Pilies gatvės namo istorija

Gyva Vilniaus atmintis

nuo XV a.

Leiskitės į kelionę po 600 metų Vilniaus istoriją

Pastato, menančio XV a. Vilnių, istorija

Vieno Vilniaus namo Pilies gatvėje istorija

Po šiandieniniu Šlapelių muziejumi slypi daug senesnė istorija, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Keturiasdešimtuoju numeriu pažymėtas XV a. Vilnių menantis Pilies gatvės namas, į kurį 1926 m. atsikraustė Marijos ir Jurgio Šlapelių šeima, yra ne tik jų gyvenimo, bet ir kelių šimtmečių Vilniaus istorijos liudytojas. Nedidelis, tarp didesnių valdų įspraustas pastatas per laiką keitėsi, nyko, atgimdavo – tačiau niekada neprarado gyvybės. Sužinokite vieno seniausių Vilniaus pastatų Pilies gatvėje istoriją, kuriame persipina skirtingos Vilniaus epochos.

Pilies g. 40

600 metų

XV-XXI a.

Pastato architektūriniai sluoksniai

UNESCO

Vienas namas, pasakojantis apie skirtingas epochas

Vilniaus sluoksniai. Nuo viduramžių sandėlio gotikiniuose rūsiuose, baroko, klasicizmo iki XX amžiaus pradžios autentiško Vilniaus inteligentų buto ir muziejaus

Gyva Vilniaus atmintis

Nuo XV iki XXI a.

Kiekvienas aukštas, pasakojantis apie skirtingą Vilniaus epochą

Šlapelių namas – vienas seniausių pastatų Vilniaus mieste - tai istorijos sluoksnių knyga, kurioje kiekvienas aukštas ir siena pasakoja apie skirtingą Vilniaus epochą.

Autentiški architektūriniai elementai – kiemas, fasadas, lubos, laiptai, langai, medinis parketas, koklių ir metalinės krosnys – sukuria unikalią, išlaikytą to laikmečio atmosferą, leidžiančią lankytojams pasinerti į Vilniaus praeitį.

• SENOVINIAI GOTIKINIAI RŪSIAI

• METALINIŲ LAIPTŲ GALERIJA

• KLASICISTINIAI MEDINIAI VARTAI

• netaisyklingo stačiakampio kiemas - mažiausias kiemas Vilniuje

• MEDINĖ KARKASINĖS KONSTRUKCIJOS LODŽIJA

• XIX a. pab.-XX a. pr. MEDINIS PARKETAS

• KOKLIŲ IR METALINĖS KROSNYS

Vilniaus kūrimosi laikai

V-VI a. - XIV a.

Nuo baltų gyvenviečių iki Gedimino valdymo laikotarpio

Vilnius - miestas, gimęs iš legendos

Nėra tiksliai nustatyta kada įsikūrė Vilnius. Pasak kai kurių šaltinių, toje vietoje, kur šiandien Vilnia įteka į Nerį, jau V–VI amžiuje egzistavo stambi baltų gyvenvietė.

O apie miesto įkūrimą byloja Geležinio Vilko legenda, pasakojanti, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas kartą medžiojo Šventaragio slėnyje. Nakčiai sustojo poilsiui ant kalvos, užmigęs jis susapnavo vilką – ne paprastą, o geležinį, stovintį ant aukšto kalno ir kaukiantį taip galingai, kad jo balsas aidėjo per visą kraštą. Rytą kunigaikštis papasakojo sapną krivių krivaičiui Lizdeikai. Šis išaiškino - čia turi iškilti miestas, apie kurį sklis garsas po visą pasaulį...

V-VI a.

Lietuvos Didžiosios kunigaikštystėssostinė

Stambi Baltų gyvenvietė

XIV a.

Nėra tiksliai nustatyta kada įsikūrė Vilnius. Pasak kai kurių šaltinių, toje vietoje, kur šiandien Vilnia įteka į Nerį, jau V–VI amžiuje egzistavo stambi baltų gyvenvietė. Čia susiformavo natūrali geografinė ašis, vėliau tapusi miesto branduoliu: kalvos, slėniai, miškai ir upių santaka sudarė patrauklią vietą gyventi ir kurtis.

Apie miesto įkūrimą byloja Geležinio Vilko legenda, pasakojanti, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas kartą medžiojo Šventaragio slėnyje. Nakčiai sustojo poilsiui ant kalvos, užmigęs jis susapnavo vilką – ne paprastą, o geležinį, stovintį ant aukšto kalno ir kaukiantį taip galingai, kad jo balsas aidėjo per visą kraštą. Rytą kunigaikštis papasakojo sapną kriviui Lizdeikai. Šis išaiškino - čia turi iškilti miestas, apie kurį sklis garsas po visą pasaulį.

Europos rašytiniuose šaltiniuose Vilnius, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė, pirmą kartą paminėtas kunigaikščio Gedimino laiškuose Vokietijos miestams (lotynų kalba), 1323 m. sausio 25 d. Tai tapo simboline Vilniaus miesto gimimo data.

Tuo metu Lietuva buvo paskutinė pagoniška valstybė Europoje. Kunigaikštis Gediminas rašė laiškus į Europos miestus, kviesdamas į Vilnių vokiečius, žydus, pirklius, amatininkus, gydytojus, mokslininkus ir kitus specialistus, įvairių tikėjimų, religijų atstovus. Nors ir pagoniškos valstybės sostinė, bet tuo pat metu – atvira visiems, kas troško naujo gyvenimo.

"Geležinis vilkas – tai miestas. Jo garsas nuskambės taip toli, kaip vilko kaukimas. Čia turi iškilti sostinė, apie kurią žinos visas pasaulis“

Vilnius - miestas, gimęs iš legendos

1323 m. sausio 25 d.

Vilniaus miesto gimimo data

Pirmasis rašytinis paminėjimas Europoje

Pilies gatvė

seniausia Vilniaus senamiesčio ašis

nuo XIII-XIV amžiaus

Viena seniausių Vilniaus gatvių

Tai viena seniausių ir žinomiausių Vilniaus senamiesčio gatvių, kurioje jau nuo XIV–XV a. gyvavo pagrindinis kelias į Vilniaus pilį. Gatvė ilgą laiką buvo svarbiausias miesto koridorius, jungęs katedros aikštę su rotušės ir pilies teritorijomis. Pavadinimas kilęs iš dėl karališkosios pilies ir Pilies vartų.

XIII–XIV a. čia stovėjo pirmieji mediniai namai, bet po didžiųjų gaisrų juos pakeitė mūriniai. Į gatvę buvo patenkama pro vartus. Gatvė grįsta akmenimis jau nuo XV amžiaus. XIV a. pabaigoje suteiktos Magdeburgo teisės įtvirtino miesto savivaldą ir atvėrė naują urbanistinį etapą. Vilnius tapo daugiakultūriniu miestu. Tuo metu formavosi ir Pilies gatvė – seniausias miesto kelias, jungęs Katedros aikštę su valdovų pilimi.

Pilies gatvė

nuo XIII - XIV a.

Pilies gatvė – seniausia Vilniaus senamiesčio ašis

Kelias į pilį

Tai viena seniausių ir žinomiausių Vilniaus senamiesčio gatvių, kurioje jau nuo XIV–XV a. gyvavo pagrindinis kelias į Vilniaus pilį. Gatvė minima dar 1530 m. šaltiniuose ir ilgą laiką buvo svarbiausias miesto koridorius, jungęs katedros aikštę su rotušės ir pilies teritorijomis. Pavadinimas kilęs iš dėl karališkosios pilies ir Pilies vartų.

Šaltiniuose aptinkama, jog pirmieji mediniai namai seniausioje Vilniaus gatvėje stovėjo jau XIII amžiuje. Juos niokojo gaisrai. XV amžiuje pradėti statyti mūriniai pastatai. Po 1610 metų gaisro gatvėje medinių namų nebeliko. Į gatvę buvo patenkama pro vartus. Gatvė grįsta akmenimis jau nuo XV amžiaus

Per šimtmečius Pilies gatvė buvo miesto arterija: čia gyveno didikai ir amatininkai, veikė krautuvės ir dirbtuvės, vyko turgūs, procesijos ir politiniai sutikimai, pro ją keliavo karaliai, popiežiaus legatai bei pasiuntiniai. Gatvė matė valdžių kaitą, kalbų ir tikėjimų susidūrimą, kasdienį miestiečių gyvenimą ir iškilmingus istorijos momentus.

Pilies gatvės pavadinimas istoriniuose šaltiniuose minimas jau XVI a., per laiką gatvė turėjo ir kitų pavadinimų: Pilies didžioji, Wielka, Zamkowa, Большая, Замковая, Die Schlosgasse, Kanoniczna, M. Gorkio. Pavadinimai keitėsi sulig kiekviena nauja valdžia.

XIII–XIV a. čia stovėjo pirmieji mediniai namai, bet po didžiųjų gaisrų juos pakeitė mūriniai. Į gatvę buvo patenkama pro vartus. Gatvė grįsta akmenimis jau nuo XV amžiaus.

1387 m. suteiktos Magdeburgo teisės įtvirtino miesto savivaldą ir atvėrė naują urbanistinį etapą.
XIV a. pabaigoje Vilnius tapo daugiakultūriniu miestu – minimas rusų kvartalas, klestėjo vokiečių pirkliai, augo amatai. Tuo metu formavosi ir Pilies gatvė – seniausias miesto kelias, jungęs Katedros aikštę su valdovų pilimi. Po Žalgirio mūšio (1410) miestas sparčiai augo, klestėjo prekyba, amatai ir tarptautiniai ryšiai.

Vieno Pilies gatvės namo istorija

Seniausi namo sluoksniai: Nuo viduramžių sandėlio gotikiniuose rūsiuose iki baroko,

nuo XV a.

Pilies g. 40.

Seniausi sluoksniai XV-XVI a.: senoviniai gotikiniai rūsiai

XV-XVI a.

Gyva Vilniaus atmintis

Pastatas, menantis Vilniaus kūrimosi laikus

Po šiandieniniu Šlapelių muziejumi slypi daug senesnė istorija, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Nusileidus į namo požemius atsiveria XV–XVI amžiaus gotikiniai rūsiai – seniausia pastato dalis, išlikusi iki mūsų dienų, menanti laikus, kai Vilnius tik kūrėsi kaip mūrinis miestas. menantys Vilniaus miestiečių kasdienybę, viduramžių prekybą ir pirmuosius mūrinius pastatus Vilniuje. Čia galima iš arti pamatyti tikrą gotikinį mūrą, paliesti šešis šimtmečius išgyvenusias plytas ir pajusti miesto gimimą tiesiog po kojomis. Tuomet Pilies gatvė buvo vienas svarbiausių miesto arterijų, jungusių prekybą, amatus ir kultūrą.

Šalia anuomet buvo stačiatikių metropolito jurisdika su cerkvėmis ir savitu gyvenimo ritmu. Tačiau rašytinių šaltinių apie šį laikotarpį nei miesto vaito teismų knygose, nei magistrato dokumentuose neišliko.

Apsilankę muziejaus požemiuose pamatysime, kaip tais laikais atrodė namų rūsiai, kuri dažniausiai buvo reikalingi laikyti maisto produktams. Ir suprasime, kuo skiriasi senoviškos plytos nuo naujų, autentiškas mūras nuo jau pakitusio dėl įvairių remonto darbų.

Tai seniausia namo dalis: mūras iš įvairaus dydžio plytų ir akmenų, kiautinis konstrukcijos tipas, skliautai, nišos – visa tai atspindi viduramžių statybą. Išlikęs mūras šiandien leidžia matyti, kaip skyrėsi senovinės plytos nuo naujųjų, kaip laikui bėgant kito statybos technika.

Jų namai, eilinių anų laikų vilniečių supratimu, buvo ypatingi – mūriniai, o ne mediniai. Pirminė gatvės paskirtis buvo prekybinė, todėl nuo pat atsiradimo gatvėje buvo gausu parduotuvių. Pirmuose aukštuose veikė parduotuvės, kiemuose buvo įrengti sandėliai, viršuje – gyvenamieji kambariai. Beveik visuose namuose visiškai legaliai veikė alkoholio daryklos – tai nurodyta valdiškuose namų aprašuose.

1385-1569. LDK personalinėje unijoje su Lenkija

Vilniaus istorija Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikotarpiu nuo 1385 m. Jogailai tapus Lenkijos karaliumi iki 1569 m. Liublino unijos sudarymo, t.y. LDK istorijos tarpsnis personalinėje unijoje su Lenkija.

XIV a. miesto augimą stabdė kryžiuočių ordino puolimai. Žalgirio mušis (1410 m.) – pergalė prieš ordiną – sukūrė palankias sąlygas miestui toliau plėtotis. XV a. imta daug sparčiau statyti gotikinius plytų pastatus, kurėsi ir augo vienuolynai bei gildijos, smarkiai keitę miesto pavidalą. Šiuo laikotarpiu Vilniuje atsirado rotušė.
Po didžiojo 1471 m. gaisro atsirado daug naujų gatvių, o 1503 – 1522 m. pastatyta devynerių vartų gynybinė siena: ji apžiedė tankiausiai gyvenamą miesto dalį ir turėjo saugoti miestą nuo galimų totorių antplūdžių. Šis miesto branduolys, apimantis daugiau nei 300 ha, buvo suformuotas slėnyje į pietus nuo Vilnios ir Neries santakos.
1579 m. buvo įkurtas Vilniaus universitetas, vėliau garsėjęs savo dėstytojais bei auklėtiniais, žymiais įvairių tautų mokslininkais bei kultūros veikėjais.

XV-XVI a.

Gyvenamieji namai Pilies gatvėje Vilniuje (15 a. pabaiga–16 a. pradžia) © Ignas Burneika

Baroko laikotarpis: XVII - XVIII amžius

Gyva Vilniaus atmintis

XVII-XVIII a.

"Apostolovka" XVII amžiuje

Apaštalų namai "Apostolovka"

Istoriniuose šaltiniuose magistratui priklausiusi valda pirmą kartą paminėta 1672 m.

XVII a. pabaigoje Apaštalų namu vadintas pastatas nuo 1682 m. priklausė auksakaliui Stanislovui Danilovičiui (Stanisław Daniłowicz) .

„Apostolovka” vadintas namas stovėjo ant lietuviškosios ir slaviškosios Vilniaus dalių sankirtos ir buvo vienas pirmųjų mūrinių namų, XVII amžiuje atstatytų po didžiulių rusų kazokų sukeltų gaisrų.

XVII a.

XVII a. Vilnius buvo vienas didžiausių Rytų Europos miestų, kultūrinis ir religinis centras, kuriame taikiai gyvavo katalikai, stačiatikiai, protestantai, žydai ir musulmonai.

Nuo viešbučio iki arklidžių

Gaisrai ir baroko laikotarpis

XVIII a. miesto augimą stabdė dideli gaisrai 1737 m., 1748 m., 1749 m. Nepaisant to, XIX a. pradžioje miesto gyventojų skaičius pasiekė 20 000 ir tai buvo vienas didžiausių Vidurio Europos miestų.

Nuo 1795 m. iki Pirmojo pasaulinio karo kaip ir visa Lietuva Vilnius buvo Rusijos carinės imperijos sudėtyje, buvo gubernijos centras.

XVIII–XIX a. namas ne kartą nukentėjo nuo gaisrų, buvo atstatomas, renovuojamas, keitėsi jo savininkai ir paskirtis. Čia veikė viešbutis „Hotel de Philadelphie“, restoranas, kelios parduotuvės, patalpas nuomojosi įvairūs amatininkai. 1748 m. pastatas sudegė per didįjį gaisrą.

XVIII a. viduryje ant senųjų gotikinių rūsių atstatytas pastatas įgavo baroko architektūros bruožų. 1887 m. atlikus kapitalinį remontą namas įgijo reprezentacinę išvaizdą, išsaugotą iki šiandien. Tuo metu praplėstuose rūsiuose iš įvairių atspalvių raudonų plytų buvo išmūryti barokiniai skliautai, sienose įrengtos nišos. Šalia didelio rūsio buvo įrengti ir du mažyčiai. Viename iš tų rūsių buvo krautuvė, į kurią buvo galima patekti pro duris iš gatvės pusės.

Pilies gatvės kvartalas ir seniau buvo vienas prestižiškiausių sostinės rajonų – čia namus statėsi didikai, turtingi miestiečiai, gyveno senojo Vilniaus universiteto profesoriai. Taip pat gatvėje veikė turgus. Nors Vilnius ne sykį degė, tačiau Pilies gatvė išsaugojo senovinės architektūros žymes: mažus kiemus, skliautus, arkadas, originalius laiptus ir rūsius. Pirmame aukšte veikė krautuvės, viršuje – nuomojami gyvenamieji kambariai; vidiniame kieme stovėjo arklidės.

1569-1795. LDK Abiejų Tautų Respublikoje

Vilniaus istorija Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikotarpiu 1569 -1795 m., t.y. po Liublino unijos sudarymo Lietuvai ir Lenkijai susijungus į konfederacinę valstybę – Abiejų Tautų Respubliką (ATR). Vėlyvasis baroko laikotarpis sutapo su santykiniu valstybės politiniu stabilumu, prasidėjusiu krašto ekonomikos ir kultūros pakilimu. Klestėjo sakralinė architektūra; ėmė vyrauti Vidurio Europos baroko architektūros įtaka.

XVIII a.

Vilniaus rotušė 18 a. viduryje (1763, dailininkas Marcelinas Januševičius, Lietuvos dailės muziejus)

XVIII a. pabaigoje pirmajame aukšte veikė krautuvė, antrajame buvo nuomojami gyvenamieji kambariai. Dabartinėje knygyno ekspozicijoje buvo arklidės dviems arkliams ir sandėlis. Į arklides buvo patenkama iš mažo uždaro kiemo.

Klasicizmo laikotarpis: XIX amžius

Nuo magistrato valdos iki amatininkų namo

Prekybinė paskirtis

XIX a. pradžia

Prekybinės ir sandėliavimo paskirties pastatas

1811 m. Vilnius buvo 3-asis pagal dydį RI miestas (po Petrapilio ir Maskvos). 1817 m. patvirtintas perspektyvinis miesto planas. Po 1831 m. sukilimo Rusijos valdžia uždarė Vilniaus universitetą kaip nacionalistinių jėgų židinį, kuriame veikė ir patriotinės filaretų bei filomatų organizacijos. Vilnius vystėsi kaip Rusijos gubernijos sostinė, tačiau turėjo ir regioninę reikšmę. XIX a. pradžioje Vilnius buvo trečias pagal dydį Rusijos imperijos miestas. Jau XIX a. pirmoje pusėje ryškėjo lietuvių tautinio atgimimo ženklai.

XIX a. pradžioje namas įgavo klasicizmui būdingų bruožų. Vidiniame kiemelyje įrengta atvira galerija. Tuo metu, ar kiek anksčiau, buvo pastatyti klasicistinio stiliaus vartai, vedantys į vidinį kiemą. Jie išliko iki šių dienų.

XIX a. pirmosios pusės dokumentuose minimos rūsiuose buvusios trys krautuvės, kurį laiką veikęs nedidelis viešbutis, vyno parduotuvė, Vincento Piotrovskio traktierius.

Istorikės Arimetos Vojevodskaitės rastuose dokumentuose ir tyrimuose, saugomuose Vilniaus apskrities archyve, išvardyti daugybė savininkų: Rohačevskiai, Kanonovičiai, Dominykas Grekas ir jo palikuonys (tuomet namas vadintas „Grekovska“), rotmistras Stetkevičius, kubilius Petras Felcobéras ir jo palikuonys bei kiti.

Visi jie namą pritaikydavo praktinėms reikmėms: prekybai, nuomai, sandėliavimui, tačiau ne savo būstui. Rekonstrukcijų metu namas pakisdavo, tačiau, įspraustas tarp aplinkinių didesnių valdų ir namų, visada išlikdavo mažas.

Lietuvoje klasicizmas plito nuo 18 a. 8 dešimtmečio iš Italijos ir Lenkijos, įtakos turėjo Prancūzijos vėlyvasis klasicizmas, senovės Romos paminklų stilistika, vietinės architektūros tradicija. Skiriama ankstyvasis ir brandusis (1770–95) bei vėlyvasis (1800–60) klasicizmas. Iš ankstyvojo į brandųjį klasicizmas peraugo pamažu, tarp jų ryškių chronologinių ribų nėra. Ankstyvajam klasicizmui būdingi kai kurie baroko elementai (laužyti mansardiniai stogai, išryškinta fasadų plastinė puošyba, barokiniai vidaus erdvių tūriai), brandžiojo klasicizmo architektūrai – aiškūs racionalūs tūriai, kolonų portikai, saikinga plastinė puošyba, dvišlaičiai arba keturšlaičiai stogai.

Vilniaus istorija laikotarpiu nuo III-iojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. iki 1918 m. Nepriklausomos Lietuvos Respublikos paskelbimo, kai šalis buvo Rusijos imperijos provincija. Išgyventos Prancūzijos ir Vokietijos okupacijos.

XIX a. pr.

Pilies g. Nuotrauka- Juzefas Čechavičius, 1877 m.

Viena seniausių Vilniaus nuotraukų. Apie 1860 m. nufotografavo Abdonas Korzonas (1826–1865)

Vilnius 1805 m. Piešinys.

Būtina tvarkyti...

XIX a. vidurys

Apleidimas, kaita ir varžytinės

Dėl savininkų kaitos, nuolatinių ginčų dėl paveldėjimo, kitų nesutarimų namas kurį laiką buvo neprižiūrimas ir apleistas. Magistratui teko pastatą paimi savo globai. 1836 m. namą apžiūrėjęs Vilniaus gubernijos architektas Karolis Gregotovičius savo ataskaitoje konstatavo, jog "būtina tvarkyti pamatus, perdengti stogą, remontuoti lietvamzdžius ir kaminus, atstatyti užgriuvusį šulinį. Viduje reikią naujų perdengimų, grindų, krosnių." Namo priežiūrai buvo paskirtas administratorius, o pastatas išnuomotas.

Tačiau savininkams ir toliau nesutariant ir nepradedant remonto 1849 m. namas buvo parduotas viešose varžytinėse. Jį nusipirko Vilniaus universiteto auklėtinis, medicinos daktaras Rudolfas Guzė. Tuo metu Guzė buvo Vilniaus dvasinės akademijos gydytojas, aktyvus Medicinos draugijos narys.

XIX a. vid.

Pastovūs namai ir poetiškas kiemas

XIX a. pabaiga

Namai priešais Radvilų rezidenciją

1884 m. namą iš Guzė anūkės nusipirko Celina Dombrovska, kuri 1887 m. pirmą kartą šio pastato istorijoje pradėjo kapitalinį remontą, planuodama šiame name apsigyventi.

Naujoji savininkė antrajame aukšte įsirengė erdvų penkių kambarių butą su pagalbinėmis patalpomis, koklių krosnimis ir parketu.

1898 m. sudegus medinei vidinio kiemo laiptinei, modernios orientacijos architektas Vladislovas Stipulkovskis suprojektavo metalinius laiptus ir balkoną-galeriją. Tai suteikė nedideliam kiemeliui poetiško intymumo.

Pirmajame aukšte buvo atidarytos trys krautuvės, įrengtos tarnybinės patalpos, rūsyje buvo parduodamas pienas.

Nuolatinį savininką įgijęs namas atgijo ir lygiaverčiai įsitvirtino pagrindinėje senamiesčio gatvėje priešais Radvilų rezidenciją – Kardinaliją (1975 m. jos vietoje pastatytas penkių aukštų gyvenamasis namas).

Vilniaus žydų kultūrinis centras

Vilniuje žydų skaičius nuo 1836 iki 1897 m. padidėjo 40 proc. Didžioji jų dalis buvo ne vilniečiai, o atvykėliai iš kitur. Vilniaus gubernijos miestuose gyveno 83,6 proc. žydų, o išstūmus juos iš kaimų 1908–1911 m. jų skaičius pakilo iki 90 proc. Jau XIX a. Vilnius tapo stambiausiu žydų kultūriniu centru, kuriame veikė dešimtys jų kultūrinių ir šalpos organizacijų.

Remiantis to meto Vilniaus miesto hipotekos dokumentais po C. Dombrovskos mirties 1918 m. namas pagal testamentą atiteko Marijai Gailovduvnai, kuri 1921 m. jį už vieną milijoną 925 tūkstančius zlotų pardavė Šlomai ir Libijai Ginstlingams.

XIX a. pab.

Pilies g. Nuotrauka- Juzefas Čechavičius, 1877 m.

Vilniaus Dominikonų gatvė (J.-B. Arnout ir A. J. B. Bayot chromolitografija iš J. K. Vilčinskio Vilniaus albumo, 1850, Varšuvos nacionalinis muziejus)

Šimto metų kelias: nuo Šlapelių namų iki muziejaus

Šlapelių šeimos istorija ir indėlis

1926 - 2026

1926 m.

Šlapelių namai

1944 - 1990 m.

Sovietmetis

1970 - 1977 m.

Nuspėti ateitį, ją kuriant

1990 m.

Atkurta Lietuvos nepriklausomybė

Lietuvos Atgimimas ir nepriklausomybės atkūrimas (1988–1990 m.): Augo nacionalinis judėjimas, susikūrė Sąjūdis, siekiantis laisvės; kulminacija – nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. kovo 11 d.

Šviesa tunelio gale..

1996 m.

Namai, tapę muziejumi

Testamento įvykdymas. Šlapelių namas - memorialinis muziejus

Šimto metų kelias: nuo Šlapelių namų iki muziejaus

Šlapelių šeimos istorija ir indėlis

1926 - 2026

Nuo Šlapelių namų iki muziejaus

Čia bus muziejus, apie kurį sklis garsas po visą pasaulį..

1926 m. liepos 1 d. Ginstlingai namą, tuo metu buvusį Wielka (Didžioji) gatvėje Nr. 44 (vėliau numeracija ir gatvės pavadinimas keitėsi), pardavė Jurgiui ir Marijai Šlapeliams. Pradinį Šlapelių įnašą sudarė už vekselius gauti 2 tūkstančiai Amerikos dolerių.

1926 m.

Šlapelių namas tapo muziejumi

Šlapeliai įsigijo namą Pilies gatvėje

1996 m.

1926 m.

Šlapelių namai

Šlapelių namai

Marija ir Jurgis Šlapeliai žinomi dėl neįkainojamo indėlio puoselėjant lietuvybę. Namas, kaip ir knygynas, tapo lietuvių susitikimų, pasitarimų ir kultūrinio gyvenimo centru. Čia lankėsi Jonas Basanavičius, Jonas Jablonskis, Peliksas Bugailiškis, Vydūnas ir daugelis kitų.

1926 m. liepos 1 d.

Šlapelių namai

Po Celinos Dombrovskos mirties 1918 m. namas perėjo Marijai Gailovduvnai, o 1921 m. buvo parduotas Šlomai ir Libijai Ginstlingams.

1926 m. liepos 1 d. Ginstlingai namą (tuomet Didžiojoje gatvėje) pardavė Jurgiui ir Marijai Šlapeliams. Pradinį įnašą sudarė 2000 Amerikos dolerių, sutaupyti asketiškai gyvenant ir nuosekliai dirbant.

Pirmąjį namo aukštą Šlapeliai visada nuomojo, jame buvo bandelių kepyklėlė, pieninė, parduotuvė ir pan. Gyveno tik antrame aukšte. Tai buvo nedidelis, kukliai įrengtas keturių pereinamų kambarių butas su erdvia svetaine, puošniais kokliniais pečiais, virtuvėje stovėjo didžiulė krosnis, vienas iš mažiausių kambarių – sūnaus Skaistučio – atitvertas nuo Šlapelių miegamojo.

Išlikę baldai

Iš tų laikų išlikusių baldų nėra daug, dauguma jų pagaminti lietuvių baldininkų (apie viską smulkiai Šlapelienės aprašyta ant prisegtų ar užkištų popieriaus skiautelių arba įbrėžta rašalu tiesiog ant baldo mažai matomoje vietoje).

Tai Karelijos beržu faneruota drabužių spinta su facetuotu ovaliniu veidrodžiu, lietuvių meistrų pagaminti kosmetinis stalelis su veidrodžiu, unikalus arbatos stalelis, apkaltas vario skarda, ant kurios išraižytos tarpukariu Lietuvoje kultivuotos sporto šakos, transformuojamas žaidimų stalelis, muštas žaliu aksomu ir turintis slaptavietę, art déco stiliaus spintelė su trimis veidrodžiais, inkrustuoto medžio ornamentais, taip pat XIX a. pabaigoje Sankt Peterburge pagamintas garsusis „pasoginis” Marijos „F. Muhlbach” firmos pianinas ir daugybė kitų vertybių.

Geopolitinė situacija:

1920 – 1939 m. Vilnius okupuotas Lenkijos, tad miestas neteko administracinio centro reikšmės. Tuo laikotarpiu Vilniaus senamiestyje statyta nedaug. Tačiau svarbu paminėti, kad buvo tiriami, konservuojami ir restauruojami svarbūs architektūros paminklai. www.vsaa.lt/

"Kaip žinot – gyvenom savo nameliuose, Vilniuje, Didžioji g. buvo vadinama, o namų nr. 16. Nedideli tie nameliai – gyvenamo ploto buvo apie 220 mtr. Mes su a. a. Jūsų Tėveliu nusipirkom iš santaupų, negėrėm degtinės, nerūkėm tabako, nesipuošėm, abu dirbom, puotų nekėlėm ir susitaupę nusipirkom“.“ - Marija Šlapelienė

Pilies g. 1916 m. / https://madeinvilnius.lt/

Pilies g. 1930 m. / https://madeinvilnius.lt/

Šv. Jono gatvė ir varpinė (1913)
© Janas Bułhakas

1944 - 1990 m.

Sovietmetis

Sovietmetis: praradimai ir tylus pasipriešinimas

Pokariu Šlapelių namas Pilies gatvėje buvo nacionalizuotas ir smarkiai suniokotas: iškirsti vitrininiai langai, panaikinti rūsio įėjimai, sumažintos durys, butai pertvarkyti naujiems gyventojams. Pastatas virto sovietiniu daugiabučiu.

Marija Šlapelienė liko gyventi mažame butelyje savo pačios name, jausdamasi nuomininke. Tačiau namas liko gyvas – jame saugota 5–6 tūkstančiai knygų, rinkosi bibliofilai, istorikai, studentai. Kaip prisiminė profesorius Vladas Žukas, Šlapelienė net sovietmečiu drąsiai dalijo patriotinės simbolikos atvirukus.

Vilnius. Liepsnoja namas Didžioji g. Nr. 3 (dabar Pilies gatvė, pastatas nugriautas). Tolumoje Šv. Jono bažnyčios fasadas. 1944 m. liepos 13 d. J.N.Chalip. nuotr. РГАКФД, Nr. 0-101800.

Vilnius. Vakarinė Pilies gatvės pusė. Sudeginta 1944 m. liepos 11 d. Namai įgriuvusiais stogais ir perdangomis pokaryje išstovėjo 10 metų neatstatomi ir buvo nugriauti. 1944 m. vasara. J.Bulhak nuotr.

Pilies g. 1945 m.

Antrojo pasaulinio karo metais senamiestis smarkiai nukentėjo. Buvo sugriauti apie 40 proc. senamiesčio pastatų. Beveik 25 proc. ju nebuvo atstatyti – jų vietoje buvo įkurti skverai ir aikštės. www.vsaa.lt/

1970 - 1977 m.

Nuspėti ateitį, ją kuriant

Nuspėti ateitį, ją kuriant

1970 m. Marija Šlapelienė paliko testamentą, kuriame įrašė pageidavimą, kad jos namuose būtų įkurtas muziejus.

Paskutinė valia

Nuo 1926 m. iki mirties gyveno Pilies g. 40., sovietinės valdžios nacionalizuotus savo namus 1970 m. surašytu testamentu paliko Amerikoje gyvenusiai dukrai Gražutei, su sąlyga, kad visa, ką ji daugelį metų rinko ir kaupė – išliktų jos namuose, kur būtų įkurtas muziejus. Šis pageidavimas buvo perduotas Gražutei.

Toks testamentas tarybiniais laikais buvo tiesiog nesusipratimas, visiška beprasmybė, juolab kad Šlapelių butas buvo paverstas „komunalke“ su bendra virtuve, kurioje gyveno kelios šeimos. O Šlapelienei, matyt, nė minties nekilo jo nerašyti. Ji sakydavo: „Buvo viena okupacija, kita, ir praėjo... Praeis ir šita...“

1977 m. balandžio 4 d., sulaukusi 97 metų, Marija Šlapelienė mirė..

1990 m.

Atkurta Lietuvos nepriklausomybė

Lietuvos Atgimimas ir nepriklausomybės atkūrimas (1988–1990 m.): Augo nacionalinis judėjimas, susikūrė Sąjūdis, siekiantis laisvės; kulminacija – nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. kovo 11 d.

Šviesa tunelio gale..

Sugrįžimas namo po ilgos kelionės

Meilę lietuviškam žodžiui ir atsakomybę už tautos išlikimą paveldėjo visi, emigracijoje už Atlanto atsidūrę Šlapelių vaikai. Šlapelių šeima yra palikusi reikšmingą kultūrinį ir istorijos paveldą, kuris saugomas ir puoselėjamas muziejuje, kuris 1996 m. padovanotas Vilniaus miestui.

1991 m., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, JAV gyvenusi Gražutė Šlapelytė-Sirutienė ėmėsi rūpintis namo atgavimu. 1992 m. atlikti istoriniai ir architektūriniai tyrimai, o 1996 m. namas išimties tvarka grąžintas šeimai.

1990 m. Lietuvai atkūrus valstybingumą, Vilnius vėl tapo nepriklausomos valstybės sostine, kurios istoriniame branduolyje – senamiestyje telkiasi intensyviausias miesto dvasinis ir kultūrinis gyvenimas. 1994 m. gruodžio mėn. Vilniaus istorinis miesto centras buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo miestų sąrašą. Nuo 1998 m. šalies vyriausybei ir Vilniaus miesto savivaldybei finansuojant, pradėtas intensyvus Senamiesčio atnaujinimas; tai paakino veržlias ir keleriopai didesnes vietos ir tarptautines investicijas ir Senamiestyje, ir visame mieste. www.vsaa.lt/

1996 m.

Namai, tapę muziejumi

Testamento įvykdymas. Šlapelių namas - memorialinis muziejus

Namai, tapę muziejumi

Dovana Vilniaus miestui

1996 m. vykdydama motinos testamentą, Gražutė Šlapelytė-Sirutienė padovanojo savo tėvų namus Vilniaus miestui (Vilniaus miesto savivaldybei), su sąlyga čia įkurti Marijos ir Jurgio Šlapelių namą-muziejų.

Tais pačiais metais muziejus buvo atidarytas, atkurtas butas, knygyno ekspozicija, panaudoti šeimos dovanoti archyvai. Kaip paveldėtoja, ji pati daug investavo į remontus, ekspozicijos įrengimą. 10 000 išsaugotų knygų atiteko Knygų rūmams, reti spaudiniai – muziejams ir archyvams.

Šiandien tai ne tik namas Pilies gatvėje. Tai žmogaus pasirinkimo likti liudijimas. Miesto atmintis, išsaugota tada, kai atrodė, kad viskas byra.