Šlapelių šeimos istorija

Gyva Vilniaus atmintis

XX a. pr.

Šimto metų kelias: nuo Šlapelių namų iki muziejaus

Šlapelių šeimos istorija ir indėlis

1906 - 1999

Išgyvenkite XX a. pr. laikmetį per Šlapelių šeimos dramatišką istoriją

Muziejus yra tiesiogiai susijęs su Marija ir Jurgiu Šlapeliais, kurių indėlis į lietuvių kalbos išsaugojimą ir lietuviškos literatūros platinimą spaudos draudimo laikotarpiu yra unikalus ir ypatingas.

Atraskite Šlapelių šeimos istoriją, knygnešystės ir tautinio atgimimo temas, XX a. pr. Vilnių, meilę ir kovą už lietuvių kalbą ir spaudą.

XX a. pr.

Vilnius

Okupacijos, disidentinis judėjimas

Tautinio-kultūrinio atgimimo era

Tarpukario laikotarpis

Viena šeima - didelė istorija

Muziejus yra tiesiogiai susijęs su Marija ir Jurgiu Šlapeliais, kurių indėlis į lietuvių kalbos išsaugojimą ir lietuviškos literatūros platinimą spaudos draudimo laikotarpiu yra unikalus ir ypatingas.

Viena šeima - didelė istorija

Šią šeimą drąsiai galima vadinti Lietuvos Inteligentais iš Didžiosios raidės. Atraskite Šlapelių šeimos istoriją, knygnešystės ir tautinio atgimimo temas, XX a. pr. Vilnių, meilę ir kovą už lietuvių kalbą ir spaudą. Per šią asmeninę ir autentišką istoriją ir jų paliktus archyvus patirkite Vilniaus istoriją iš taip arti, kaip dar niekada.

Marija Piaseckaitė-Šlapelienė

Pirmoji lietuviško knygyno savininkė Vilniuje ir aktyvi lietuvių kalbos puoselėtoja. Marija buvo ir pirmosios Miko Petrausko sukurtos lietuviškos operos „Birutė“ pagrindinė atlikėja. Jos knygynas tapo lietuvybės bastionu per penkias skirtingas okupacijas, o pati Marija aktyviai rėmė tautinį identitetą ir kultūrą.

Jurgis Šlapelis

Kalbininkas, vertėjas, tautinio atgimimo veikėjas ir pedagogas. Jurgis aktyviai prisidėjo prie lietuvių kalbos plėtros, leido knygas bei dėstė Vilniaus universitete. Jo veikla padėjo įtvirtinti lietuvišką švietimą ir puoselėjo tautinę tapatybę.

Šeimos tradicijas ir meilę lietuvių kalbai puoselėjo ir jų vaikai. Šlapelių šeima yra palikusi reikšmingą kultūrinį ir istorijos paveldą, kuris saugomas ir puoselėjamas muziejuje, kuris xxx metais padovanotas Vilniaus miestui.

Šlapelių vaikų palikimas

Čia, kur Čiurlionis skambino pianinu, o Basanavičius svarstė apie laisvę, lietuvių kalba ir kultūra skleidėsi prieš visas okupacijas

Vilniaus inteligentija. Lietuvybės židinys

Vienas pirmųjų lietuviškų knygynų Vilniuje. Knygynas, atlaikęs 5 okupacijas

Tarpukario kultūrinis gyvenimas

Nuo sovietinės "komunalkės" iki muziejaus

Istorinė Vilniaus Moteris

„Supratusi, kad esame tik sulenkinti lietuviai – apsisprendžiau esanti lietuvė ir ėmiau uoliai mokytis lietuvių kalbos“

Filologas iš Kupiškio

"Šlapelis „vilniečių tarpe buvo laikomas žymiausiuoju lietuvių kalbos žinovu ir vienu geriausiųjų J. Jablonskio mokinių“.-Mykolas Biržiška

Mes visi buvome tokie laimingi..

„Mudu su vyru buvome laimingi ir džiaugėmės nepaprastai geručiais vaikais. Vaikai buvo prisirišę ir mylėjo, gerbė mus (…)“, – apie savo šeimą atsiminimuose rašė Marija Šlapelienė.

Šlapelių vaikai ir jų palikimai

Laimutė

1906-1988

Gražutė

1909-2009

Skaistutis

1919-1961

Ištikimi lietuviškam žodžiui

„Supratusi, kad esame tik sulenkinti lietuviai – apsisprendžiau esanti lietuvė ir ėmiau uoliai mokytis lietuvių kalbos“

Nuspėti ateitį, ją kuriant

„Buvo viena okupacija, kita, ir praėjo... Praeis ir šita...“ - Marija Šlapelienė

Nuspėti ateitį, ją kuriant

Šlapelių namo-muziejaus istorija įdomi:

Marija Piaseckaitė-Šlapelienė (1880 06 05 – 1977 04 04) Nuo 1926 m. iki mirties gyveno Pilies g. 40., sovietinės valdžios nacionalizuotus savo namus 1970 m. surašytu testamentu paliko Amerikoje gyvenusiai dukrai Gražutei, su sąlyga, kad visa, ką ji daugelį metų rinko ir kaupė – išliktų jos namuose, kur būtų įkurtas muziejus.

Toks testamentas tarybiniais laikais buvo tiesiog nesusipratimas, visiška beprasmybė, juolab kad Šlapelių butas buvo paverstas „komunalke“ su bendra virtuve, kurioje gyveno kelios šeimos. O Šlapelienei, matyt, nė minties nekilo jo nerašyti. Ji sakydavo: „Buvo viena okupacija, kita, ir praėjo... Praeis ir šita...“

nuo 1926 m.

Ko gero, nepavyktų apžvelgti prieš šimtmetį Vilniuje vykusio kultūrinio gyvenimo nepavarčius Marijos Šlapelienės lietuvių knygyne pardavinėtų leidinių, nesusipažinus su Jurgiu Šlapeliu ir jo parengtais žodynais, neišgirdus pirmosios lietuviškos operos ir neapsilankius Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose. Bet tuo istorija nepasibaigia.

Šlapelių namo-muziejaus istorija įdomi:

1926 m. į keturiasdešimtuoju numeriu pažymėtą Pilies gatvės namą atsikrausto Marija ir Jurgis Šlapeliai.

Iki mirties čia gvyvenusi Marija Piaseckaitė-Šlapelienė (1880 – 1977) , sovietinės valdžios nacionalizuotus savo namus 1970 m. surašytu testamentu paliko Amerikoje gyvenusiai dukrai Gražutei, su sąlyga, kad visa, ką ji daugelį metų rinko ir kaupė – išliktų jos namuose, kur būtų įkurtas muziejus.

Toks testamentas tarybiniais laikais buvo tiesiog nesusipratimas, visiška beprasmybė, juolab kad Šlapelių butas buvo paverstas „komunalke“ su bendra virtuve, kurioje gyveno kelios šeimos. O Šlapelienei, matyt, nė minties nekilo jo nerašyti. Ji sakydavo: „Buvo viena okupacija, kita, ir praėjo... Praeis ir šita...“

"Nedideli tie nameliai – gyvenamo ploto buvo apie 220 mtr. Mes su a. a. Jūsų Tėveliu nusipirkom iš santaupų, negėrėm degtinės, nerūkėm tabako, nesipuošėm, abu dirbom, puotų nekėlėm ir susitaupę nusipirkom“. - Marija Šlapelienė

„Buvo viena okupacija, kita, ir praėjo... Praeis ir šita...“ - Marija Šlapelienė

Nuspėti ateitį, ją kuriant

nuo 1926 m.

Istorinė Vilniaus Moteris

„Supratusi, kad esame tik sulenkinti lietuviai – apsisprendžiau esanti lietuvė ir ėmiau uoliai mokytis lietuvių kalbos“

Marija Piaseckaitė-Šlapelienė

Bajoraitė

Marija Šlapelienė-Piaseckaitė gimė 1880 m. birželio 5 d. Vilniuje – mieste, kuriame kalbos maišėsi, tapatybės trynėsi, o pasirinkimas būti lietuve nebuvo savaime suprantamas.

Marija gimė sulenkėjusio bajoro Dominyko Piaseckio (1863 m. sukilimo dalyvio) ir Eleonoros Wojciechovskos šeimoje. Augo lenkakalbėje aplinkoje, namuose buvo kalbama lenkiškai baltarusišku žargonu. Nors tėvas šiek tiek mokėjo lietuviškai, save laikė lenku.

Apsisprendimas būti lietuve

Nors Marija augo lenkakalbėje aplinkoje, tačiau jos gyvenimas tapo sąmoningu apsisprendimu – būti lietuve ir saugoti lietuvišką žodį. Šis apsisprendimas nebuvo tylus. Jis buvo aistringas, atkaklus, kartais maištingas – toks, koks buvo ir pati Marija.

1900 m. ji baigė Vilniaus kilmingųjų mergaičių gimnaziją (dab. Užupio gimnazija). Turėjo gražų sopraną, giedojo Šv. Rapolo bažnyčios chore, vėliau – Šv. Jonų bažnyčios chore. Dar jaunystėje, giedodama Vilniaus bažnyčių choruose, ji buvo pastebėta ne tik dėl išskirtinio soprano, bet ir dėl smalsumo, drąsos, vidinės ugnies. Kunigo Juozapo Ambrazevičiaus - vieno iš vadinamųjų „Dvylikos apaštalų“, lietuviško elementoriaus autoriaus ir aktyvaus lietuvybės skleidėjo, suburta lietuviška aplinka atvėrė jai pasaulį, kuriame kalba reiškė daugiau nei žodžius – ji reiškė tapatybę. Jis pastebėjo Marijos balsą, skirdavo jai solo partijas ir įtraukė ją į lietuvių kalbos kursus, chorų veiklą, arbatvakarius.

Marija greitai išmoko lietuvių kalbą, pradėjo domėtis draudžiama lietuviška spauda, padėjo ją platinti, rašė į Mažojoje Lietuvoje leidžiamą laikraštį „Naujienos“. Ji įsitraukė į lietuvišką kultūrinį judėjimą jau 1897 m. ir pradėjo augti kaip asmenybė, pasirinkusi sąmoningą kelią

Pažintys ir lemtingi ryšiai

Lemtinga tapo pažintis su rašytoja Gabriele Petkevičaite-Bite ir vasaros Puziniškyje – ten, kur rinkosi Lietuvos šviesuomenė - Jonas Jablonskis, Žemaitė, Povilas Višinskis ir kiti, ir buvo kalbama apie ateitį. Būtent ten Marija sutiko Jurgį Šlapelį – ramų, strategiškai mąstantį žmogų, su kuriuo jos gyvenimas susipynė ilgam. Nors pirmasis įspūdis buvęs skeptiškas, netrukus paaiškėjo, kad racionalią Jurgio strategiją puikiai papildo Marijos administraciniai gebėjimai ir šiltas bendravimas su žmonėmis. Jųdviejų bendrystė tapo pusiausvyra tarp racionalumo ir jausmo, idėjos ir kasdienio darbo. 1905 m. Marija ir Jurgis Šlapeliai susituokė.

Knygininkės kelio pradžia

XX a. pradžios Vilnius Mariją rado jau veiklią ir ryžtingą. 1904 m., grįžusi iš Puziniškio į Vilnių, Marija buvo pakviesta Jono ir Petro Vileišių dirbti „Vilniaus žinių“ knygyno vedėja. Tais pačiais metais ji pradėjo dirbti ir „Vilniaus žinių“ redakcijoje. Ji dalyvavo draugijų veikloje, stovėjo pačiame lietuviško kultūrinio gyvenimo sūkuryje.

Teatro ir muzikos veikla

Marija buvo viena lietuvių dramos ir muzikinio teatro pradininkių Vilniuje. 1905 m. suvaidino Agotą pirmajame viešame lietuvių spektaklyje Vilniuje – Keturakio komedijoje „Amerika pirtyje“, dainavo M. K. Čiurlionio vadovaujamame „Vilniaus kanklių“ chore, vaidino kituose lietuvių mėgėjų teatro spektakliuose ir operetėse, o 1906 m. jos balsas nuskambėjo kaip istorinis ženklas – Marija tapo pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ kompozitorius Mikas Petrauskas) pagrindinio vaidmens atlikėja. Tai buvo ne tik muzikinis įvykis – tai buvo pareiškimas, kad lietuvių kultūra Vilniuje gyva ir girdima. Tačiau scena nebuvo jos galutinis pasirinkimas.

Nuosavas knygynas – lietuvybės bastionas

1906 m. vasario 6 d., jau būdama motina (rudenį gimė dukra Laimutė), Marija kartu su vyru Dominikonų gatvėje atidarė nuosavą lietuvišką knygyną. Tai buvo pirmasis profesionalus lietuviškas knygynas Vilniuje, veikęs iki 1949 m.

Šis knygynas tapo daugiau nei prekybos vieta – tai buvo lietuvybės bastionas, susitikimų erdvė, idėjų prieglobstis, tylus pasipriešinimas ir atkaklus tikėjimas knygos galia. Per penkias okupacijas jis liko vieta, kur buvo saugomas žodis, atmintis ir viltis.

Visuomeninė veikla

Marija aktyviai dalyvavo Vilniaus kultūriniame gyvenime, priklausė: „Vilniaus aušros“ draugijai, kultūros draugijai „Rūta“, „Žiburėlio“ draugijai, Lietuvių mokslo draugijai, buvo Lietuviškų knygynėlių draugijos viena steigėjų.

Ji talkino gabenant ir platinant lietuvišką spaudą iš Mažosios Lietuvos, nuosekliai rėmė tautinį identitetą ir kultūrą.

Paskutiniai metai

Marijos gyvenimas nebuvo lengvas. 1941 m. ji neteko vyro, karas išblaškė vaikus - visi trys vaikai per Antrąjį pasaulinį karą pasitraukė į Vakarus, namai buvo nacionalizuoti, knygynas – uždarytas. Tačiau net ir tuomet ji liko ištikima savo tikėjimui: Lietuva bus laisva.

Marijai likimas skyrė daug sunkių išgyvenimų. 1941 m., eidamas 65-uosius, mirė vyras. Visus tris vaikus Antrasis pasaulinis karas nubloškė į Vakarus, namas buvo nacionalizuotas, knygynas uždarytas. Bet negandos jos nepalaužė – mirė Marija 1977 m. V ilniuje, būdama 97-erių, tvirtai tikinti, kad Lietuva bus laisva.

Marija Šlapelienė palaidota Rasų kapinėse šalia Jurgio Šlapelio. Tačiau jos istorija nepasibaigė. Ji gyva knygose, Vilniaus gatvėse, atmintyje – ir šiame name, kuriame vis dar galima išgirsti nebylų, bet tvirtą Marijos balsą.

Mažas žmogus gali saugoti didelę istoriją.
Marija Šlapelienė tą įrodė visam Vilniui.

„Supratusi, kad esame tik sulenkinti lietuviai – apsisprendžiau esanti lietuvė ir ėmiau uoliai mokytis lietuvių kalbos“

Marija Piaseckaitė-Šlapelienė – pagrindinio vaidmens atlikėja pirmojoje lietuviškoje operoje, Miko Petrausko operoje „Birutė“, 1906 m./

Marija Šlapelienė Vilniuje. Šis Marijos Šlapelienės portretas darytas vienoje Vilniaus fotoateljė. Tuo metu Šlapelienė jau turėjo tris vaikus ir 20 metų kartu su vyru vadovavo lietuviškam knygynui Dominikonų gatvėje.

1880–1977

Marija Šlapelienė – apsisprendusi būti lietuve

"čia buvo nustatytos tolesnės mano gyvenimo gairės, suprasta gyvenimo prasmė“ - M. Šlapelienė

„Susipažinau su užsienyje leidžiama lietuvių literatūra, sužinojau, kaip ji gabenama, platinama, kokie sunkumai, aukos. /…/ Nutariau prisidėti prie tų kovų – darbų. Gaudavau paštu siuntinėlių su draudžiama lietuvių literatūra. Slėpdavau. Paskui /…/ ji buvo platinama“

Marija Piaseckaitė (vėliau Šlapelienė) su savo tėvais bei broliais. 1900 m.

Marija Piaseckaitė. 1905 m.

Marija Šlapelienė su savo mama Eleonora Piasecka. Marija Šlapelienė (kairėje) su motina Eleonora Piasecka sėdi ant sofos savo namuose, Pilies g. 40. 1928 m.

Filologas iš Kupiškio

"Šlapelis „vilniečių tarpe buvo laikomas žymiausiuoju lietuvių kalbos žinovu ir vienu geriausiųjų J. Jablonskio mokinių“.-Mykolas Biržiška

Jurgis Šlapelis

Tarp pašaukimo, politikos ir medicinos

Jurgis Šlapelis (1876 04 18 – 1941 03 17) – kalbininkas, leksikografas, vertėjas, tautosakos rinkėjas, pedagogas, tautinio atgimimo veikėjas, vienas svarbiausių lietuvių kalbos autoritetų Vilniuje. Jis buvo Jono Jablonskio mokinys, aktyvus lietuvių kalbos ir švietimo puoselėtojas, Didžiojo Vilniaus seimo dalyvis, vienintelis lietuvių atstovas tarpukario Vilniaus miesto taryboje.

Kilmė ir mokslai

Jurgis Šlapelis gimė Kupiškio apylinkėse, Galsiškių kaime, paprastų ūkininkų Kazimiero ir Julijonos Šlapelių šeimoje. Nuo mažumės domėjosi knygomis, ypač lietuviškomis, kurias skaitydavo slapta. Pastebėję sūnaus gabumus, tėvai išleido jį mokytis. Vyresniojo brolio parengtas, 1892 m. įstojo į Mintaujos (dab. Jelgavos) gimnazijos IV klasę.

Mintaujoje jo filologinius gebėjimus greitai pastebėjo graikų ir lotynų kalbų mokytojas Jonas Jablonskis, kuris ne tik globojo Jurgį, bet ir priėmė gyventi savo namuose. Čia jis susipažino su to meto lietuvių inteligentais: Vincu Kudirka, Juozu Tumu-Vaižgantu, Gabrieliu Landsbergiu-Žemkalniu, Pranu Mašiotu, Jonu Mačiu-Kėkštu ir kitais. Ši aplinka ugdė Jurgio tautinį sąmoningumą ir pasipriešinimą rusifikacijai.

Konfliktas su carine sistema

1896 m. Mintaujos gimnazijoje kilus protestui prieš privalomą rusišką maldą, Jurgis Šlapelis kartu su kitais gimnazistais atsisakė melstis rusiškai. Už tai jis buvo pašalintas iš gimnazijos be teisės sugrįžti. Tarp atkakliausiųjų maištininkų buvo ir Antanas Smetona.

Pašalinti mokiniai vyko į Sankt Peterburgą, kur kreipėsi į švietimo ministrą. Nors šis leido tęsti mokslus, Mintaujos gimnazijos vadovybė Jurgio nebepriėmė. Gavęs mokyklų kuratoriaus leidimą, jis gimnazijos egzaminus išlaikė eksternu.

Medicina kaip kelias į Lietuvą

Baigęs gimnaziją eksternu, Jurgis įstojo į Maskvos universiteto Medicinos fakultetą, kurį baigė 1906 m. Nors medicina jo netraukė, šią studijų kryptį jis pasirinko sąmoningai – kaip vienintelę realią galimybę grįžti gyventi ir dirbti Lietuvoje. Vėliau šeimos atsiminimuose pabrėžiama, kad gydytojo profesija buvo daugiau priemonė, o ne pašaukimas.

Studijų metais jis aktyviai domėjosi kalbomis, lankė filologinius kursus, o vasaromis grįžęs į Lietuvą rinko tautosaką.

Veikla Vilniuje

1904 m., panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, Jurgis grįžo į Vilnių – miestą, kuriame sparčiai kūrėsi lietuviškos draugijos, kursai ir kultūrinės iniciatyvos. Jis aktyviai įsitraukė į visuomeninį gyvenimą: dalyvavo 1905 m. Didžiajame Vilniaus seime, reikalavusiame Lietuvai autonomijos, kartu su bendražygiais organizavo Seimo pastato ginkluotą apsaugą, priklausė Lietuvių mokslo draugijai, dalyvavo Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto veikloje.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Jurgis buvo mobilizuotas kaip atsargos gydytojas. Į Vilnių jis grįžo 1918 m., gerokai pašlijusia sveikata.

Kalba – tikrasis pašaukimas

Nors formaliai nebuvo baigęs filologijos studijų, Jurgis Šlapelis buvo laikomas vienu geriausių lietuvių kalbos žinovų. Jis leido knygas ir vadovėlius, redagavo ir rengė žodynus, rinko tautosaką, 1907 m. sudarė pirmąjį lietuvišką tarptautinių žodžių žodyną – „Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlį“, dirbo Vilniaus universitete, 1921–1932 m. dėstė lietuvių ir lotynų kalbas bei Lietuvos istoriją Vytauto Didžiojo gimnazijoje.

Kartu su žmona Marija Šlapeliene jis tvarkė lietuvišką knygyną, tapusį lietuvių kultūros centru Vilniuje.

Politinė veikla ir paskutiniai metai

Jurgis Šlapelis priklausė liaudininkų (Danieliaus Alseikos) grupei. 1927 m. jis buvo išrinktas į Vilniaus miesto tarybą ir joje buvo vienintelis lietuvių atstovas.

Jurgis Šlapelis mirė 1941 m., pirmojo sovietmečio pradžioje. Palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse.

1876–1941

Maskvoje mediciną studijuojantis Jurgis Šlapelis savo vestuvių dieną - 1905 m. rugsėjo 4-ą Vilniuje. Tų pačių metų žiemą - gruodžio 4–5 d. J. Šlapelis aktyviai dalyvavo Didžiojo Vilniaus Seimo darbe, su kitais bendražygiais organizavo ginkluotą pastato (Vilniaus miesto rūmų) apsaugą. Didysis Vilniaus Seimas – visuotinis lietuvių atstovų susirinkimas, suformulavęs politinės Lietuvos autonomijos reikalavimą, vertinamas kaip pirmas ryškus bendros tautinės-valstybinės raidos etapas.

„Šią vasarą mūsų kalbos žinovai susirinkę Seinuose per keletą savaičių svarstė kalbos dalykus. Neužilgo susilauksime naujos gramatikos ir sintaksio. Kalbininkai, apsvarstę didžiuosius dalykus, šiaip išsidalino darbą: Prof. J. Jablonskis rašo sintaksį, Dr. J. Šlapelis – gramatiką, o K. Būga išleis veikalą apie rašybą.“

Lietuvos mokslo draugijos valdyba Vilniuje, 1931 m. Iš kairės (sėdi): Povilas Karazija, Marcelinas Šikšnys – pirmininkas, dr. Danielius Alseika – iždininkas. Stovi: Adomas Juškevičius, Stasys Matjošaitis – sekretorius, Bronius Untulis – vicepirmininkas, dr. Jurgis Šlapelis – vicepirmininkas.

Antroje nuotraukos pusėje Marijos Šlapelienės ranka pieštuku užrašyta – „Tėvelis grįžo po karo. 1918 m. D-ras Jurgis Šlapelis“.

Jurgis Šlapelis, grįžęs po karo. 1918 m. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Jurgis Šlapelis buvo mobilizuotas kaip atsargos gydytojas.

„Brangiausioji! Mokso Dr[augijos] susirinkiman niekas nebevažiavom: skubiam dirbti. Aš jau baigiu daiktavardį su visais linksniavimais. Kiti kažin ar ką padarys. Jabl[onskis] ketina sustatyti tik vientisinio sakinio sintaksį. Ilgai labai pravertėm su įvairiais terminais; gramatikai terminus aš jau turiu visus. [...] Paragink, kad Smetona nupirktų Jablonskiui rusiškus sintaksius Krasnogorskio ir Polivano, abudu ir kuo-greičiausiai atsiųskit. [...]“

Iš Jurgio Šlapelio laiško Marijai Šlapelienei, 1909 m. liepos mėn. 11 d..

Jurgis Šlapelis, karo medikas

Nors filologijos mokslų baigęs nebuvo, buvo laikomas vienu geriausiu kalbos žinovų.

"Šlapelis „vilniečių tarpe buvo laikomas žymiausiuoju lietuvių kalbos žinovu ir vienu geriausiųjų J. Jablonskio mokinių“.-Mykolas Biržiška

Jurgis Šlapelis Maskvoje, 1907 m. Tų pačių metų balandžio 18 d. Jurgio Šlapelio ranka rašytame laiške iš Maskvos Marijai Šlapelienei į Vilnių matyti, koks nelengvas buvo studentui Šlapeliui anatomijos egzaminas:

„Mylymiausia tu mano Mariutyte! Skubu pasidžiaugti tau savo džiaugsmu. Kuo tik sugrįžau išdavęs anatomiją. Negali sau prisistatyt, koks tai sunkus buvo dalykas lig egzameno, o dabar kaip nebūta, tartum didžiausia našta nukrito nuo pečių."- J.Šlapelis

Mes visi buvome tokie laimingi..

„Mudu su vyru buvome laimingi ir džiaugėmės nepaprastai geručiais vaikais. Vaikai buvo prisirišę ir mylėjo, gerbė mus (…)“, – apie savo šeimą atsiminimuose rašė Marija Šlapelienė.

Kai namai buvo pilni

Du žmonės – viena kryptis

XX amžiaus pirmoje pusėje, lietuvių tautinio atgimimo metais, Jurgis ir Marija Šlapeliai tapo svarbiomis figūromis, o jų įkurtas knygynas – to meto lietuvybės židiniu.

Marija ir Jurgis Šlapeliai, knygininkai, kultūrininkai, visuomenininkai, svariai prisidėjo prie lietuvybės darbo Vilniuje XX a. pirmojoje pusėje. Šlapeliai buvo aktyvūs lietuviškos spaudos platinimo ir leidybos dalyviai tuo metu, kai lietuviška spauda buvo draudžiama.

Jų asmeninė istorija atspindi lietuvybės išsaugojimo ir kultūrinio pasipriešinimo simbolį.

Šlapeliai - Lietuvybės ir mokslo puoselėtojai, visuomenės, tautinio atgimimo ir kultūros veikėjai, gyvenimą paskyrusių gimtosios kalbos bei Lietuvos nepriklausomybės puoselėjimui ir saugojimui.

Dalyvavo Vilniaus kultūriniame gyvenime, priklausė kultūrinėms, mokslo draugijoms, talkininkavo iš Mažosios Lietuvos gabenant ir platinant draudžiamąją lietuvišką spaudą.

Šios šeimos 1906 m. atidarytas vienas pirmųjų lietuvių knygynų buvo ne tik kultūros židinys okupuotame Vilniuje, lietuvių susitikimo vieta, bet ir labai svarbus, kai kada vienintelis lietuvybės centras.

Susitikimas, kuris pakeitė kryptį

Marijos gyvenime lemtinga tapo pažintis su Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir vasaros Puziniškyje – vietoje, kur rinkosi Lietuvos šviesuomenė, kur buvo kalbama apie kalbą, laisvę ir ateitį. Čia, tarp Jono Jablonskio, Žemaitės, Povilo Višinskio pokalbių ir idėjų, Marija pirmą kartą sutiko Jurgis Šlapelis.

Pirmasis įspūdis nebuvo romantiškas. Rimtas, nekalbus, strategiškai mąstantis Jurgis dainas ir šokius mėgusiai Marijai pasirodė pernelyg sausas. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad tai buvo ne tylėjimas, o vidinė atrama. Jųdviejų pažintis augo lėtai – iš pokalbių, bendrų darbų, pasitikėjimo.

Marija ir Jurgis buvo skirtingi, bet būtent tai juos sujungė. Racionalią Jurgio strategiją natūraliai papildė Marijos energija, administraciniai gebėjimai ir šiltas bendravimas su žmonėmis. Jis mąstė kryptimis, ji kūrė ryšius. Jis planavo, ji įgyvendino.

Santuoka ir bendras gyvenimas

Bajoraitė Marija Piaseckaitė ir medicinos mokslų studentas Jurgis Šlapelis susituokė 1905 m. Vilniuje. Nuo tada jų gyvenimai tapo nebeatskiriami – ne tik kaip vyro ir žmonos, bet kaip bendražygių. Jie kartu kūrė namus, augino vaikus, steigė knygyną, telkė bendruomenę ir saugojo lietuvišką žodį mieste, kuriame tai nebuvo savaime suprantama.

Namas, pilnas balsų

Beveik 20 metų gyveno Marijos tėvo jiems pastatytame name Saracėnų gatvėje. Tai buvo namai, kuriuose kūrėsi ne tik šeima, bet ir bendras gyvenimo ritmas – tarp knygų, svečių, diskusijų ir kasdienio darbo.

Čia gimė visi keturi jų vaikai: Laimutė, Gražutė, Jurgis ir Skaistutis. Užaugo tik trys – tėvo vardu pavadintasis berniukas mirė sulaukęs vos metukų, kuomet prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Šlapelis buvo mobilizuotas kaip karo gydytojas.

Tai buvo namai, kuriuose niekada netilo balsai – vaikų, svečių, bičiulių, knygų puslapių. Meilėje ir santarvėje užauginę tris vaikus, būdami bendraminčiai ir bendražygiai, kartu laimingai nugyveno iki J. Šlapelio mirties 1941 m.

Auginti laisvę

Šlapeliai augino vaikus suprasdami, kad išsilavinimas – tai pasipriešinimo forma. Nepaisant politinių suvaržymų ir okupacijos, visi trys Šlapelių vaikai baigė aukštąjį mokslą Vilniaus universitete, kuris lenkų okupacijos metais vadinosi Stepono Batoro universitetu.

Kai 1924 metais pirmoji dukra Laimutė įstojo studijuoti, universitete buvo vos 6 lietuviai studentai - laisvieji klausytojai. O įstoti į universitetą lietuvišką gimnaziją baigusiems jaunuoliams buvo sudaromos rimtos kliūtys.

Kasdienybėje ir darbe

Marija ir Jurgis Šlapeliai gyveno meilėje ir santarvėje, augino vaikus, dirbo kartu ir kartu kūrė. Jų laimė nebuvo triukšminga – ji gyveno kasdienybėje, bendrame darbe, bendrose vertybėse ir tikėjime, kad lietuviška kultūra Vilniuje turi ateitį.

Ji gyveno kasdienybėje: bendruose sprendimuose, ilguose pokalbiuose, pasitikėjime vienas kitu. Tai buvo meilė, kuri neišsiskyrė nuo gyvenimo – ji buvo pats gyvenimas.

Vėlesniais metais, likusi viena, Marija dažnai kalbėjo apie Jurgį ne kaip apie prarastą vyrą, o kaip apie gyvenimo dalį, kuri niekada neišėjo. Tai ir buvo jų meilės stiprybė – ji nepasibaigė kartu su gyvenimu.

Jų bendras gyvenimas truko beveik keturis dešimtmečius, iki Jurgio mirties 1941 metais. Tai buvo metai, kupini darbo, rūpesčių, netekčių ir džiaugsmų – bet visada kartu.

Šis laikas baigėsi 1941 metais, mirus Jurgiui Šlapeliui. Tačiau tai, kas buvo sukurta kartu – šeima, knygynas, bendruomenė ir namai – tapo tvirtu pagrindu visam vėlesniam Marijos gyvenimui ir šiandieniniam muziejui.

"Mylimiausieji.....„,“ -

Jurgio Šlapelio paskutinis laiškas šeimai, rašytas pavasarį – 1935 m. gegužės 13 (14?) d.

Savo bute Vilniuje, Pilies g. 40, nusifotografavusi visa Šlapelių šeima. Ant sofos iš kairės sėdi Marija Šlapelienė, Jurgis Šlapelis ir Laimutė Šlapelytė. Jai prie kojų įsitaisęs Skaistutis Šlapelis. Gražutė sėdi ant kėdės kairiame šone.

„Mes visi kartu buvome tokie laimingi, taip mylėjomės. Mudu su vyru buvome laimingi ir džiaugėmės nepaprastai geručiais vaikais. Vaikai buvo prisirišę ir mylėjo, gerbė mus (…)“, – apie savo šeimą atsiminimuose rašė Marija Šlapelienė.

„Mylimiausieji! Jaučiuos neblogai, ypač šiandien, kai vidurdienį išsišvietė ir šiluma pakilo ligi 20 laipsnių. O ryto 3 valanda, tai buvo 2 laipsniai ir šalna buvo didžiausia, vanduo ore buvo įšalęs. Maniau, kad išsprogusieji medžių lapeliai visi, saulei užkaitinus, nudžius ir nukris kaip rudenį kad esti. Bet nieko – netgi prasišiepusieji vaismedžių žiedeliai šiepiasi toliau. Viskas pas mane ramu. Kiškių šeimyna tebegyvena; atsirado dar nauji gyvulėliai. Du kartu Narbutų krūmuose susitikau kurapkų porą. Nieko nežinau, kas pasauly dedasi. Tik vakar pavakariu atsitiktinai sužinojau, kad Pilsudskis numiręs: norėčiau laikraščių pasiskaityti. Žodyną rašinėju, tik vos dar nepabaigiau visos „į“.

Bučiuoju jus visas.

Trečiadienis, o mėnesio kelinta diena, – nebežinau.“

J.Šlapelis

Laiško apačioje Marijos Šlapelienės ranka pažymėta: „Paskutinis ? mano mylimo ir gerojo gyvenimo draugo – vyro Jurgio Šlapelio laiškas iš Valakampių vasarnamio. Vilniuje (jau sirgdamas rašė)“.

Šlapelių vaikai atėjo maudytis į Valakampių paplūdimį. 1932 m. liepos 7 d. Kairėje Laimutė, dešinėje Gražutė, ant smėlio sėdi Skaistutis.

Marija ir Jurgis Šlapeliai po vestuvių. 1905 m.

Gražutė Šlapelytė sėdi mamai Marijai Šlapelienei ant kelių. Pusantrų metukų amžiaus, aprengta balta berankove suknyte, jai ant kaklo kabo kryželis, dovanotas jos krikšto tėvo Jono Basanavičiaus. 1911 m.

Vilniaus inteligentija. Lietuvybės židinys

• Nemokamas įėjimas - užsiregistruokite

• Dirbame: Nuo antradienio iki šeštadienio 10:00-17:00

• Adresas: Pilies g. 40, Vilnius

Čia mes kūrėme Nepriklausomybę

Tarpukario Vilniaus kultūrinės ir intelektualinės bendruomenės gyvenimas / istorija

Marija ir Jurgis ne tik valdė knygyną – jie kūrė kultūros pasipriešinimo židinį, ugdė švietimą ir ryžtingai gynė kalbą. Jų namas, kaip ir knygynas, tapo lietuvių susitikimų bei pasitarimų vieta. Marijos ir Jurgio Šlapelių namai tapo ne tik kultūrinės veiklos centru, bet ir susitikimo vieta svarbiausiems to meto menininkams, rašytojams ir intelektualams. Jų namuose rinkosi šviesuomenė - Basanavičius, Čiurlionis, Vaižgantas, Jablonskis ir daugelis kitų.

Tarpukario Vilniaus kultūrinės bendruomenės istorija

Marijos ir Jurgio Šlapelių namai Pilies gatvėje buvo vienas reikšmingiausių lietuvių kultūros židinių XX a. pradžios Vilniuje. Tai buvo vieta, kur lietuvių inteligentija, menininkai ir visuomenės veikėjai kūrė kultūrinį pasipriešinimą, puoselėjo lietuvių kalbą ir formavo tautinę savimonę mieste, kuriame lietuvių buvo tik apie 3 procentus.

Šlapelių namai – vieta, kur kūrėsi lietuviško Vilniaus svajonė

Įžengus į Šlapelių namus Pilies gatvėje, sunku patikėti, kad šiandien tai – tylus muziejus. Prieš šimtmetį čia virė intensyvus kultūrinis gyvenimas: būtent šiuose kambariuose kūrėsi lietuviškas Vilnius, brendo tautinė savimonė ir užgimė daugybė idėjų, kurios vėliau nulėmė Lietuvos nepriklausomybės kelią.

Tuomet lietuvių šiame mieste buvo vos trys procentai, todėl kiekvienas žmogus, kiekviena knyga ir kiekvienas jų susitikimas turėjo ypatingą svorį. Šlapelių namai tapo vieta, kurioje buvo ginama lietuvių kalba, puoselėjama kultūra ir tarsi slapta liepsna saugota lietuvybė.

Šiuose kambariuose lankėsi daug garsių žmonių. Vilniuje tuo metu gyveno tik 3 procentai lietuvių, tad lietuviai inteligentai pažinojo vieni kitus, dirbo bendrus darbus lietuvybei išlaikyti ir puoselėti.

Muziejus, kuriame gyveno istorija

Marija ir Jurgis Šlapeliai buvo ne tik knygyno savininkai. Jie buvo žmonės, kurie į savo namus atvėrė duris visiems, troškusiems kurti lietuvišką Vilnių.
Jų gyvenimo erdvė virto kultūros ir pasipriešinimo centru – vieta, kur vyko diskusijos, gimė naujos idėjos, buvo priimami drąsūs sprendimai.

Čia, prie pianino, lietuvių kalbos mokėsi ir improvizavo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.
Čia buvo rašomi kalbos norminimo pagrindai kartu su Jonu Jablonskiu.
Čia vaišindamasis arbata sprendimus dėl lietuvybės likimo svarstė Jonas Basanavičius, šeimos bičiulis, Šlapelių dukros Gražutės krikštatėvis.

Šiuose kambariuose lankėsi artimas draugas ir bendražygis Peliksas Bugailiškis, dažnas knygyno svečias ir bendramintis Juozas Tumas-Vaižgantas, Vydūnas, G. Petkevičaitė-Bitė, Lazdynų Pelėda, Mikas ir Kipras Petrauskai, K. Šimonis, G. Landsbergis-Žemkalnis ir daugybė kitų, kūrusių lietuvišką kultūrinį Vilniaus veidą.

Tai buvo Vilniaus intelektualų salonas – kuklus savo dydžiu, bet milžiniškas savo reikšme. Čia gimė idėjos, galiausiai vedusios į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.

Visas lietuvybės žadinimo veiksmas iki Didžiojo Vilniaus seimo (1905 m.) vyko ten: ten, atėjęs pas Šlapelį mokytis lietuvių kalbos, pianinu skambino Čiurlionis, rinkosi šviesuomenė – Basanavičius, Vaižgantas, Jablonskis, kiti, būtent ten jie kūrė Nepriklausomybę....

Į Šlapelių namus lietuvių kalbos ateidavo mokintis M.K. Čiurlionis. Aišku, jis negalėdavo praeiti pro pianiną, jis sėsdavo čia skambinti, improvizuoti.....

Čia lankėsi dukros Gražutės krikšto tėvas Jonas Basanavičius, Vydūnas, Jonas Jablonskis, su kuriuo Jurgis Šlapelis daug dirbo lietuvių kalbos kūrimo ir norminimo srityje.

Šlapelių draugų ir bičiulių rate buvo tokie išskirtiniai veikėjai kaip J.Basanavičius, J.Jablonskis, P. Bugailiškis, J. Tumas-Vaižgantas, M.Konstantinas Čiurlionis, Mikas ir Kipras Petrauskai, Vydūnas, G.Petkevičaitė-Bitė, Lazdynų Pelėda, G.Landsbergis-Žemkalnis, K.Šimonis ir kiti. Knygyne lankėsi ir bendravo tokios asmenybės kaip Žemaitė, Juozas Tumas-Vaižgantas ir kiti lietuvių kultūros veikėjai, prisidėję prie tautinės tapatybės ir kalbos išsaugojimo.

Vilniaus kultūros istorijos šerdis

Šlapelių namai buvo ir liko vieta, kurioje telkėsi žmonės, kūrę lietuvišką Vilnių.
Tai – mažas namas Pilies gatvėje, bet milžiniškas savo svoriu Lietuvos kultūrai.

Tai istorija apie:

• drąsą kurti tautinę kultūrą, kai ji buvo draudžiama,

• žmones, kurie nesutiko tylėti,

• Vilnių, kuris formavosi bohemiškuose vakarėliuose ir karštuose pokalbiuose,

• kalbą, kuri buvo ginama kaip identiteto pagrindas,

• atmosferą, kuri išliko iki šiol.

Šlapelių namai – kultūros ir pasipriešinimo centras

Marija ir Jurgis Šlapeliai savo knygyną ir namus pavertė unikalia susitikimų vieta lietuviams, kurie kūrė tautinį atgimimą ir skleidė modernios Lietuvos idėją dar iki valstybės atkūrimo.

Čia vyko:

• lietuviškos spaudos platinimas ir leidyba,

• lietuvių kalbos norminimo darbai,

• kultūriniai ir švietėjiški susibūrimai,

• diskusijos, kaip išsaugoti tautinę tapatybę okupuotame Vilniuje,

• slaptos ar pusiau slaptos sueigos, vadintos arbatvakariais.

Tai buvo vieta, kur kultūra ir pasipriešinimas susijungė į vieną.

Tarpukario bohema – gyva iki šiol

Šlapelių namuose gimė tai, ką šiandien vadiname tarpukario Vilniaus bohema.
Čia būrėsi menininkai, literatai, muzikai, aktoriai, pedagogai.
Čia vyko arbatvakariai – slapti ar pusiau slapti susitikimai, kuriuose dainuota, šokta, improvizuota, ginčytasi, kurti planai tautos ateičiai.

Šie vakarai šiandien atkuriami Šlapelių muziejuje, leidžiant lankytojams ne tik pažinti istoriją, bet ją patirti.

1926-1949

"Mūsų tikslas - skleisti lietuvišką knygą ir šviesti žmones“ - Marija ir Jurgis Šlapeliai

Jono Jablonskio atvirlaiškis Jurgiui Šlapeliui, 1914 m.

M. Šlapelienės gimtadienio sveikinimas K. Petrauskui

Kazimiero Būgos laiškas Jurgiui Šlapeliui, 1909 m.

"Kas bus, kas nebus, bet Lietuva nepražus."

Pirmasis atvirukas, paskelbus nepriklausomybę 1918 m. M. Šlapelienės knygyno leidinys. Atvirukas „Vytis“. Dailininkas A. Jaroševičius. Lietuvos vėliavos projektas.

Lietuvių operos gimimas

Maironio laiškas Jurgiui Šlapeliui, 1904 m.

"Jūs kalbėkite, jūs tik kalbėkite. Lietuvių kalba man kaip upelis čiurlena, aš ją ir improvizuoju" - M.K.Čiurlionis

Šlapeliai su Biržiškų ir Matulaičių šeimynomis. Šeimos artimai draugavo.

Ištikimi lietuviškam žodžiui

Šlapelių vaikai ir jų palikimai

Šlapelių vaikų ir giminės šeimų palikimai

Marija ir Jurgis Šlapeliai žinomi dėl neįkainojamo indėlio puoselėjant lietuvybę. Namas, kaip ir knygynas, tapo lietuvių susitikimų, pasitarimų ir kultūrinio gyvenimo centru.

Meilę lietuviškam žodžiui ir atsakomybę už tautos išlikimą paveldėjo visi, emigracijoje už Atlanto atsidūrę Šlapelių vaikai. Šlapelių šeima yra palikusi reikšmingą kultūrinį ir istorijos paveldą, kuris saugomas ir puoselėjamas muziejuje, kuris 1996 metais padovanotas Vilniaus miestui.

Laimutė

1906-1988

Laimutė Elena Šlapelytė-Graužinienė

1906 -1988

Kilmė ir vaikystė

Laimutė Elena Šlapelytė-Graužinienė gimė 1906 m. rugpjūčio 13 d. Vilniuje – vyriausioji Jurgio ir Marijos Šlapelių duktė. Ji augo aplinkoje, kurioje knyga, kalba ir pilietinė laikysena buvo neatsiejama kasdienybės dalis.

Mokslai ir studijos

Vos devynerių metų, 1915 m., Laimutė įstojo į ką tik Vilniuje įsteigtą pirmąją lietuvišką gimnaziją, vėliau pavadintą Vytauto Didžiojo gimnazija. Baigusi gimnaziją, nuo 1924 m. studijavo Stepono Batoro universitete Vilniuje, iš pradžių pradėjo matematikos studijas, vėliau pasirinko teisę. Ji aktyviai dalyvavo Vilniaus lietuvių studentų sąjungos veikloje ir buvo viena iš jos steigėjų. 1929 m. Laimutė įgijo teisės magistrės laipsnį.

Šeima

Netrukus po studijų baigimo Laimutė ištekėjo už diplomato Kazimiero Graužinio, pasiuntinio prie Romos sosto, tuo metu dirbusio Nepriklausomos Lietuvos diplomatinėje tarnyboje Kaune. Graužiniai išaugino ir išmokslino tris dukras: Laimutę, Reginą ir Mildą.

Diplomatinis gyvenimas

Daugelį metų Laimutė talkininkavo jam einant Lietuvos chargé d‘affaires pareigas prie Šventojo Sosto Romoje. Vėliau, 1939 m. vyrą paskyrus nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Pietų Amerikai, išvyko į Buenos Aires, o Argentinai suspendavus diplomatinius santykius su Baltijos valstybėmis – su trimis dukromis jie išvyko į Urugvajų, o po to apsigyveno Argentinoje, įsigiję ūkį. . 1947 m. šeima persikėlė į Montevidėjų, kur Graužinis ėjo ribotas diplomato pareigas.

Emigracija į JAV

1962 m. mirus vyrui, pradėjo rūpintis persikėlimu į JAV. 1967 m. pavyko gauti teisę imigruoti ir 1968 m. įsikūrė Kalifornijoje, kur 20 metų pragyveno Santa Monikoje. Ten ir palaidota.

Visuomeninė veikla ir parama Lietuvai

Gyvendama užsienyje Graužinienė organizavo šalpos darbą bei lietuvių visuomeninę veiklą, rinko paramą ir siuntas lietuvių tremtinių vaikams, palaikė ryšius su lietuvių bendruomenėmis Europoje ir Pietų Amerikoje.

Publicistika ir vertimai

Laimutė Šlapelytė-Graužinienė, kaip ir visi kiti Šlapeliai, puikiai valdė žodį ir nuo jaunystės bendradarbiavo spaudoje. Gyvendama Lietuvoje ji rašė straipsnius Vilniaus krašto katalikiškos orientacijos jaunimo žurnalui „Jaunimo draugas“ ir Kaune leistam žurnalui „Motina ir vaikas“, vėliau bendradarbiavo Pietų Amerikos leidinyje „Argentinos laikas“. Laimutė iš prancūzų kalbos išvertė Emmos F. Angell Drake knygą „Kas kiekvienai moteriai žinotina“, kurią redagavo tėvas Jurgis Šlapelis, o 1933 m. išleido „Sakalo“ leidykla.

Vyriausiosios Šlapelių dukters Laimutės portretas, darytas B. Brudner ateljė Vilniuje.

Vyresnioji Šlapelių dukra Laimutė Graužinienė vieši tėvų viloje Valakampiuose su pirmagime dukrele Laimute.

1934 m. Jurgis Šlapelis (sėdi) svečiuose pas dukrą Laimutę Romoje, kur Lietuvos Respublikos laikinuoju reikalų patikėtiniu prie Šv. Sosto dirbo jos vyras Kazimieras Graužinis (stovi). Šalia sėdi pirmoji Šlapelio anūkė Laimutė.

Gražutė

1909-2009

Gražutė Marija Šlapelytė-Sirutienė

(1909 – 2009)

Kilmė ir šeima

Gražutė Marija Šlapelytė-Sirutienė, antroji Jurgio ir Marijos Šlapelių duktė, gimė 1909 m. lapkričio 29 d. Gražutę krikštijo Juozas Tumas-Vaižgantas, o jos krikšto tėvais tapo Liudvika Didžiulienė ir Jonas Basanavičius

Charakteris ir asmenybė

Nenustygstamo charakterio, neišsenkančios energijos ir smalsumo Gražutė iš visų trijų Šlapelių vaikų buvo labiausiai panaši į motiną Mariją Šlapelienę. Ji tapo bibliofile, muziejininke, pedagoge, aktyvia lietuvių visuomenės veikėja, ypač ryškia JAV lietuvių bendruomenėje.

Mokslai ir studijos

Dar gimnazijos suole Gražutė Šlapelytė aktyviai dalyvavo folkloro kuopelėje, vėliau priklausė Vilniaus lietuvių studentų sąjungai, buvo Lietuvių mokslo draugijos, Lietuvių kalbos draugijos narė. Dirbdama Lituanistikos institute Kaune ėjo Terminologijos komisijos sekretorės pareigas, vėliau, Lietuvai atgavus Vilnių, dirbo Žemės vardyno redakcijoje – savo filologinius gebėjimus teko panaudoti atkuriant sulenkintus Vilniaus krašto vietovardžius, pavardes, gatvių pavadinimus ir kitus terminus.

1927 m. baigusi Vytauto Didžiojo gimnaziją ji įstojo į Stepono Batoro universitetą, kur studijavo filosofiją, lituanistiką ir polonistiką. Parašiusi darbą „Krikščioniškoji terminija Sirvydo Punktuose sakymų“ įgijo filosofijos magistrės laipsnį.

Pedagoginė ir mokslinė veikla Lietuvoje

Kurį laiką su pertraukomis Švenčionių ir Vytauto Didžiojo gimnazijose dėstė lietuvių ir lenkų kalbas, Lietuvos geografiją bei Lenkijos istoriją.

Šeima ir karas

1942 m. Vilniuje Gražutė ištekėjo už Aloyzas Sirutis (1910–1990). Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pora buvo priversta pasitraukti iš Lietuvos. Kurį laiką jie gyveno Vokietijoje, o 1949 m. emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Čia įsitraukė į žurnalistiką ir pradėjo aktyviai bendradarbiauti vietos lietuvių spaudoje.

Visuomeninė veikla JAV

Gražutė Šlapelytė-Sirutienė 1950 m. Čikagoje buvo viena iš Vilniaus krašto lietuvių sąjungos JAV steigėjų, ėjo daugybę įvairių atsakingų visuomeninių pareigų Čikagos skyriuje ir JAV Lietuvių bendruomenėje, organizavo lietuviško radijo valandėles.

Lietuvos labui aktyviai darbuodamasi Amerikoje 1950 m. Čikagoje ji buvo viena iš Vilniaus krašto lietuvių sąjungos JAV steigėjų, ėjo daugybę įvairių atsakingų visuomeninių pareigų Čikagos skyriuje ir JAV Lietuvių bendruomenėje, organizavo lietuviško radijo valandėles.

Susitikimas po 20 metų

Pradėjus JAV rengti ekskursijas į sovietinę Lietuvą, 1965 m. Gražutė pirmą kartą iš Čikagos atvyko į Vilnių ir po daugiau nei 20 metų susitiko su motina. Tai buvo jaudinantis pasimatymas, nuo kurio prasidėjo aktyvūs ryšiai su motina ir kultūriniu Vilniaus gyvenimu.

Šlapelienei mirus Gražutę užgriuvo rūpestis, kaip išsaugoti motinos palikimą. Tuomet, 1977 metais, sovietinės Lietuvos ateitis dar nerodė jokių laisvėjimo ženklų. Teko dalį Šlapelių kultūrinio palikimo perleisti Vilniaus universiteto Mokslinei bibliotekai ir įkurti Šlapelių fondą: čia buvo perduoti įvairaus pobūdžio leidiniai, vertingi ir reti rankraščiai, per ilgus metus sukaupta korespondencija ir kita medžiaga.

Motinos testamento įgyvendinimas

Tėvų įskiepyta meilė lietuviškam žodžiui Gražutei tapo asmenine atsakomybe. Jei Mariją Šlapelienę galima vadinti jos įkurto lietuviškojo knygyno motina, tai Gražutės motiniško rūpesčio dėka šiandien gyvuoja jos tėvų atminimą saugantis Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Gražutei Šlapelytei-Sirutienei atsivėrė galimybė įvykdyti motinos jai paliktą testamentą – šeimos name įkurti muziejų.

Ponia Gražutė daug knygų, dokumentų, nuotraukų, dienoraščių po mamos mirties padovanojo Vilniaus universiteto bibliotekai, kur buvo įsteigtas Marijos Šlapelienės fondas.

Paskutiniai metai ir atminimas

Nors Gražutė mirė 2009 m. Santa Monikoje, amžino poilsio ji atgulė šalia tėvų ir savo vyro Aloyzo Siručio – Rasų kapinėse Vilniuje.

Po Gražutės mirties iš Amerikos į Lietuvą buvo atplukdyta per 30 dėžių su eksponatais, jų atsiųsta jau antrusyk tiek pat, kiek buvo – 20.000 vienetų.

Jos parengtoje knygoje „Vilnijos atgarsiai“ Gražutė rašė:

„Visi privalome budėti gimtosios kalbos sargyboje […]. Jei spaudos draudimo laikais lietuvė motina, prie ratelio verpdama, pati nedaug mokėdama, dažnai tik vieną vienintelę knygą, maldaknygę ar elementorių, turėdama, išmokė savo vaikus lietuviškai skaityti ir įdiegė jiems gimtosios kalbos meilę, tai šiandien laisvame pasaulyje, turint daug lietuviškų knygų, vaikų teatrus ir daug kitokių priemonių, susipratusi lietuvė motina tikrai gali ir privalo duoti savo vaikams tvirtą, gryną ir žodingą gimtosios kalbos pagrindą, kurio ir stipriausia aplinkos srovė nenuplaus svetimų kalbų jūron.“ (Šlapelytė-Sirutienė G. 2004).

1939 m. Trijulė Vilniaus centre (Gražutė Šlapelytė su dviem draugais). Gražutė Šlapelytė (kairėje) eina Vilniaus centru. Tuo metu ji Vilniaus universitete studijavo polonistiką ir lituanistiką.

Laimutė ir Gražutė Šlapelytės su bičiuliais Nidos smėlyje, 1927 m. Laimutė sėdi antra iš kairės, Gražutė – ketvirta iš kairės.

Tarpukario gyvenimo akimirkos....

Skaistutis

1919-1961

Skaistutis Šlapelis. Tuo metu Skaistutis mokėsi architektūros Vytauto Didžiojo gimnazijoje, kurią baigė ir abi jo seserys, o tėvas Jurgis Šlapelis dėstė lotynų ir lietuvių kalbas bei Lietuvos istoriją.

Skaistutis Šlapelis 1919-1961

Kilmė ir jaunystė

Skaistutis Šlapelis gimė 1919 m. gegužės 29 d. Vilniuje. Jis buvo jauniausias Jurgio ir Marijos Šlapelių vaikas, augęs šeimoje, kurioje tautinė savimonė, mokslas ir atsakomybė visuomenei buvo neatsiejami nuo kasdienybės.

Mokslai Vilniuje

Kaip ir abi jo sesės, baigęs lietuvių Vytauto Didžiojo gimnaziją įstojo į universitetą, kuriame studijavo matematiką ir chemiją.

Studijų metais aktyviai dalyvavo Vilniaus lietuvių studentų sąjungos veikloje, buvo jos narys ir ekskursijų po Vilnių vadovas, supažindinęs jaunimą su miesto istorija ir lietuviškuoju paveldu.

Architektūros studijos

Lietuvai atgavus Vilnių, Skaistutis pasirinko architektūros kelią ir įstojo studijuoti architektūros Kauno universitete.

Atlikęs diplominį darbą – Vilniaus konservatorijos rūmų projektą, jis įgijo inžinieriaus architekto diplomą. Šis pasirinkimas atspindėjo jo gebėjimą jungti tikslųjį mąstymą su kultūriniu ir urbanistiniu jautrumu.

Pasitraukimas į Vakarus ir studijos Vokietijoje

1944 m., artėjant frontui, Skaistutis pasitraukė iš Lietuvos. Kelerius metus jis gyveno Vokietijoje, kur Tiubingeno lietuvių gimnazijoje dirbo matematikos mokytoju.

Tuo pat metu jis studijavo filosofiją Tiubingeno universitete, aktyviai įsitraukė į akademinio jaunimo veiklą, buvo vienas sambūrio „Šviesa“ steigėjų, priklausė lietuvių inžinierių ir architektų sąjungai.

Gyvenimas ir darbas JAV

1949 m. Skaistutis Šlapelis emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas ir įsikūrė Čikagoje. Iš pradžių jis dirbo braižytoju, vėliau gavo architekto darbą, įsitvirtino profesinėje srityje.

Jis vedė Gabrielę Milvydaitę-Eidimtienę, šeimoje gimė dukra Rasa.

Visuomeninė ir kultūrinė veikla

Skaistutis aktyviai dalyvavo „Santaros-Šviesos“ sambūryje, buvo vienas Vilniaus krašto lietuvių sąjungos JAV steigėjų ir aktyvus jos narys.

Ypatingą reikšmę turi jo parengti Lietuvos sienų žemėlapiai, tapę svarbiais priedais prie istorikų Z. Ivinskio ir J. Cicėno veikalų. Šie darbai prisidėjo prie Lietuvos istorinės teritorijos argumentavimo išeivijoje.

Paskutiniai metai

Skaistutis Šlapelis mirė JAV 1961 m. ir buvo palaidotas Čikagos lietuvių Šv. Kazimiero kapinėse.

Skaistutis Šlapelis – ekskursijų po Vilnių vadovas. Šioje nuotraukoje Skaistučiui Šlapeliui – 20 metų. Jis, kaip ir abi jo seserys, buvo Vilniaus universiteto (tuomet Stepono Batoro universiteto) studentas, kur studijavo matematiką ir chemiją. Buvo Vilniaus lietuvių studentų sąjungos narys ir ekskursijų po Vilnių vadovas. Šioje nuotraukoje Skaistutis su grupe atėjo prie Gedimino pilies.

1932 m. Saulėkaitoje prie pušaičių įsitaisę ilsisi visi trys Šlapelių vaikai: pirma iš dešinės sėdi Gražutė, šalia jos – sesuo Laimutė Graužinienė, tuometinio prezidento Antano Smetonos sekretoriaus Kazio Graužinio žmona, ant žemės išsitiesęs sūnus Skaistutis.

Tarpukario Vilniaus krašto gyvenimo archyvai

Tarpukario gyvenimo būdas

1906 m. Marijos ir Jurgio Šlapelių Vilniuje atidarytas knygynas buvo vienas pirmųjų ir ilgiausiai, beveik 40 metų nenutrūkstamai veikęs ir profesionaliai tvarkytas knygynas, ilgą laiką dominavęs knygų rinkoje.

1906-1949

"Mūsų tikslas - skleisti lietuvišką knygą ir šviesti žmones“ - Marija ir Jurgis Šlapeliai

1932 m. Gražutė Šlapelytė vasaroja šeimos vasarnamyje Valakampiuose.

1932 m. Saulėkaitoje prie pušaičių įsitaisę ilsisi visi trys Šlapelių vaikai: pirma iš dešinės sėdi Gražutė, šalia jos – sesuo Laimutė Graužinienė, tuometinio prezidento Antano Smetonos sekretoriaus Kazio Graužinio žmona, ant žemės išsitiesęs sūnus Skaistutis.

1934 m. Jurgis Šlapelis (sėdi) svečiuose pas dukrą Laimutę Romoje, kur Lietuvos Respublikos laikinuoju reikalų patikėtiniu prie Šv. Sosto dirbo jos vyras Kazimieras Graužinis (stovi). Šalia sėdi pirmoji Šlapelio anūkė Laimutė.

1929 m. Marija Šlapelienė su dukra Gražute. Lietuvių knygyno savininkė Marija Šlapelienė su jaunesniąja dukra Gražute. Šioje nuotraukoje Gražutei – 20 metų, ji prieš dvejus metus yra baigusi Vytauto Didžiojo gimnaziją ir Vilniaus universitete studijuoja filologiją – polonistiką ir lituanistiką.

1939 m. Trijulė Vilniaus centre (Gražutė Šlapelytė su dviem draugais). Gražutė Šlapelytė (kairėje) eina Vilniaus centru. Tuo metu ji Vilniaus universitete studijavo polonistiką ir lituanistiką.

Laimutė ir Gražutė Šlapelytės studentų ekskursijoje po Vilniaus apylinkes. Laimutė (antra iš dešinės) ir Gražutė (penkta iš dešinės) Šlapelytės studentų ekskursijoje po Vilniaus apylinkes. Tuo metu abi seserys studijavo Vilniaus universitete.

Jaunimo būryje – Gražutė Šlapelytė – antrosios eilės viduryje. Fotografuota Vilniuje, dieną prieš 1930 m. Kalėdas. Tarp jaunimo yra ir Gražutės draugų iš Kauno – apie tai byloja užrašas jos ranka: „Su kauniete ir kaunioku / Vilnius 1930 VytD.-XII-25 d.“

O mylimas, Vilniau!

Šlapelių Vilnius

Kur susitinka Vilnius ir istorija. Muziejus, pasakojantis apie miestą ir žmones

Pilies g. 40 nuo 1926 m.

Kai šeima atsikraustė į šį namą, vaikai jau buvo ūgtelėję. Šiuose kambariuose prabėgo didelė dalis Marijos ir Jurgio Šlapelių gyvenimo. Šlapeliai užaugino tris vaikus – dukras Laimutę ir Gražutę bei sūnų Skaistutį.

Saracėnų g. 16, Šnipiškės

Nuo 1905 metų, kuomet susituokė, jie ilgą laiką gyveno Saracėnų gatvėje – iš pradžių pas Marijos tėvus, vėliau gretimame sklype pastatytame name. Ten gimė ir visi Šlapelių vaikai..

Vasarnamis Valakampiuose

Dominikonų g. 11 (tada Šv. Jono) (buv. Blagoveščenskojės)

Grafų Janinos Umiastovskos-Milewskos ir Ignaco Korwin-Milewskio name (dabar čia – „Vilniaus vandenų“ valdos), vadinamuosiuose Pociejų rūmuose Dominikonų g. 13, prie buvusio knygyno pastato.

Šis pastatas rašytiniuose šaltiniuose minimas jau nuo XV a., tačiau savininkų kaita pakankamai paini. Nuo XVI a. rūmai priklausė garsiai LDK didikų Pociejų giminei. Rūmai ne kartą buvo rekonstruojami, plečiami. Po 1831 m. sukilimo rūmai buvo konfiskuoti. XIX a. antroje pusėje–XX a. pradžioje pastatas priklausė grafams Umiastovskiams, o 1940 m. buvo nacionalizuotas.

1906 m. vasario 6 d. šiame name, tuomet tai buvo Šv. Jono g. 13 (Blagoveščenskaja g. 13), duris atvėrė Marijos Piaseckaitės–Šlapelienės lietuvių knygynas, gyvavęs iki 1949 m.

Šlapelių šeimos vasarnamyje Valakampiuose įsiamžino keturios Jurgio Šlapelio žmonos Marijos giminės kartos. Kairėje sėdi Marija Piaseckaitė-Šlapelienė, dešinėje –jos motina Elena Piaseckienė, stovi Šlapelienės dukra Laimutė, ant kėdės – jos dukrelė Laimutė Graužinytė.

Pokario pokyčiai

Trys paukštukai ant šakos

"Trys paukštukai, sutūpę ant šakutės, perduoda „ciotkai” linkėjimus… "

Karo išblaškyti

Gyvenimas be artimųjų. Tylos metai.

Antrasis pasaulinis karas Mariją Šlapelienę paliko vieną Vilniuje. Vyras buvo miręs (Jurgis Šlapelis mirė 1941 m. kovo 14 d.), visi trys vaikai buvo nublokšti į Vakarus. Tačiau net ir tuo metu, kai jos šeima buvo išblaškyta po pasaulį, Marija nepaliko Vilniaus.

Slapta žinia. Trys paukštukai ant šakos

Daugiau nei dešimt metų ji nežinojo, ar vaikai gyvi, ar dar kada nors bus lemta juos pamatyti.

1964 metais Mariją pasiekė trumpa, konspiracinė žinia. Iš Lenkijos atkeliavo atvirukas, persiųstas per jos brolį Stanislovą, gyvenusį Varšuvoje. Ant jo – trys paukštukai, sutūpę ant šakos, o po linkėjimu – išgalvoti vardai. Marija suprato iš karto. Tai buvo jos vaikai.

Pasirinkimas likti Vilniuje

1964 m. mamą aplankė Gražutė, o vėliau – ir Laimutė, tačiau su anksti mirusiu jaunėliu Skaistučiu Marija nespėjo pasimatyti… Tai buvo trumpi, brangūs susitikimai, kuriuose susidūrė du skirtingi pasauliai: laisvė Vakaruose ir gyvenimas čia, sovietų okupuotame gimtajame Vilniuje.

Vaikai ne kartą kvietė mamą vykti į Vakarus, bet ji pasakė, kad „tik grabe mane iš Lietuvos išvešite…“ Likti Vilniuje tuo metu reiškė ne patogumą, o ištvermę – saugoti tai, kas dar nebuvo sunaikinta.

"Trys paukštukai, sutūpę ant šakutės, perduoda „ciotkai” linkėjimus… "

„tik grabe mane iš Lietuvos išvešite…“

Sovietinė "komunalkė"

"Vieną rytą atsikėlusi net nusigandau išvydusi gatvės pavadinimą: Gorkio, o namų nr. 42 – maniau – perkėlė mano namelius kažkur, tačiau, pasirodė, tik gatvė kitaip liko pavadinta ir nr. pakeistas. Liūdna, kodėl gatvė Gorkio, o ne kurio nors mūsų veikėjo? Lietuvoje galėjo būti gatvė ar Būgos, ar Jablonskio, ar Tumo, ar kito kokio žinomo Lietuvos veikėjo…“ - Marija Šlapelienė

Namai, tapę svetimi

Po karo Šlapelių namas Pilies gatvėje buvo nacionalizuotas sovietų valdžios.

Pastatas rekonstruotas ir paverstas sovietine "komunalke" - sovietiniu daugiabučiu-komunaliniu namu, praradusiu ankstesnę struktūrą ir veidą. Fasade buvo iškirsti dideli vitrininiai langai, sunaikinę istorinius angokraščius, panaikinti įėjimai į rūsį iš gatvės ir tarpuvartės, sumažintos centrinės durys.

Antrajame aukšte įrengti butai naujiesiems gyventojams: iškirstos naujos durys, įrengtos kriauklės ir tualetai negrįžtamai sudarkė namą, pavertusį jį tipiniu sovietiniu daugiabučiu.

Nuomininkė savo namuose

Marija Šlapelienė jai skirtame jau valdiškame butelyje gyveno iki mirties. Marijai ir jos ištikimai pagalbininkei Apolonijai dviejų aukštų name buvo palikti tik du maži kambarėliai su atskiru įėjimu – butas Nr. 3. Kitoje namo dalyje apgyvendinti svetimi žmonės.

Mažame butelyje savo name, kuriame prabėgo laimingiausi ir darbingiausi jos su vyru gyvenimo metai, jautėsi nuomininke.

Vienintelė Šlapelienės paguoda buvo Pilies gatvė. Kaip ir visada, ji liko pilna garsų, judesio, šurmulio ir spalvų – viso to, kas užpildė jos dienas paskutiniaisiais gyvenimo metais. Tik šį miesto gyvenimą Marija stebėjo pro savo mažo kambarėlio antrajame namo aukšte langą.

Stebima savo namuose

Viename iš kambarių po karo buvo apgyvendintas saugumietis. Marija puikiai žinojo, kad yra sekama. Priežasčių buvo ne viena: į Vakarus pasitraukę vaikai, lietuviškas knygynas, o taip pat Šlapelių kolekcionuota filatelija ir numizmatika – sovietmečiu kolekcininkai buvo laikomi įtartinais.

Kartą, neaišku – ieškodami kolekcijų ar dėl kitų priežasčių, į butą įsiveržė nepažįstamieji ir Mariją žiauriai sumušė.

Išdidumas ir tylus pasipriešinimas

Apie Šlapelienės bajoraitišką išdidumą liudija simbolinė detalė: per visą sovietmetį ji niekada neįžengė į savo namų virtuvę, nes ja turėjo bendrai naudotis visi naujieji gyventojai. Tai buvo tylus, bet aiškus ribos brėžimas.

Gyvenimas iš nieko

Sovietmečiu Šlapelienė jokios pensijos negavo, gyveno iš nieko. Pinigų ji kažkiek gaudavo dar vis parduodama knygyno leidinius, kuriuos ištraukdavo iš po lovos. Tik Muzikų draugijos pastangomis jai buvo skirta pensija kaip pirmajai operos „Birutė“ atlikėjai, praėjus gal 50-mečiui nuo operos premjeros.

Apolonija – saugotoja

Atrodo, likimas Apoloniją Marijai atsiuntė neatsitiktinai. Apolonija Keperšaitė buvo didžiulė parama ir pagalba Marijai. Ji buvo be galo atsidavusi, šviesi ir tauri moteris. Liudininkai pasakojo, kad eidama pro Mariją Apolonija priklaupdavo ir persižegnodavo.

Ji ramindavo ponią sakydama, kad mirs „tada, kada reikės“. Taip ir nutiko – Apolonija mirė 1991 metais. Iki pat Nepriklausomybės tie du kambarėliai ir juose buvę asmeniniai Šlapelių daiktai liko neišdraskyti ir neišnešioti.

1941-1990

"Vieną rytą atsikėlusi net nusigandau išvydusi gatvės pavadinimą: Gorkio, o namų nr. 42 – maniau – perkėlė mano namelius kažkur, tačiau, pasirodė, tik gatvė kitaip liko pavadinta ir nr. pakeistas. Liūdna, kodėl gatvė Gorkio, o ne kurio nors mūsų veikėjo? Lietuvoje galėjo būti gatvė ar Būgos, ar Jablonskio, ar Tumo, ar kito kokio žinomo Lietuvos veikėjo…“ - Marija Šlapelienė

„Taip man gaila knygyno – lyg savo mylimiausio vaiko, dėl kurio tiek jėgų, sveikatos, darbų paaukota. Atrodė – mirė viskas ir aš miriau“, – M.Šlapelienė

1949 m. knygynas likviduojamas, dauguma knygų išvežamos į Lietuvos knygų rūmus. Manoma, kad išvežta apie 10 000 vienetų knygų. Marijai tai buvo nepaprastai skausminga.

Prisiminimuose ji rašė: „Visas gyvenimas – skausmai ir džiaugsmai vyko čia, Vilniuje, knygyne, kitokio gyvenimo nežinojau ir negeidžiau. Viso aš išsižadėčiau, viską išmesčiau, tik nei vienos knygos. Jose visas džiaugsmas, nusiraminimas, paguoda, su jomis susieta tiek atsiminimų…“

Gavusi pirmąją pensiją kaip pirmoji "Birutė" savo dienoraštyje Šlapelienė tuomet įrašė: „Jaučiuosi bagota..."

1996 m.

Namai, tapę muziejumi

Testamento įvykdymas. Šlapelių namas - memorialinis muziejus

Namai, tapę muziejumi

Paskutinė valia. Dovana Vilniaus miestui

1996 m. vykdydama motinos testamentą, Gražutė Šlapelytė-Sirutienė padovanojo savo tėvų namus Vilniaus miestui (Vilniaus miesto savivaldybei), su sąlyga čia įkurti Marijos ir Jurgio Šlapelių namą-muziejų.

Tais pačiais metais muziejus buvo atidarytas, atkurtas butas, knygyno ekspozicija, panaudoti šeimos dovanoti archyvai. Kaip paveldėtoja, ji pati daug investavo į remontus, ekspozicijos įrengimą. 10 000 išsaugotų knygų atiteko Knygų rūmams, reti spaudiniai – muziejams ir archyvams.

Šiandien tai ne tik namas Pilies gatvėje. Tai žmogaus pasirinkimo likti liudijimas. Miesto atmintis, išsaugota tada, kai atrodė, kad viskas byra.