Pilies gatvės namo istorija
Gyva Vilniaus atmintis
nuo XV a.
Vieno Vilniaus namo istorija
Keturiasdešimtuoju numeriu pažymėtas Pilies gatvės namas, į kurį 1926 m. iš Saracėnų gatvės atsikraustė Marijos ir Jurgio Šlapelių šeima, yra ne tik jų gyvenimo, bet ir kelių šimtmečių Vilniaus istorijos liudytojas. Nedidelis, tarp didesnių valdų įspraustas pastatas per laiką keitėsi, nyko, atgimdavo – tačiau niekada neprarado gyvybės.
Pilies g. 40
XV-XXI a.
Pilies gatvės namo istorija
Gyva Vilniaus atmintis
nuo XV a.
Leiskitės į kelionę po 600 metų Vilniaus istoriją
Pastatas, menantis Vilniaus kūrimosi laikus
Namas, kuriame įsikūręs Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejus yra reikšmingas Vilniaus kultūros paveldas, Pilies g. 40 – vienas seniausių pastatų Vilniuje, esantis UNESCO saugomame istoriniame centre.
Autentiški architektūriniai elementai – kiemas, fasadas, lubos, laiptai, langai, medinis parketas, koklių ir metalinės krosnys – sukuria unikalią, išlaikytą to laikmečio atmosferą, leidžiančią lankytojams pasinerti į Vilniaus praeitį.
gotikiniai rūsiai,
metalinių laiptų galerija,
klasicistiniai vartai,
600 m.
UNESCO
Seniausi sluoksniai: XV–XVII amžiai
Gyva Vilniaus atmintis
XV-XVII a.
Seniausi sluoksniai: XV–XVII amžiai
Apie ankstyviausią šios vietos istoriją byloja XV–XVII a. rūsiai – seniausia namo dalis, išlikusi iki mūsų dienų. Šalia anuomet buvo stačiatikių metropolito jurisdika su cerkvėmis ir savitu gyvenimo ritmu. Tačiau rašytinių šaltinių apie šį laikotarpį nei miesto vaito teismų knygose, nei magistrato dokumentuose neišliko.
Apsilankę muziejaus požemiuose pamatysime, kaip tais laikais atrodė namų rūsiai, kuri dažniausiai buvo reikalingi laikyti maisto produktams. Ir suprasime, kuo skiriasi senoviškos plytos nuo
naujų, autentiškas mūras nuo jau pakitusio dėl įvairių remonto darbų.
XV-XVII a.
Nuo magistrato valdos iki amatininkų namo
Gyva Vilniaus atmintis
XV - XVII a.
Nuo magistrato valdos iki amatininkų namo
Istoriniuose šaltiniuose magistratui priklausiusi valda pirmą kartą paminėta 1672 m.
1682 m. čia stovėjęs „Apostolovska“ vadintas namas priklausė auksakaliui Stanislovui Danilovičiui.
1748 m. pastatas sudegė per didįjį gaisrą.
XVII a. pabaigoje Apaštalų namu vadintas pastatas priklausė auksakaliui Stanisławui Daniłowicziui. XVIII–XIX a. namas ne kartą nukentėjo nuo gaisrų, buvo atstatomas, renovuojamas, keitėsi jo savininkai ir paskirtis. Čia veikė viešbutis „Hotel de Philadelphie“, restoranas, kelios parduotuvės, patalpas nuomojosi įvairūs amatininkai. Tik 1887 m. atlikus kapitalinį remontą namas įgijo reprezentacinę išvaizdą, išsaugotą iki šiandien.
XVIII a. viduryje, ant senųjų gotikinių rūsių, namas buvo atstatytas, įgijo baroko architektūros bruožų. Rūsiuose iš įvairių atspalvių raudonų plytų išmūryti barokiniai skliautai, įrengtos sienų nišos, šalia didžiojo rūsio atsirado dar du mažesni. Viename jų veikė krautuvė, į kurią buvo galima patekti tiesiai iš gatvės.
XVIII a. pabaigoje: pirmajame aukšte veikė krautuvė, antrajame buvo nuomojami gyvenamieji kambariai. Dabartinėje knygyno ekspozicijoje buvo arklidės dviems arkliams ir sandėlis. Į arklides buvo patenkama iš mažo uždaro kiemo.
XV-XVII a.
Klasicizmo laikotarpis ir prekybinė paskirtis
Gyva Vilniaus atmintis
XIX a. pr.
Klasicizmo laikotarpis ir prekybinė paskirtis
XIX a. pradžioje pastatas įgavo klasicizmo bruožų. Vidiniame kieme įrengta atvira galerija, o į kiemą vedantys klasicistiniai vartai išliko iki šių dienų.
XIX a. pirmosios pusės dokumentuose minimos: trys krautuvės rūsiuose, nedidelis viešbutis, vyno parduotuvė, Vincento Piotrovskio traktierius.
Istorikės Arimetos Vojevodskaitės tyrimuose išvardyti daugybė savininkų: Rohačevskiai, Kanonovičiai, Dominykas Grekas ir jo palikuonys (tuomet namas vadintas „Grekovska“), rotmistras Stetkevičius, kubilius Petras Felcobéras ir kiti. Visi jie namą naudojo prekybai, nuomai, sandėliavimui, bet ne kaip nuolatinį būstą.
Apleidimas ir atgimimas XIX amžiuje
Dėl nuolatinių savininkų ginčų ir nesutarimų namas ilgainiui buvo apleistas. 1836 m. Vilniaus gubernijos architektas Karolis Gregotovičius konstatavo kritinę būklę: reikėjo tvarkyti pamatus, stogą, kaminus, šulinį, vidaus perdengimus, grindis ir krosnis. Pastatas buvo perduotas magistrato globai ir išnuomotas.
1849 m. namas parduotas viešose varžytinėse. Jį įsigijo Vilniaus universiteto auklėtinis, medicinos daktaras Rudolfas Guzė.
1884 m. namą nupirko Celina Dombrovska, kuri 1887 m. pradėjo pirmąjį kapitalinį remontą, ketindama čia apsigyventi.
Pastovūs namai ir poetiškas kiemas
C. Dombrovskos laikais antrajame aukšte įrengtas penkių kambarių butas su parketu ir koklių krosnimis.
1898 m., sudegus medinei laiptinei, architektas Vladislovas Stipulkovskis suprojektavo metalinius laiptus ir balkoną-galeriją, suteikusius kiemui ypatingo intymumo.
Pirmajame aukšte veikė trys krautuvės, rūsyje buvo parduodamas pienas. Namas tapo lygiaverte Pilies gatvės dalimi, priešais Radvilų rezidenciją – Kardinaliją.
XIX a. pr.
Šimto metų kelias: nuo Šlapelių namų iki muziejaus
Šlapelių šeimos istorija ir indėlis
1906 - 1999
Išgyvenkite XX a. pr. laikmetį per Šlapelių šeimos dramatišką istoriją
Muziejus yra tiesiogiai susijęs su Marija ir Jurgiu Šlapeliais, kurių indėlis į lietuvių kalbos išsaugojimą ir lietuviškos literatūros platinimą spaudos draudimo laikotarpiu yra unikalus ir ypatingas.
Atraskite Šlapelių šeimos istoriją, knygnešystės ir tautinio atgimimo temas, XX a. pr. Vilnių, meilę ir kovą už lietuvių kalbą ir spaudą.
XX a. pr.
Vilnius
Okupacijos, disidentinis judėjimas
Tautinio-kultūrinio atgimimo era
Tarpukario laikotarpis
Šlapelių namai
Po Celinos Dombrovskos mirties 1918 m. namas perėjo Marijai Gailovduvnai, o 1921 m. buvo parduotas Šlomai ir Libijai Ginstlingams.
1926 m. liepos 1 d. Ginstlingai namą (tuomet Didžiojoje gatvėje) pardavė Jurgiui ir Marijai Šlapeliams. Pradinį įnašą sudarė 2000 Amerikos dolerių, sutaupyti asketiškai gyvenant ir nuosekliai dirbant.
Pirmąjį aukštą Šlapeliai nuomojo bandelių kepyklėlei ir parduotuvei. Šeimos gyvenamieji kambariai buvo antrajame aukšte.
Marija ir Jurgis Šlapeliai žinomi dėl neįkainojamo indėlio puoselėjant lietuvybę. Namas, kaip ir knygynas, tapo lietuvių susitikimų, pasitarimų ir kultūrinio gyvenimo centru. Čia lankėsi Jonas Basanavičius, Jonas Jablonskis, Peliksas Bugailiškis, Vydūnas ir daugelis kitų.
"Kaip žinot – gyvenom savo nameliuose, Vilniuje, Didžioji g. buvo vadinama, o namų nr. 16. Nedideli tie nameliai – gyvenamo ploto buvo apie 220 mtr. Mes su a. a. Jūsų Tėveliu nusipirkom iš santaupų, negėrėm degtinės, nerūkėm tabako, nesipuošėm, abu dirbom, puotų nekėlėm ir susitaupę nusipirkom“.“ - Marija Šlapelienė
Sovietmetis: praradimai ir tylus pasipriešinimas
Pokariu namas buvo nacionalizuotas ir smarkiai suniokotas: iškirsti vitrininiai langai, panaikinti rūsio įėjimai, sumažintos durys, butai pertvarkyti naujiems gyventojams. Pastatas virto sovietiniu daugiabučiu.
Marija Šlapelienė liko gyventi mažame butelyje savo pačios name, jausdamasi nuomininke. Tačiau namas liko gyvas – jame saugota 5–6 tūkstančiai knygų, rinkosi bibliofilai, istorikai, studentai. Kaip prisiminė profesorius Vladas Žukas, Šlapelienė net sovietmečiu drąsiai dalijo patriotinės simbolikos atvirukus.
Vilnius. Liepsnoja namas Didžioji g. Nr. 3 (dabar Pilies gatvė, pastatas nugriautas). Tolumoje Šv. Jono bažnyčios fasadas. 1944 m. liepos 13 d. J.N.Chalip. nuotr. РГАКФД, Nr. 0-101800.
Vilnius. Vakarinė Pilies gatvės pusė. Sudeginta 1944 m. liepos 11 d. Namai įgriuvusiais stogais ir perdangomis pokaryje išstovėjo 10 metų neatstatomi ir buvo nugriauti. 1944 m. vasara. J.Bulhak nuotr.
1970 - 1977 m.
Nuspėti ateitį, ją kuriant
Nuspėti ateitį, ją kuriant
1970 m. Marija Šlapelienė paliko testamentą, kuriame įrašė pageidavimą, kad jos namuose būtų įkurtas muziejus.
Paskutinė valia
Nuo 1926 m. iki mirties gyveno Pilies g. 40., sovietinės valdžios nacionalizuotus savo namus 1970 m. surašytu testamentu paliko Amerikoje gyvenusiai dukrai Gražutei, su sąlyga, kad visa, ką ji daugelį metų rinko ir kaupė – išliktų jos namuose, kur būtų įkurtas muziejus. Šis pageidavimas buvo perduotas Gražutei.
Toks testamentas tarybiniais laikais buvo tiesiog nesusipratimas, visiška beprasmybė, juolab kad Šlapelių butas buvo paverstas „komunalke“ su bendra virtuve, kurioje gyveno kelios šeimos. O Šlapelienei, matyt, nė minties nekilo jo nerašyti. Ji sakydavo: „Buvo viena okupacija, kita, ir praėjo... Praeis ir šita...“
1977 m. balandžio 4 d., sulaukusi 97 metų, Marija Šlapelienė mirė..
1990 m.
Atkurta Lietuvos nepriklausomybė
Lietuvos Atgimimas ir nepriklausomybės atkūrimas (1988–1990 m.): Augo nacionalinis judėjimas, susikūrė Sąjūdis, siekiantis laisvės; kulminacija – nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. kovo 11 d.
Sugrįžimas po ilgos kelionės
Meilę lietuviškam žodžiui ir atsakomybę už tautos išlikimą paveldėjo visi, emigracijoje už Atlanto atsidūrę Šlapelių vaikai. Šlapelių šeima yra palikusi reikšmingą kultūrinį ir istorijos paveldą, kuris saugomas ir puoselėjamas muziejuje, kuris 1996 m. padovanotas Vilniaus miestui.
1991 m., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, JAV gyvenusi Gražutė Šlapelytė-Sirutienė ėmėsi rūpintis namo atgavimu. 1992 m. atlikti istoriniai ir architektūriniai tyrimai, o 1996 m. namas išimties tvarka grąžintas šeimai.
1996 m.
Namai, tapę muziejumi
Testamento įvykdymas. Šlapelių namas - memorialinis muziejus
Namai, tapę muziejumi
Dovana Vilniaus miestui
1996 m. vykdydama motinos testamentą, Gražutė Šlapelytė-Sirutienė padovanojo savo tėvų namus Vilniaus miestui (Vilniaus miesto savivaldybei), su sąlyga čia įkurti Marijos ir Jurgio Šlapelių namą-muziejų.
Tais pačiais metais muziejus buvo atidarytas, atkurtas butas, knygyno ekspozicija, panaudoti šeimos dovanoti archyvai. Kaip paveldėtoja, ji pati daug investavo į remontus, ekspozicijos įrengimą. 10 000 išsaugotų knygų atiteko Knygų rūmams, reti spaudiniai – muziejams ir archyvams.
Šiandien tai ne tik namas Pilies gatvėje. Tai žmogaus pasirinkimo likti liudijimas. Miesto atmintis, išsaugota tada, kai atrodė, kad viskas byra.
