Dar gimnazijos suole Gražutė Šlapelytė aktyviai dalyvavo folkloro kuopelėje, vėliau priklausė Vilniaus lietuvių studentų sąjungai, buvo Lietuvių mokslo draugijos, Lietuvių kalbos draugijos narė. Dirbdama Lituanistikos institute Kaune ėjo Terminologijos komisijos sekretorės pareigas, vėliau, Lietuvai atgavus Vilnių, dirbo Žemės vardyno redakcijoje – savo filologinius gebėjimus teko panaudoti atkuriant sulenkintus Vilniaus krašto vietovardžius, pavardes, gatvių pavadinimus ir kitus terminus.
1927 m. baigusi Vytauto Didžiojo gimnaziją ji įstojo į Stepono Batoro universitetą, kur studijavo filosofiją, lituanistiką ir polonistiką. Parašiusi darbą „Krikščioniškoji terminija Sirvydo Punktuose sakymų“ įgijo filosofijos magistrės laipsnį.
Pedagoginė ir mokslinė veikla Lietuvoje
Kurį laiką su pertraukomis Švenčionių ir Vytauto Didžiojo gimnazijose dėstė lietuvių ir lenkų kalbas, Lietuvos geografiją bei Lenkijos istoriją.
Šeima ir karas
1942 m. Vilniuje Gražutė ištekėjo už Aloyzas Sirutis (1910–1990). Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pora buvo priversta pasitraukti iš Lietuvos. Kurį laiką jie gyveno Vokietijoje, o 1949 m. emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Čia įsitraukė į žurnalistiką ir pradėjo aktyviai bendradarbiauti vietos lietuvių spaudoje.
Visuomeninė veikla JAV
Gražutė Šlapelytė-Sirutienė 1950 m. Čikagoje buvo viena iš Vilniaus krašto lietuvių sąjungos JAV steigėjų, ėjo daugybę įvairių atsakingų visuomeninių pareigų Čikagos skyriuje ir JAV Lietuvių bendruomenėje, organizavo lietuviško radijo valandėles.
Lietuvos labui aktyviai darbuodamasi Amerikoje 1950 m. Čikagoje ji buvo viena iš Vilniaus krašto lietuvių sąjungos JAV steigėjų, ėjo daugybę įvairių atsakingų visuomeninių pareigų Čikagos skyriuje ir JAV Lietuvių bendruomenėje, organizavo lietuviško radijo valandėles.
Susitikimas po 20 metų
Pradėjus JAV rengti ekskursijas į sovietinę Lietuvą, 1965 m. Gražutė pirmą kartą iš Čikagos atvyko į Vilnių ir po daugiau nei 20 metų susitiko su motina. Tai buvo jaudinantis pasimatymas, nuo kurio prasidėjo aktyvūs ryšiai su motina ir kultūriniu Vilniaus gyvenimu.
Šlapelienei mirus Gražutę užgriuvo rūpestis, kaip išsaugoti motinos palikimą. Tuomet, 1977 metais, sovietinės Lietuvos ateitis dar nerodė jokių laisvėjimo ženklų. Teko dalį Šlapelių kultūrinio palikimo perleisti Vilniaus universiteto Mokslinei bibliotekai ir įkurti Šlapelių fondą: čia buvo perduoti įvairaus pobūdžio leidiniai, vertingi ir reti rankraščiai, per ilgus metus sukaupta korespondencija ir kita medžiaga.
Motinos testamento įgyvendinimas
Tėvų įskiepyta meilė lietuviškam žodžiui Gražutei tapo asmenine atsakomybe. Jei Mariją Šlapelienę galima vadinti jos įkurto lietuviškojo knygyno motina, tai Gražutės motiniško rūpesčio dėka šiandien gyvuoja jos tėvų atminimą saugantis Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Gražutei Šlapelytei-Sirutienei atsivėrė galimybė įvykdyti motinos jai paliktą testamentą – šeimos name įkurti muziejų.
Ponia Gražutė daug knygų, dokumentų, nuotraukų, dienoraščių po mamos mirties padovanojo Vilniaus universiteto bibliotekai, kur buvo įsteigtas Marijos Šlapelienės fondas.
Paskutiniai metai ir atminimas
Nors Gražutė mirė 2009 m. Santa Monikoje, amžino poilsio ji atgulė šalia tėvų ir savo vyro Aloyzo Siručio – Rasų kapinėse Vilniuje.
Po Gražutės mirties iš Amerikos į Lietuvą buvo atplukdyta per 30 dėžių su eksponatais, jų atsiųsta jau antrusyk tiek pat, kiek buvo – 20.000 vienetų.
Jos parengtoje knygoje „Vilnijos atgarsiai“ Gražutė rašė:
„Visi privalome budėti gimtosios kalbos sargyboje […]. Jei spaudos draudimo laikais lietuvė motina, prie ratelio verpdama, pati nedaug mokėdama, dažnai tik vieną vienintelę knygą, maldaknygę ar elementorių, turėdama, išmokė savo vaikus lietuviškai skaityti ir įdiegė jiems gimtosios kalbos meilę, tai šiandien laisvame pasaulyje, turint daug lietuviškų knygų, vaikų teatrus ir daug kitokių priemonių, susipratusi lietuvė motina tikrai gali ir privalo duoti savo vaikams tvirtą, gryną ir žodingą gimtosios kalbos pagrindą, kurio ir stipriausia aplinkos srovė nenuplaus svetimų kalbų jūron.“ (Šlapelytė-Sirutienė G. 2004).
1939 m. Trijulė Vilniaus centre (Gražutė Šlapelytė su dviem draugais). Gražutė Šlapelytė (kairėje) eina Vilniaus centru. Tuo metu ji Vilniaus universitete studijavo polonistiką ir lituanistiką.
Skaistutis Šlapelis. Tuo metu Skaistutis mokėsi architektūros Vytauto Didžiojo gimnazijoje, kurią baigė ir abi jo seserys, o tėvas Jurgis Šlapelis dėstė lotynų ir lietuvių kalbas bei Lietuvos istoriją.
Skaistutis Šlapelis 1919-1961
Kilmė ir jaunystė
Skaistutis Šlapelis gimė 1919 m. gegužės 29 d. Vilniuje. Jis buvo jauniausias Jurgio ir Marijos Šlapelių vaikas, augęs šeimoje, kurioje tautinė savimonė, mokslas ir atsakomybė visuomenei buvo neatsiejami nuo kasdienybės.
Mokslai Vilniuje
Kaip ir abi jo sesės, baigęs lietuvių Vytauto Didžiojo gimnaziją įstojo į universitetą, kuriame studijavo matematiką ir chemiją.
Studijų metais aktyviai dalyvavo Vilniaus lietuvių studentų sąjungos veikloje, buvo jos narys ir ekskursijų po Vilnių vadovas, supažindinęs jaunimą su miesto istorija ir lietuviškuoju paveldu.
Architektūros studijos
Lietuvai atgavus Vilnių, Skaistutis pasirinko architektūros kelią ir įstojo studijuoti architektūros Kauno universitete.
Atlikęs diplominį darbą – Vilniaus konservatorijos rūmų projektą, jis įgijo inžinieriaus architekto diplomą. Šis pasirinkimas atspindėjo jo gebėjimą jungti tikslųjį mąstymą su kultūriniu ir urbanistiniu jautrumu.
Pasitraukimas į Vakarus ir studijos Vokietijoje
1944 m., artėjant frontui, Skaistutis pasitraukė iš Lietuvos. Kelerius metus jis gyveno Vokietijoje, kur Tiubingeno lietuvių gimnazijoje dirbo matematikos mokytoju.
Tuo pat metu jis studijavo filosofiją Tiubingeno universitete, aktyviai įsitraukė į akademinio jaunimo veiklą, buvo vienas sambūrio „Šviesa“ steigėjų, priklausė lietuvių inžinierių ir architektų sąjungai.
Gyvenimas ir darbas JAV
1949 m. Skaistutis Šlapelis emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas ir įsikūrė Čikagoje. Iš pradžių jis dirbo braižytoju, vėliau gavo architekto darbą, įsitvirtino profesinėje srityje.
Jis vedė Gabrielę Milvydaitę-Eidimtienę, šeimoje gimė dukra Rasa.
Visuomeninė ir kultūrinė veikla
Skaistutis aktyviai dalyvavo „Santaros-Šviesos“ sambūryje, buvo vienas Vilniaus krašto lietuvių sąjungos JAV steigėjų ir aktyvus jos narys.
Ypatingą reikšmę turi jo parengti Lietuvos sienų žemėlapiai, tapę svarbiais priedais prie istorikų Z. Ivinskio ir J. Cicėno veikalų. Šie darbai prisidėjo prie Lietuvos istorinės teritorijos argumentavimo išeivijoje.
Paskutiniai metai
Skaistutis Šlapelis mirė JAV 1961 m. ir buvo palaidotas Čikagos lietuvių Šv. Kazimiero kapinėse.
Skaistutis Šlapelis – ekskursijų po Vilnių vadovas. Šioje nuotraukoje Skaistučiui Šlapeliui – 20 metų. Jis, kaip ir abi jo seserys, buvo Vilniaus universiteto (tuomet Stepono Batoro universiteto) studentas, kur studijavo matematiką ir chemiją. Buvo Vilniaus lietuvių studentų sąjungos narys ir ekskursijų po Vilnių vadovas. Šioje nuotraukoje Skaistutis su grupe atėjo prie Gedimino pilies.
1932 m. Saulėkaitoje prie pušaičių įsitaisę ilsisi visi trys Šlapelių vaikai: pirma iš dešinės sėdi Gražutė, šalia jos – sesuo Laimutė Graužinienė, tuometinio prezidento Antano Smetonos sekretoriaus Kazio Graužinio žmona, ant žemės išsitiesęs sūnus Skaistutis.
Tarpukario Vilniaus krašto gyvenimo archyvai
Nemokamas įėjimas - užsiregistruokite
Dirbame: Nuo antradienio iki šeštadienio 10:00-17:00
Adresas: Pilies g. 40, Vilnius
Tarpukario gyvenimo būdas
1906 m. Marijos ir Jurgio Šlapelių Vilniuje atidarytas knygynas buvo vienas pirmųjų ir ilgiausiai, beveik 40 metų nenutrūkstamai veikęs ir profesionaliai tvarkytas knygynas, ilgą laiką dominavęs knygų rinkoje.
1906-1949
"Mūsų tikslas - skleisti lietuvišką knygą ir šviesti žmones“ - Marija ir Jurgis Šlapeliai
1932 m. Gražutė Šlapelytė vasaroja šeimos vasarnamyje Valakampiuose.
1932 m. Saulėkaitoje prie pušaičių įsitaisę ilsisi visi trys Šlapelių vaikai: pirma iš dešinės sėdi Gražutė, šalia jos – sesuo Laimutė Graužinienė, tuometinio prezidento Antano Smetonos sekretoriaus Kazio Graužinio žmona, ant žemės išsitiesęs sūnus Skaistutis.
1934 m. Jurgis Šlapelis (sėdi) svečiuose pas dukrą Laimutę Romoje, kur Lietuvos Respublikos laikinuoju reikalų patikėtiniu prie Šv. Sosto dirbo jos vyras Kazimieras Graužinis (stovi). Šalia sėdi pirmoji Šlapelio anūkė Laimutė.
1929 m. Marija Šlapelienė su dukra Gražute. Lietuvių knygyno savininkė Marija Šlapelienė su jaunesniąja dukra Gražute. Šioje nuotraukoje Gražutei – 20 metų, ji prieš dvejus metus yra baigusi Vytauto Didžiojo gimnaziją ir Vilniaus universitete studijuoja filologiją – polonistiką ir lituanistiką.
1939 m. Trijulė Vilniaus centre (Gražutė Šlapelytė su dviem draugais). Gražutė Šlapelytė (kairėje) eina Vilniaus centru. Tuo metu ji Vilniaus universitete studijavo polonistiką ir lituanistiką.
Laimutė ir Gražutė Šlapelytės studentų ekskursijoje po Vilniaus apylinkes. Laimutė (antra iš dešinės) ir Gražutė (penkta iš dešinės) Šlapelytės studentų ekskursijoje po Vilniaus apylinkes. Tuo metu abi seserys studijavo Vilniaus universitete.
Jaunimo būryje – Gražutė Šlapelytė – antrosios eilės viduryje. Fotografuota Vilniuje, dieną prieš 1930 m. Kalėdas. Tarp jaunimo yra ir Gražutės draugų iš Kauno – apie tai byloja užrašas jos ranka: „Su kauniete ir kaunioku / Vilnius 1930 VytD.-XII-25 d.“
O mylimas, Vilniau!
Ekskursijos - užsiregistruokite
Kiekvieną penktadienį | 10:00-17:00
Ekskursijos lietuvių ir anglų kalbomis
Šlapelių Vilnius
Kur susitinka Vilnius ir istorija. Muziejus, pasakojantis apie miestą ir žmones
Pilies g. 40 nuo 1926 m.
Šiuose kambariuose prabėgo didelė dalis Marijos ir Jurgio Šlapelių gyvenimo. Kai šeima atsikraustė į šį namą, vaikai jau buvo ūgtelėję. Šlapeliai užaugino tris vaikus – dukras Laimutę ir Gražutę bei sūnų Skaistutį.
Saracėnų g. 16, Šnipiškės
Nuo 1905 metų, kuomet susituokė, jie ilgą laiką gyveno Saracėnų gatvėje – iš pradžių pas Marijos tėvus, vėliau gretimame sklype pastatytame name. Ten gimė ir visi Šlapelių vaikai.
Vasarnamis Valakampiuose
Dominikonų g. 11 (tada Šv. Jono) (buv. Blagoveščenskojės)
Grafų Janinos Umiastovskos-Milewskos ir Ignaco Korwin-Milewskio name (dabar čia – „Vilniaus vandenų“ valdos), vadinamuosiuose Pociejų rūmuose
Šlapelių šeimos vasarnamyje Valakampiuose įsiamžino keturios Jurgio Šlapelio žmonos Marijos giminės kartos. Kairėje sėdi Marija Piaseckaitė-Šlapelienė, dešinėje –jos motina Elena Piaseckienė, stovi Šlapelienės dukra Laimutė, ant kėdės – jos dukrelė Laimutė Graužinytė.
Pokario pokyčiai
Nemokamas įėjimas - užsiregistruokite
Dirbame: Nuo antradienio iki šeštadienio 10:00-17:00
Adresas: Pilies g. 40, Vilnius
Šlapelių vaikų ir giminės šeimų palikimai.
Marija ir Jurgis Šlapeliai žinomi dėl neįkainojamo indėlio puoselėjant lietuvybę. Meilę lietuviškam žodžiui ir atsakomybę už tautos išlikimą paveldėjo visi, emigracijoje už Atlanto atsidūrę Šlapelių vaikai.
Šeimos tradicijas ir meilę lietuvių kalbai puoselėjo ir jų vaikai. Šlapelių šeima yra palikusi reikšmingą kultūrinį ir istorijos paveldą, kuris saugomas ir puoselėjamas muziejuje, kuris xxx metais padovanotas Vilniaus miestui.
Marija Šlapelienė daugiau nei 10 metų nieko nežinojo apie savo vaikus. Vyriausioji dukra Laimutė buvo ištekėjusi už diplomato Kazimiero Graužinio, pasiuntinio prie Romos sosto. Su trimis dukromis jie išvyko į Urugvajų, o po to apsigyveno Argentinoje, įsigiję ūkį. Gražutė Šlapelytė-Sirutienė gyveno Čikagoje.
1964 m. Čikagoje susitikę vaikai parašė motinai žinutę, kurią persiuntė per jos brolį Stanislovą, gyvenusį Varšuvoje. Konspiracinis laiškelis buvo išsiųstas svetimais vardais: trys paukštukai, sutūpę ant šakutės, perduoda „ciotkai” linkėjimus…
Vaikai ne kartą kvietė mamą vykti į Vakarus, bet ji pasakė, kad „tik grabe mane iš Lietuvos išvešite…“
1964 m. mamą aplankė Gražutė, o vėliau – ir Laimutė, tačiau su anksti mirusiu jaunėliu Skaistučiu Marija nespėjo pasimatyti…
1970 m. 1970 m. ji paliko testamentą, kuriame įrašė pageidavimą, kad jos namuose būtų įkurtas muziejus. Šis pageidavimas buvo perduotas Gražutei. 1977 m. balandžio 4 d., sulaukusi 97 metų, Marija Šlapelienė mirė.
1996 m. Gražutė Šlapelytė-Sirutienė dovanojo savo tėvų namus Vilniaus miestui. Juose buvo įkurtas muziejus. 10 000 išsaugotų knygų atiteko Knygų rūmams, reti spaudiniai – muziejams ir archyvams.
ištisus 10 m. Šlapelienė nežinojusi, kur jie, ar gyvi. Kai 1964 m. giminaitė iš Lenkijos atsiuntė atviruką: ant šakos tupi trys paukštukai, o po sveikinimu pasirašyta išgalvotais vardais, moteris suprato, kad tai jos vaikai siunčia žinutę.
Sovietinė "komunalkė"
Pokario metais pastatas buvo nacionalizuotas sovietų valdžios ir rekonstruotas, paverstas daugiabučiu. Fasade iškirsti dideli vitrininiai langai sunaikino buvusius angokraščius. Buvo panaikinti įėjimai į rūsį iš gatvės pusės ir iš tarpuvartės, sumažintos centrinės durys. Antrajame namo aukšte įrengti butai naujiesiems gyventojams. Iškirstos naujos durys, įrengtos kriauklės ir tualetai namą sudarkė, pavertė jį sovietiniu daugiabučiu.
1941 m. kovo 14 d. mirė ilgai sirgęs Jurgis Šlapelis. Po karo į Vakarus pasitraukė dukros Laimutė ir Gražutė bei sūnus Skaistutis, apie kuriuos Marija sužinos tik 1964 m. Sugrįžę sovietai nacionalizavo butą Pilies gatvėje, palikę Marijai ir jos ištikimai pagalbininkei Apolonijai du nedidelius kambarėlius. Kitoje buto dalyje gyveno svetimi žmonės, o Mariją ir jos svečius nuolat sekė į butą įkeltas saugumietis.
Po karo viename iš Šlapelių namo kambarių buvo apgyvendintas saugumietis, ir ji puikiai žinojo, kad yra sekama. „Prižiūrima“ ji buvo dėl įvairių priežasčių. Vienas dalykas, į Vakarus pasitraukę vaikai, kitas – lietuviškas knygynas. Be to, Šlapeliai kolekcionavo filateliją, numizmatiką, o sovietmečiu kolekcininkai buvo įtartina liaudis. Nežinia, ar ieškodami kolekcinių vertybių, ar dėl kitų priežasčių, kartą kažkas įsiveržė į Šlapelienės butelį ir ją labai sumušė.
M. Šlapelienė čia jai skirtame jau valdiškame butelyje gyveno iki mirties. Mažame butelyje savo name, kuriame prabėgo laimingiausi ir darbingiausi jos su vyru gyvenimo metai, jautėsi nuomininke.
gatvė, kaip visada pilna garsų, judesio, šurmulio, spalvų – viso to, kas užpildydavo Marijos Šlapelienės, paskutiniaisiais gyvenimo metais tik pro kambario antrajame namo aukšte langą stebėjusios tą vyksmą, dienas.
Bajoraitišką Šlapelienės išdidumą, sako ji, rodo kad ir tokia detalė: per visą sovietmetį, iki pat mirties, ji nebuvo įžengusi į savo namų virtuvę, mat ja bendrai naudojosi visi naujieji namo gyventojai.
Sovietmečiu Šlapelienė jokios pensijos negavo, gyveno iš nieko. Muzikų draugija parūpino, kad ji gautų pensiją kaip pirmoji Birutė, praėjus gal 50-mečiui nuo operos premjeros. Savo dienoraštyje Šlapelienė tuomet įrašė: „Jaučiuosi bagota...
Pačiai Šlapelienei ir jos tarnaitei Apolonijai Keperšaitei dviejų aukštų name sovietmečiu buvo skirti du kambarėliai su atskiru įėjimu – butas nr. 3. Panašu, kad likimas tarnaitę Apoloniją bajoraitei Marijai Šlapelienei padovanojo ne atsitiktinai. Be galo atsidavusi (liudininkai yra pasakoję, kad, eidama pro Šlapelienę, ji priklaupdavo ir persižegnodavo), šviesi, tauri moteris savo ponią ramindavo, kad ši nebijotų – ji, Apolonija, mirsianti „tada, kada reikės“. Ir mirė – 1991-aisiais. Taigi, tiedu kambarėliai ir juose esantys asmeniniai Šlapelių daiktai liko jos rankose iki Nepriklausomybei ateinant – nebuvo išdraskyti, išnešioti, apgyvendinti svetimų žmonių.
1906-1949
"Vieną rytą atsikėlusi net nusigandau išvydusi gatvės pavadinimą: Gorkio, o namų nr. 42 – maniau – perkėlė mano namelius kažkur, tačiau, pasirodė, tik gatvė kitaip liko pavadinta ir nr. pakeistas. Liūdna, kodėl gatvė Gorkio, o ne kurio nors mūsų veikėjo? Lietuvoje galėjo būti gatvė ar Būgos, ar Jablonskio, ar Tumo, ar kito kokio žinomo Lietuvos veikėjo…“ - Marija Šlapelienė
„Taip man gaila knygyno – lyg savo mylimiausio vaiko, dėl kurio tiek jėgų, sveikatos, darbų paaukota. Atrodė – mirė viskas ir aš miriau“, – M.Šlapelienė
ištisus 10 m. Šlapelienė nežinojusi, kur jie, ar gyvi.
Kai 1964 m. giminaitė iš Lenkijos atsiuntė atviruką: ant šakos tupi trys paukštukai, o po sveikinimu pasirašyta išgalvotais vardais, moteris suprato, kad tai jos vaikai siunčia žinutę.