Šlapelių šeimos istorija

Gyva Vilniaus atmintis

XX a. pr.

Šimto metų kelias: nuo Šlapelių namų iki muziejaus

Šlapelių šeimos istorija ir indėlis

1926 - 2026

XIX - XX a. pr. unikali lietuvybės istorija

Šeima, palikusi pėdsaką istorijoje

Muziejus yra tiesiogiai susijęs su Marija ir Jurgiu Šlapeliais, kurių indėlis į lietuvių kalbos išsaugojimą ir lietuviškos literatūros platinimą spaudos draudimo laikotarpiu yra unikalus ir ypatingas.

Atraskite Šlapelių šeimos istoriją, knygnešystės ir tautinio atgimimo temas, XX a. pr. Vilnių, meilę ir kovą už lietuvių kalbą ir spaudą. Per šią asmeninę ir autentišką istoriją ir jų paliktus archyvus patirkite Vilniaus istoriją iš taip arti, kaip dar niekada.

Marija ir Jurgis Šlapeliai

Vieno pirmųjų lietuviškų knygynų steigėjai, lietuvių kalbos ir kultūros puoselėtojai, tautinio atgimo veikėjai

Viena šeima - didelė istorija

Muziejus yra tiesiogiai susijęs su Marija ir Jurgiu Šlapeliais, kurių indėlis į lietuvių kalbos išsaugojimą ir lietuviškos literatūros platinimą spaudos draudimo laikotarpiu yra unikalus ir ypatingas.

Viena šeima - didelė istorija

Šią šeimą drąsiai galima vadinti Lietuvos Inteligentais iš Didžiosios raidės. Atraskite Šlapelių šeimos istoriją, knygnešystės ir tautinio atgimimo temas, XX a. pr. Vilnių, meilę ir kovą už lietuvių kalbą ir spaudą. Per šią asmeninę ir autentišką istoriją ir jų paliktus archyvus patirkite Vilniaus istoriją iš taip arti, kaip dar niekada.

Marija Piaseckaitė-Šlapelienė

Vieno pirmųjų ir ilgiausiai veikusio lietuviško knygyno savininkė Vilniuje ir aktyvi lietuvių kalbos puoselėtoja, gimusi Vilniuje lenkakalbėje bajorų šeimoje, išgyvenusi visas 5 okupacijas ir čia mirusi. Marija buvo ir pirmosios Miko Petrausko sukurtos lietuviškos operos „Birutė“ pagrindinė atlikėja. Jos knygynas tapo lietuvybės bastionu per penkias skirtingas okupacijas, o pati Marija aktyviai rėmė tautinį identitetą ir kultūrą.

Jurgis Šlapelis

Gydytojas, kalbininkas, vertėjas, knygų leidėjas, žodynų sudarytojas, pedagogas, tautinio atgimimo, kultūros ir politinis veikėjas iš Kupiškio. Nuo 1904 m. iki mirties gyvenęs Vilniuje. Jurgis aktyviai prisidėjo prie lietuvių kalbos plėtros, leido knygas bei dėstė Vilniaus universitete. Jo veikla padėjo įtvirtinti lietuvišką švietimą ir puoselėjo tautinę tapatybę.

Visi Šlapelių vaikai, gimė, mokėsi, studijavo Vilniuje, tačiau Antrojo pasaulinio karo metu pasitraukė iš Lietuvos, gyveno Vokietijoje, JAV, Paveldėję šeimos tradicijas, jie taip pat puoselėjo meilę lietuvių kalbai. Šlapelių šeima yra palikusi reikšmingą kultūrinį ir istorijos paveldą, kuris saugomas ir puoselėjamas muziejuje, kuris Gražutės Šlapelytės-Sirutienės xxx metais padovanotas Vilniaus miestui.

Šlapelių vaikai ir jų palikimas.

Tarpukario Lietuvos gyvenimas. Lietuvių diaspora JAV

Čia, kur Čiurlionis skambino pianinu, o Basanavičius svarstė apie laisvę, lietuvių kalba ir kultūra skleidėsi prieš visas okupacijas

Čia mes kūrėme nepriklausomybę. Vilniaus inteligentija. Lietuvybės židinys

Vienas pirmųjų lietuviškų knygynų Vilniuje

Namai, tapę muziejumi

Marija ir Jurgis Šlapeliai - tautinio atgimimo veikėjai, paskyrę gyvenimą gimtosios kalbos bei Lietuvos nepriklausomybės puoselėjimui

Kartu su vyru kalbininku Jurgiu Šlapelienė 1906 m. vasario 6 d. Vilniuje įsteigė lietuvišką knygyną, kuris netrukus tapo ir lietuvybės skleidimo židiniu. Knygyną, kuris atlaikė 5 Vilniaus okupacijas, išgyveno virš 40 metų, kol buvo nacionalizutas ir uždarytas sovietų 1949 m. Tačiau M.Šlapelienės vizionieriškos asmenybės dėka, nors mirusi gūdžiu sovietmečiu, ji išpranašavo, kad čia bus muziejus laivoje Lietuvoje. Ji ne tik išsaugojo galybę šio knygyno leidinių, bet ir su neįtikėtinu kruoštumu ruošė namus muziejui....

Istorinė Vilniaus Moteris

„Supratusi, kad esame tik sulenkinti lietuviai – apsisprendžiau esanti lietuvė ir ėmiau uoliai mokytis lietuvių kalbos“

Kalbininkas iš Kupiškio

"Šlapelis „vilniečių tarpe buvo laikomas žymiausiuoju lietuvių kalbos žinovu ir vienu geriausiųjų J. Jablonskio mokinių“.-Mykolas Biržiška

Mes visi buvome tokie laimingi..

„Mudu su vyru buvome laimingi ir džiaugėmės nepaprastai geručiais vaikais. Vaikai buvo prisirišę ir mylėjo, gerbė mus (…)“, – apie savo šeimą atsiminimuose rašė Marija Šlapelienė.

Šlapelių vaikai ir jų palikimai

Laimutė

1906-1988

Gražutė

1909-2009

Skaistutis

1919-1961

Ištikimi lietuviškam žodžiui

„Supratusi, kad esame tik sulenkinti lietuviai – apsisprendžiau esanti lietuvė ir ėmiau uoliai mokytis lietuvių kalbos“

„Čia bus vieta, kur žmonės ateis pasisemti kultūrinės atgaivos“

Marijos Šlapelienės vizijos, tikėjimo ir atkaklumo dėka Šlapelių namai bei jų palikimas – dar gūdžiais sovietmečio metais testamentu dukrai Gražutei Šlapelytei-Sirutienei perduoti su aiškia sąlyga čia įkurti muziejų.

Nuspėti ateitį, ją kuriant

„Buvo viena okupacija, kita, ir praėjo... Praeis ir šita...“ - Marija Šlapelienė

Nuspėti ateitį, ją kuriant

Šlapelių namo-muziejaus istorija įdomi:

Marija Piaseckaitė-Šlapelienė (1880 06 05 – 1977 04 04) Nuo 1926 m. iki mirties gyveno Pilies g. 40., sovietinės valdžios nacionalizuotus savo namus 1970 m. surašytu testamentu paliko Amerikoje gyvenusiai dukrai Gražutei, su sąlyga, kad visa, ką ji daugelį metų rinko ir kaupė – išliktų jos namuose, kur būtų įkurtas muziejus.

Toks testamentas tarybiniais laikais buvo tiesiog nesusipratimas, visiška beprasmybė, juolab kad Šlapelių butas buvo paverstas „komunalke“ su bendra virtuve, kurioje gyveno kelios šeimos. O Šlapelienei, matyt, nė minties nekilo jo nerašyti. Ji sakydavo: „Buvo viena okupacija, kita, ir praėjo... Praeis ir šita...“

nuo 1926 m.

Ko gero, nepavyktų apžvelgti prieš šimtmetį Vilniuje vykusio kultūrinio gyvenimo nepavarčius Marijos Šlapelienės lietuvių knygyne pardavinėtų leidinių, nesusipažinus su Jurgiu Šlapeliu ir jo parengtais žodynais, neišgirdus pirmosios lietuviškos operos ir neapsilankius Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose. Bet tuo istorija nepasibaigia.

Šlapelių namo-muziejaus istorija įdomi:

1926 m. į keturiasdešimtuoju numeriu pažymėtą Pilies gatvės namą atsikrausto Marija ir Jurgis Šlapeliai. Iki mirties čia gvyvenusi Marija Piaseckaitė-Šlapelienė (1880 – 1977) , sovietinės valdžios nacionalizuotus savo namus 1970 m. surašytu testamentu paliko Amerikoje gyvenusiai dukrai Gražutei, su sąlyga, kad visa, ką ji daugelį metų rinko ir kaupė – išliktų jos namuose, kur būtų įkurtas muziejus.

Toks testamentas tarybiniais laikais buvo tiesiog nesusipratimas, visiška beprasmybė, juolab kad Šlapelių butas buvo paverstas „komunalke“ su bendra virtuve, kurioje gyveno kelios šeimos. O Šlapelienei, matyt, nė minties nekilo jo nerašyti. Ji sakydavo: „Buvo viena okupacija, kita, ir praėjo... Praeis ir šita...“

"Nedideli tie nameliai – gyvenamo ploto buvo apie 220 mtr. Mes su a. a. Jūsų Tėveliu nusipirkom iš santaupų, negėrėm degtinės, nerūkėm tabako, nesipuošėm, abu dirbom, puotų nekėlėm ir susitaupę nusipirkom“. - Marija Šlapelienė

„Buvo viena okupacija, kita, ir praėjo... Praeis ir šita...“ - Marija Šlapelienė

Nuspėti ateitį, ją kuriant

„Būti Vilniuje ir nematyti Šlapelienės, tai tas pats kas būti Romoje ir nematyti popiežiaus…“

„Mūsų nameliai turi tapti muziejumi...“

Istorinė Vilniaus Moteris

„Supratusi, kad esame tik sulenkinti lietuviai – apsisprendžiau esanti lietuvė ir ėmiau uoliai mokytis lietuvių kalbos“

Marija Piaseckaitė-Šlapelienė

Bajoraitė

Marija Šlapelienė-Piaseckaitė gimė 1880 m. birželio 5 d. Vilniuje – mieste, kuriame kalbos maišėsi, tapatybės trynėsi, o pasirinkimas būti lietuve nebuvo savaime suprantamas.

Marija gimė sulenkėjusio bajoro Dominyko Piaseckio (1863 m. sukilimo dalyvio) ir Eleonoros Wojciechovskos šeimoje. Augo lenkakalbėje aplinkoje, namuose buvo kalbama lenkiškai baltarusišku žargonu. Nors tėvas šiek tiek mokėjo lietuviškai, save laikė lenku. Iki kokių 17 m. Marija nemokėjo lietuviškai.

Remdamosi Marijos Šlapelienės dienoraščiais, liudininkų prisiminimais, pašnekovės pasakoja, kad ji buvusi gana ūmaus būdo – emocingo temperamento, antra vertus, ji buvo bajoraitė, taigi turėjo moteriško, mergaitiško aikštingumo. Maištingą kraują ji ko gero bus paveldėjus iš bajorų kilmės tėvo Dominyko Piasecko, 1863 m. sukilimo dalyvio. Netekęs artimųjų ir turto jis įsikūrė Vilniuje, kur vertėsi medinių namų statyba. 1873 m. vedė Eleonorą Wojciechowską, su kuria užaugino 5 vaikus. Namuose buvo kalbama lenkiškai baltarusišku žargonu.

Apsisprendimas būti lietuve

Nors Marija augo lenkakalbėje aplinkoje, tačiau jos gyvenimas tapo sąmoningu apsisprendimu – būti lietuve ir saugoti lietuvišką žodį. Šis apsisprendimas nebuvo tylus. Jis buvo aistringas, atkaklus, kartais maištingas – toks, koks buvo ir pati Marija.

1900 m. ji baigė Vilniaus kilmingųjų mergaičių gimnaziją (dab. Užupio gimnazija). Turėjo gražų sopraną, giedojo Šv. Rapolo bažnyčios chore, vėliau – Šv. Jonų bažnyčios chore. Dar jaunystėje, giedodama Vilniaus bažnyčių choruose, ji buvo pastebėta ne tik dėl išskirtinio soprano, bet ir dėl smalsumo, drąsos, vidinės ugnies. Kunigo Juozapo Ambrazevičiaus - vieno iš vadinamųjų „Dvylikos apaštalų“, lietuviško elementoriaus autoriaus ir aktyvaus lietuvybės skleidėjo, suburta lietuviška aplinka atvėrė jai pasaulį, kuriame kalba reiškė daugiau nei žodžius – ji reiškė tapatybę. Jis pastebėjo Marijos balsą, skirdavo jai solo partijas ir įtraukė ją į lietuvių kalbos kursus, chorų veiklą, arbatvakarius.

Vėliau vikaras Juozas Ambraziejus perkeltas į Šv. Jonų bažnyčią jis ten subūrė didžiausią Vilniuje chorą ir pakvietė Mariją dainuoti ir atlikti solo partijas. Bokšto gatvėje, Romerių namuose kunigo Ambraziejaus organizuojamuose „arbatvakariuose“ Marija susipažino su broliais Petru, Antanu ir Jonu Vileišiais, Jurgiu Šauliu ir kitais žinomais lietuvininkais, nulėmusiais jos kelią.

Marija greitai išmoko lietuvių kalbą, pradėjo domėtis draudžiama lietuviška spauda, padėjo ją platinti, rašė į Mažojoje Lietuvoje leidžiamą laikraštį „Naujienos“. Ji įsitraukė į lietuvišką kultūrinį judėjimą jau 1897 m. ir pradėjo augti kaip asmenybė, pasirinkusi sąmoningą kelią

Pažintys ir lemtingi ryšiai

Lemtinga tapo pažintis su rašytoja Gabriele Petkevičaite-Bite ir vasaros Puziniškyje – ten, kur rinkosi Lietuvos šviesuomenė - Jonas Jablonskis, Žemaitė, Povilas Višinskis ir kiti, ir buvo kalbama apie ateitį. Būtent ten Marija sutiko Jurgį Šlapelį – ramų, strategiškai mąstantį žmogų, su kuriuo jos gyvenimas susipynė ilgam. Nors pirmasis įspūdis buvęs skeptiškas, netrukus paaiškėjo, kad racionalią Jurgio strategiją puikiai papildo Marijos administraciniai gebėjimai ir šiltas bendravimas su žmonėmis. Jųdviejų bendrystė tapo pusiausvyra tarp racionalumo ir jausmo, idėjos ir kasdienio darbo. 1905 m. Marija ir Jurgis Šlapeliai susituokė.

Labai svarbi tolimesniam Marijos likimui buvo pažintis su Gabriele Petkevičaite-Bite. 1903 m. mergina buvo pakviesta vasaromis padirbėti rašytojos tėvo bibliotekoje Puziniškyje. Čia suvažiuodavo to meto žinomi Lietuvos inteligentai – Jonas Jablonskis, Žemaitė, Povilas Višinskis, Liudvika Didžiulienė ir kiti. Čia Marija pirmą kartą sutiko Jurgį Šlapelį. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė jaunajai pagalbininkei daug pasakodavo apie visuomeninį darbą, žymesnius veikėjus. „Visa buvo nauja, įdomu. Tai buvo mano kultūrinio-visuomeninio darbo mokykla, čia buvo nustatytos tolesnės mano gyvenimo gairės, suprasta gyvenimo prasmė“, – atsiminimuose rašė Marija Šlapelienė. Taip pat atsimena, kad rašytoja dažnai, atsisėdusi prie pianino, prašydavo Mariją padainuoti ir ne kartą kalbino stoti į konservatoriją.

Knygininkės kelio pradžia

XX a. pradžios Vilnius Mariją rado jau veiklią ir ryžtingą. 1904 m., grįžusi iš Puziniškio į Vilnių, Marija buvo pakviesta Jono ir Petro Vileišių dirbti „Vilniaus žinių“ knygyno vedėja. Tais pačiais metais ji pradėjo dirbti ir „Vilniaus žinių“ redakcijoje. Ji dalyvavo draugijų veikloje, stovėjo pačiame lietuviško kultūrinio gyvenimo sūkuryje.

Nuosavas knygynas – lietuvybės bastionas

1906 m. vasario 6 d., jau būdama motina (rudenį gimė dukra Laimutė), Marija kartu su vyru Dominikonų gatvėje atidarė nuosavą lietuvišką knygyną. Tai buvo pirmasis profesionalus lietuviškas knygynas Vilniuje, veikęs iki 1949 m.

Šis knygynas tapo daugiau nei prekybos vieta – tai buvo lietuvybės bastionas, susitikimų erdvė, idėjų prieglobstis, tylus pasipriešinimas ir atkaklus tikėjimas knygos galia. Per penkias okupacijas jis liko vieta, kur buvo saugomas žodis, atmintis ir viltis.

Visuomeninė veikla

Marija aktyviai dalyvavo Vilniaus kultūriniame gyvenime, priklausė: „Vilniaus aušros“ draugijai, kultūros draugijai „Rūta“, „Žiburėlio“ draugijai, Lietuvių mokslo draugijai, buvo Lietuviškų knygynėlių draugijos viena steigėjų. Ji talkino gabenant ir platinant lietuvišką spaudą iš Mažosios Lietuvos, nuosekliai rėmė tautinį identitetą ir kultūrą.

Paskutiniai metai

Marijos gyvenimas nebuvo lengvas. 1941 m. ji neteko vyro, karas išblaškė vaikus - visi trys vaikai per Antrąjį pasaulinį karą pasitraukė į Vakarus, namai buvo nacionalizuoti, knygynas – uždarytas. Tačiau net ir tuomet ji liko ištikima savo tikėjimui: Lietuva bus laisva.

Marijai likimas skyrė daug sunkių išgyvenimų. 1941 m., eidamas 65-uosius, mirė vyras. Visus tris vaikus Antrasis pasaulinis karas nubloškė į Vakarus, namas buvo nacionalizuotas, knygynas uždarytas. Bet negandos jos nepalaužė – mirė Marija 1977 m. V ilniuje, būdama 97-erių, tvirtai tikinti, kad Lietuva bus laisva.

Marija Šlapelienė palaidota Rasų kapinėse šalia Jurgio Šlapelio. Tačiau jos istorija nepasibaigė. Ji gyva knygose, Vilniaus gatvėse, atmintyje – ir šiame name, kuriame vis dar galima išgirsti nebylų, bet tvirtą Marijos balsą.

„Supratusi, kad esame tik sulenkinti lietuviai – apsisprendžiau esanti lietuvė ir ėmiau uoliai mokytis lietuvių kalbos“

Marija Šlapelienė Vilniuje. Šis Marijos Šlapelienės portretas darytas vienoje Vilniaus fotoateljė. Tuo metu Šlapelienė jau turėjo tris vaikus ir 20 metų kartu su vyru vadovavo lietuviškam knygynui Dominikonų gatvėje.

1880–1977

Marija Šlapelienė – apsisprendusi būti lietuve

"čia buvo nustatytos tolesnės mano gyvenimo gairės, suprasta gyvenimo prasmė“ - M. Šlapelienė

„Susipažinau su užsienyje leidžiama lietuvių literatūra, sužinojau, kaip ji gabenama, platinama, kokie sunkumai, aukos. /…/ Nutariau prisidėti prie tų kovų – darbų. Gaudavau paštu siuntinėlių su draudžiama lietuvių literatūra. Slėpdavau. Paskui /…/ ji buvo platinama“

Marija Piaseckaitė (vėliau Šlapelienė) su savo tėvais bei broliais. 1900 m.

Marija Piaseckaitė. 1905 m.

Jono ir Eleonoros Piaseckų auksinės vestuvės. Visa giminė. 1923 m. Centre sėdi Marijos tėvai – Jonas ir Eleonora Piaseckai. Iš dešinės tėvui – pati Marija Šlapelienė. Šalia jos – brolio Stasio žmona, virš jos – vyras Stasys Piaseckas. Iš kairės Eleonorai Piaseckienei sėdi dvi jos dukros – Halina ir Jadvyga, virš jų stovi abiejų vyrai – Riauba ir Klišeika. Virš Piaseckų šviesiai apsirengusios stovi abi Šlapelytės – Laimutė ir Gražutė. Šalia Gražutės stovi Jurgis Šlapelis. Ant grindų viduryje sėdi Šlapelių sūnus Skaistutis. Visi kiti – Piaseckų anūkai, sūnų ir dukterų vaikai.

M. Šlapelienė iki savo mirties 1977 m. gyveno netoliese, dviejų kambarėlių butelyje, tvirtai tikėdama, kad viskas, ką ji per gyvenimą surinko ir išsaugojo, kada nors taps jos laikmečio liudytoju ateities kartoms.

Pirmoji "Birutė"

„Supratusi, kad esame tik sulenkinti lietuviai – apsisprendžiau esanti lietuvė ir ėmiau uoliai mokytis lietuvių kalbos“

Pirmosios lietuviškos operos "Birutė" pagrindinio vaidmens atlikėja

Teatro ir muzikos veikla

Panaikinus spaudos draudimą Marija aktyviai dalyvauja Vilniaus visuomeniniame gyvenime – „Vilniaus aušros“ draugijos ir kultūros draugijos „Rūta“ veikloje, vaidina mėgėjiškuose spektakliuose.

Marija buvo viena lietuvių dramos ir muzikinio teatro pradininkių Vilniuje. 1905 m. suvaidino Agotą pirmajame viešame lietuvių spektaklyje Vilniuje – Keturakio komedijoje „Amerika pirtyje“, dainavo M. K. Čiurlionio vadovaujamame „Vilniaus kanklių“ chore, vaidino kituose lietuvių mėgėjų teatro spektakliuose ir operetėse.

1906 m. rudenį Vilniuje pradedama statyti pirmoji lietuviška opera – Miko Petrausko „Birutė“. Kompozitorius pakviečia Mariją Šlapelienę atlikti pagrindinę rolę jo operoje. Kadangi Šlapelienė tik prieš kelis mėnesius buvo susilaukusi savo pirmagimės Laimutės, M. Petrauskas leidžia Marijai repeticijas lankyti jai patogiu laiku. Operos „Birutė“ premjera sulaukia didelio pasisekimo.

1906 m. jos balsas nuskambėjo kaip istorinis ženklas – Marija tapo pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ kompozitorius Mikas Petrauskas) pagrindinio vaidmens atlikėja.

Tai buvo ne tik muzikinis įvykis – tai buvo pareiškimas, kad lietuvių kultūra Vilniuje gyva ir girdima. Tačiau scena nebuvo jos galutinis pasirinkimas.

Marijos rankomis pasisiūtas pirmosios „Birutės” kostiumas

Marija Piaseckaitė-Šlapelienė – pagrindinio vaidmens atlikėja pirmojoje lietuviškoje operoje – Miko Petrausko „Birutė”, 1906 m.

Marija Piaseckaitė tautiniu kostiumu. Fotografas Adomas Daukša, 1901 07 12

Kalbininkas iš Kupiškio

"Šlapelis „vilniečių tarpe buvo laikomas žymiausiuoju lietuvių kalbos žinovu ir vienu geriausiųjų J. Jablonskio mokinių“.-Mykolas Biržiška

Jurgis Šlapelis

Tarp pašaukimo, politikos ir medicinos

Jurgis Šlapelis (1876 04 18 – 1941 03 17) – kalbininkas, leksikografas, vertėjas, tautosakos rinkėjas, pedagogas, tautinio atgimimo veikėjas, vienas svarbiausių lietuvių kalbos autoritetų Vilniuje. Jis buvo Jono Jablonskio mokinys, aktyvus lietuvių kalbos ir švietimo puoselėtojas, Didžiojo Vilniaus seimo dalyvis, vienintelis lietuvių atstovas tarpukario Vilniaus miesto taryboje.

Kilmė ir mokslai

Jurgis Šlapelis gimė Kupiškio apylinkėse, Galsiškių kaime, paprastų ūkininkų Kazimiero ir Julijonos Šlapelių šeimoje. Nuo mažumės domėjosi knygomis, ypač lietuviškomis, kurias skaitydavo slapta. Pastebėję sūnaus gabumus, tėvai išleido jį mokytis. Vyresniojo brolio parengtas, 1892 m. įstojo į Mintaujos (dab. Jelgavos) gimnazijos IV klasę.

Mintaujoje jo filologinius gebėjimus greitai pastebėjo graikų ir lotynų kalbų mokytojas Jonas Jablonskis, kuris ne tik globojo Jurgį, bet ir priėmė gyventi savo namuose. Čia jis susipažino su to meto lietuvių inteligentais: Vincu Kudirka, Juozu Tumu-Vaižgantu, Gabrieliu Landsbergiu-Žemkalniu, Pranu Mašiotu, Jonu Mačiu-Kėkštu ir kitais. Ši aplinka ugdė Jurgio tautinį sąmoningumą ir pasipriešinimą rusifikacijai.

Konfliktas su carine sistema

1896 m. Mintaujos gimnazijoje kilus protestui prieš privalomą rusišką maldą, Jurgis Šlapelis kartu su kitais gimnazistais atsisakė melstis rusiškai. Už tai jis buvo pašalintas iš gimnazijos be teisės sugrįžti. Tarp atkakliausiųjų maištininkų buvo ir Antanas Smetona.

Pašalinti mokiniai vyko į Sankt Peterburgą, kur kreipėsi į švietimo ministrą. Nors šis leido tęsti mokslus, Mintaujos gimnazijos vadovybė Jurgio nebepriėmė. Gavęs mokyklų kuratoriaus leidimą, jis gimnazijos egzaminus išlaikė eksternu.

Jurgis Šlapelis, dar besimokydamas Mintaujos gimnazijoje, pagarsėjo tuo, kad atsisakė rusiškai kalbėti maldas ir už tai buvo pašalintas iš gimnazijos. Jurgis, neturtingų Kupiškio rajono Galsiškių kaimo ūkininkų sūnus, jau nuo mažumės rodė didelį susidomėjimą knygomis – ypač lietuviškomis, kurias pasislėpęs skaitydavo. Pamatę Jurgio didelį uolumą ir gabumus tėvai jį išleido į Mintaujos (dabar Jelgava) gimnaziją. Tuo metu gimnazijoje graikų ir lotynų kalbas dėstęs Jonas Jablonskis suteikė Jurgiui pastogę, ugdė ir lavino. Jono Jablonskio namuose būsimasis lietuviškojo žodyno autorius susipažino su V. Kudirka, J. Tumu-Vaižgantu, Pranu Mašiotu ir kitais šviesiais Lietuvos inteligentais, su kuriais bendraudamas pradėjo priešintis rusifikacijai.

Išmestas iš gimnazijos Jurgis su keliais savo draugais, tarp jų buvo ir Antanas Smetona, nuvyko į Sankt Peterburgą pas švietimo ministrą. Gavęs leidimą toliau mokytis jis grįžo į gimnaziją, tačiau vadovybė jo nebepriėmė. Jurgis Šlapelis nenusiminė – išlaikęs egzaminus eksternu įstojo į Maskvos universiteto Medicinos fakultetą.

Medicina kaip kelias į Lietuvą

Baigęs gimnaziją eksternu, Jurgis įstojo į Maskvos universiteto Medicinos fakultetą, kurį baigė 1906 m. Nors medicina jo netraukė, šią studijų kryptį jis pasirinko sąmoningai – kaip vienintelę realią galimybę grįžti gyventi ir dirbti Lietuvoje. Vėliau šeimos atsiminimuose pabrėžiama, kad gydytojo profesija buvo daugiau priemonė, o ne pašaukimas.

Studijų metais jis aktyviai domėjosi kalbomis, lankė filologinius kursus, o vasaromis grįžęs į Lietuvą rinko tautosaką.

Nors baigė Maskvos universiteto Medicinos fakultetą, medicinos jis niekada nemėgo, o studijuoti ją pasirinko, kaip savo atsiminimuose rašė Gražutė Šlapelytė-Sirutienė, „tik vykdydamas „Kūdikio“ draugijai duotą pažadą – baigus mokslus grįžti gyventi ir dirbti Lietuvon. Su gydytojo profesija tai buvo įmanoma, su kitomis – beveik beviltiška.“

Veikla Vilniuje

1904 m., panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, Jurgis grįžo į Vilnių – miestą, kuriame sparčiai kūrėsi lietuviškos draugijos, kursai ir kultūrinės iniciatyvos. Jis aktyviai įsitraukė į visuomeninį gyvenimą: dalyvavo 1905 m. Didžiajame Vilniaus seime, reikalavusiame Lietuvai autonomijos, kartu su bendražygiais organizavo Seimo pastato ginkluotą apsaugą, priklausė Lietuvių mokslo draugijai, dalyvavo Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto veikloje.

1904 m., carui panaikinus lietuvių kalbos draudimą, Vilniuje užvirė gyvenimas: kūrėsi lietuvių kalbos kursai, religinės, kultūros, visuomeninės draugijos, 1907 m. įsteigiama Lietuvos mokslo draugija. 1905 m. gruodžio 4–5 dienomis buvo sušauktas Didysis Lietuvos Seimas, kurio apsaugą organizavo Jurgis Šlapelis.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Jurgis buvo mobilizuotas kaip atsargos gydytojas. Į Vilnių jis grįžo 1918 m., gerokai pašlijusia sveikata.

1914–1918 m. mobilizuotas į rusų kariuomenę, kovojo Pirmojo pasaulinio karo frontuose. Grįžęs 1921–1932 m. mokytojavo Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje, dėstė lotynų, lietuvių kalbas ir istoriją.

Kalba – tikrasis pašaukimas

Nors formaliai nebuvo baigęs filologijos studijų, Jurgis Šlapelis buvo laikomas vienu geriausių lietuvių kalbos žinovų. Jis leido knygas ir vadovėlius, redagavo ir rengė žodynus, rinko tautosaką, 1907 m. sudarė pirmąjį lietuvišką tarptautinių žodžių žodyną – „Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlį“, dirbo Vilniaus universitete, 1921–1932 m. dėstė lietuvių ir lotynų kalbas bei Lietuvos istoriją Vytauto Didžiojo gimnazijoje.

Kartu su žmona Marija Šlapeliene jis tvarkė lietuvišką knygyną, tapusį lietuvių kultūros centru Vilniuje.

Politinė veikla ir paskutiniai metai

Jurgis Šlapelis priklausė liaudininkų (Danieliaus Alseikos) grupei. 1927 m. jis buvo išrinktas į Vilniaus miesto tarybą ir joje buvo vienintelis lietuvių atstovas.

Jurgis Šlapelis mirė 1941 m., pirmojo sovietmečio pradžioje. Palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse.

Universitete filologijos nestudijavęs Šlapelis į lietuvių kalbą savarankiškai gilinosi visą gyvenimą, o būdamas apdovanotas ypatinga kalbine klausa ir pajauta, tapo autoritetu savo meto kalbininkams. Po 1904 m., kuomet panaikintas spaudos draudimas, Vilniuje neišeidavo joks reikšmingesnis lietuviškas leidinys, kurio Šlapelis nebūtų redagavęs. Ir kiekvienas naujas lietuvių kalba atspausdintas žurnalas ar knyga, nesvarbu kur ir kokiu tiražu bebūtų išleistas, bent trumpam pakliūdavo į Šlapelių knygyną.

Šlapẽlis Jurgis 1876 04 30Galsiškiai (Šimonių vlsč., Ukmergės apskr.) 1941 03 17Vilnius, lietuvių kalbininkas, kultūros veikėjas. 1906 baigęs Maskvos universitetą (Medicinos fakultetą) Vilniuje su žmona M. Šlapelienė ir Elena Brazaityte įsteigė knygyną (Šlapelių lietuvių knygynas), leido ir platino lietuviškas knygas. 1921–32 dirbo lietuvių ir lotynų kalbų mokytoju Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje. 1907–14 redagavo A. Juškos žodyną. Parengė Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlį (1907), Rusiškai lietuvišką žodyną (2 t. 1908–09), K. Donelaičio Raštus (1909), Lietuvių ir rusų kalbų žodyną (A–J raidės, 1921), Lenkišką lietuvių kalbos žodynėlį (1929), Kirčiuotą lenkišką lietuvių kalbos žodyną (1938). Rašė periodiniuose leidiniuose Vilniaus žinios, Lietuvos ūkininkas, Viltis, Draugija. Bendravo su K. Būga, J. Jablonskiu, J. Balčikoniu. Rinko tautosaką, gyvosios kalbos žodžius. Kelių leksikografijos darbų nebaigė. Parašė lietuvių kalbos gramatiką (neišleista). https://www.vle.lt/straipsnis/jurgis-slapelis/

1876–1941

Maskvoje mediciną studijuojantis Jurgis Šlapelis savo vestuvių dieną - 1905 m. rugsėjo 4-ą Vilniuje. Tų pačių metų žiemą - gruodžio 4–5 d. J. Šlapelis aktyviai dalyvavo Didžiojo Vilniaus Seimo darbe, su kitais bendražygiais organizavo ginkluotą pastato (Vilniaus miesto rūmų) apsaugą. Didysis Vilniaus Seimas – visuotinis lietuvių atstovų susirinkimas, suformulavęs politinės Lietuvos autonomijos reikalavimą, vertinamas kaip pirmas ryškus bendros tautinės-valstybinės raidos etapas.

„Šią vasarą mūsų kalbos žinovai susirinkę Seinuose per keletą savaičių svarstė kalbos dalykus. Neužilgo susilauksime naujos gramatikos ir sintaksio. Kalbininkai, apsvarstę didžiuosius dalykus, šiaip išsidalino darbą: Prof. J. Jablonskis rašo sintaksį, Dr. J. Šlapelis – gramatiką, o K. Būga išleis veikalą apie rašybą.“

Lietuvos mokslo draugijos valdyba Vilniuje, 1931 m. Iš kairės (sėdi): Povilas Karazija, Marcelinas Šikšnys – pirmininkas, dr. Danielius Alseika – iždininkas. Stovi: Adomas Juškevičius, Stasys Matjošaitis – sekretorius, Bronius Untulis – vicepirmininkas, dr. Jurgis Šlapelis – vicepirmininkas.

Antroje nuotraukos pusėje Marijos Šlapelienės ranka pieštuku užrašyta – „Tėvelis grįžo po karo. 1918 m. D-ras Jurgis Šlapelis“.

Jurgis Šlapelis, grįžęs po karo. 1918 m. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Jurgis Šlapelis buvo mobilizuotas kaip atsargos gydytojas.

„Brangiausioji! Mokso Dr[augijos] susirinkiman niekas nebevažiavom: skubiam dirbti. Aš jau baigiu daiktavardį su visais linksniavimais. Kiti kažin ar ką padarys. Jabl[onskis] ketina sustatyti tik vientisinio sakinio sintaksį. Ilgai labai pravertėm su įvairiais terminais; gramatikai terminus aš jau turiu visus. [...] Paragink, kad Smetona nupirktų Jablonskiui rusiškus sintaksius Krasnogorskio ir Polivano, abudu ir kuo-greičiausiai atsiųskit. [...]“

Iš Jurgio Šlapelio laiško Marijai Šlapelienei, 1909 m. liepos mėn. 11 d..

Jurgis Šlapelis, karo medikas

Nors filologijos mokslų baigęs nebuvo, buvo laikomas vienu geriausiu kalbos žinovų.

"Šlapelis „vilniečių tarpe buvo laikomas žymiausiuoju lietuvių kalbos žinovu ir vienu geriausiųjų J. Jablonskio mokinių“.-Mykolas Biržiška

Jurgis Šlapelis Maskvoje, 1907 m. Tų pačių metų balandžio 18 d. Jurgio Šlapelio ranka rašytame laiške iš Maskvos Marijai Šlapelienei į Vilnių matyti, koks nelengvas buvo studentui Šlapeliui anatomijos egzaminas:

„Mylymiausia tu mano Mariutyte! Skubu pasidžiaugti tau savo džiaugsmu. Kuo tik sugrįžau išdavęs anatomiją. Negali sau prisistatyt, koks tai sunkus buvo dalykas lig egzameno, o dabar kaip nebūta, tartum didžiausia našta nukrito nuo pečių."- J.Šlapelis

Jurgis Šlapelis (1905, fotografas Aleksandras Jurašaitis)

Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti centro komitetas Vilniuje. 1923 m. Sėdi, iš kairės: Ona Žebrauskaitė, Juozas Stankevičius, Jonas Basanavičius, Veronika Alseikienė, Pranas Bieliauskas. Stovi, iš kairės: Jurgis Šlapelis, Petras Kraujalis ir Vladas Jezukevičius. Draugija veikė 1914–1918 m., ji rūpinosi karo pabėgėliais, steigė prieglaudas ir bendrabučius nukentėjusių dėl karo šeimų vaikams ir našlaičiams.

Lietuvių mokslo draugijos komitetas. Sėdi, iš kairės: Juozas Kairiūkštis, Antanas Smetona, Augustas Niemi, Jonas Basanavičius, Antanas Vileišis ir Jonas Vileišis. Stovi, iš kairės: Juozas Balčikonis, Zigmas Žemaitis, Mykolas Biržiška, Jurgis Šlapelis. 1911–1912 m. Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus. Naudojimo teisės: PD. Nuotrauka iš Europeanos:

Kalbininkai ir kunigai Seinuose. Sėdi: Kazimieras Būga, Jurgis Šlapelis, Jonas Jablonskis, Kazimieras Jokantas, kun. Juozas Laukaitis, stovi: kun. Antanas Sivickas, Juozas Balčikonis, kun. Juozas Vailokaitis, mokyt. Jakūbauskas, Antanas Rucevičius, Juozas Grabauskas. 1909 m. Kauno miesto muziejus. Naudojimo teisės: PD. Nuotrauka iš Europeanos

Mokytojų kursų dėstytojai ir klausytojai su J. Basanavičiumi. Vilnius, 1923 m. rugpjūčio 15 d. Antroje eilėje trečias iš kairės:
V. Sakavičius, J. Kairiūkštis, J. Basanavičius, kun. P. Kraujalis, V. Budrevičius, J. Šlapelis, O. Žebrauskaitė.
(Iš LMAVB Retų spaudinių skyriaus)

Čia mes kūrėme Lietuvos Nepriklausomybę

• Nemokamas įėjimas - užsiregistruokite

• Dirbame: Nuo antradienio iki šeštadienio 10:00-17:00

• Adresas: Pilies g. 40, Vilnius

Vilniaus inteligentija. Lietuvybės židinys

Marija ir Jurgis Šlapeliai buvo ne tik knygyno savininkai. Jie buvo žmonės, kurie į savo namus atvėrė duris visiems, troškusiems kurti lietuvišką Vilnių. Jų gyvenimo erdvė virto kultūros ir pasipriešinimo centru – vieta, kur vyko diskusijos, gimė naujos idėjos, buvo priimami drąsūs sprendimai.

Čia, kur Čiurlionis skambino pianinu, o Basanavičius svarstė apie laisvę, lietuvių kalba ir kultūra skleidėsi prieš visas okupacijas.

XX a. pr.

Vilnius

Okupacijos, disidentinis judėjimas

Tautinio-kultūrinio atgimimo era

Tarpukario laikotarpis

Čia mes kūrėme Nepriklausomybę

XX a. pr. Vilniaus kultūrinė ir intelektualinė bendruomenė

Marija ir Jurgis ne tik valdė knygyną – jie kūrė kultūros pasipriešinimo židinį, ugdė švietimą ir ryžtingai gynė kalbą. Jų namas, kaip ir knygynas, tapo lietuvių susitikimų bei pasitarimų vieta. Marijos ir Jurgio Šlapelių namai tapo ne tik kultūrinės veiklos centru, bet ir susitikimo vieta svarbiausiems to meto intelektualams, rašytojams ir menininkams. Jų namuose rinkosi šviesuomenė - Basanavičius, Čiurlionis, Vaižgantas, Jablonskis ir daugelis kitų.

Marijos ir Jurgio Šlapelių namai Pilies gatvėje buvo vienas reikšmingiausių lietuvių kultūros židinių XX a. pradžios Vilniuje. Prieš šimtmetį čia virė intensyvus kultūrinis gyvenimas: būtent šiuose kambariuose kūrėsi lietuviškas Vilnius, brendo tautinė savimonė ir užgimė daugybė idėjų, kurios vėliau nulėmė Lietuvos nepriklausomybės kelią.

Marija ir Jurgis Šlapeliai buvo ne tik knygyno savininkai. Jie buvo žmonės, kurie į savo namus atvėrė duris visiems, troškusiems kurti lietuvišką Vilnių. Jų gyvenimo erdvė virto kultūros ir pasipriešinimo centru – vieta, kur vyko diskusijos, gimė naujos idėjos, buvo priimami drąsūs sprendimai.

Vilniuje tuo metu gyveno tik 3 procentai lietuvių, tad lietuviai inteligentai pažinojo vieni kitus, dirbo bendrus darbus lietuvybei išlaikyti ir puoselėti. Šiuose kambariuose lankėsi daug garsių žmonių. Tai buvo vieta, kur lietuvių inteligentija, menininkai ir visuomenės veikėjai kūrė kultūrinį pasipriešinimą, puoselėjo lietuvių kalbą ir formavo tautinę savimonę. Kiekvienas žmogus, kiekviena knyga ir kiekvienas jų susitikimas turėjo ypatingą svorį. Šlapelių namai tapo vieta, kurioje buvo ginama lietuvių kalba, puoselėjama kultūra ir tarsi slapta liepsna saugota lietuvybė.

Čia, prie pianino, lietuvių kalbos mokėsi ir improvizavo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Čia buvo rašomi kalbos norminimo pagrindai kartu su Jonu Jablonskiu.
Čia vaišindamasis arbata sprendimus dėl lietuvybės likimo svarstė Jonas Basanavičius, šeimos bičiulis, Šlapelių dukros Gražutės krikštatėvis.

Šiuose kambariuose lankėsi artimas draugas ir bendražygis Peliksas Bugailiškis, dažnas knygyno svečias ir bendramintis Juozas Tumas-Vaižgantas, Vydūnas, G. Petkevičaitė-Bitė, Lazdynų Pelėda, Mikas ir Kipras Petrauskai, K. Šimonis, G. Landsbergis-Žemkalnis ir daugybė kitų, kūrusių lietuvišką kultūrinį Vilniaus veidą.

Čia lietuvių kalbos mokėsi Čiurlionis

Į Šlapelių namus lietuvių kalbos ateidavo mokintis M.K. Čiurlionis. Aišku, jis negalėdavo praeiti pro pianiną, jis sėsdavo čia skambinti, improvizuoti.....Kartą, jam prisėdus pagroti, kai kažkas bandė tildyti besišnekančius tarpusavyje, neva "Čiurlionis groja", jis pasakė: "Jūs kalbėkite. Man lietuvių kalba kaip upės čiurlenimas, aš ją bandau improvizuoti..."

Šlapelių draugai ir bičiuliai

Šlapelių draugų ir bičiulių rate buvo tokie išskirtiniai veikėjai kaip J.Basanavičius, J.Jablonskis, P. Bugailiškis, J. Tumas-Vaižgantas, M.Konstantinas Čiurlionis, Mikas ir Kipras Petrauskai, Vydūnas, G.Petkevičaitė-Bitė, Lazdynų Pelėda, G.Landsbergis-Žemkalnis, K.Šimonis ir kiti. Knygyne lankėsi ir bendravo tokios asmenybės kaip Žemaitė, Juozas Tumas-Vaižgantas ir kiti lietuvių kultūros veikėjai, prisidėję prie tautinės tapatybės ir kalbos išsaugojimo.

Vieta, kur kūrėsi lietuviškas Vilnius

Šlapelių namai buvo ir liko vieta, kurioje telkėsi žmonės, kūrę lietuvišką Vilnių. Tai – mažas namas Pilies gatvėje, bet milžiniškas savo svoriu Lietuvos kultūrai.

Visas lietuvybės žadinimo veiksmas iki Didžiojo Vilniaus seimo (1905 m.) vyko ten: ten, atėjęs pas Šlapelį mokytis lietuvių kalbos, pianinu skambino Čiurlionis, rinkosi šviesuomenė – Basanavičius, Vaižgantas, Jablonskis, kiti, būtent ten jie kūrė Nepriklausomybę....

užeiti Gražutės krikšto tėvas Jonas Basanavičius ir kiti Vilniaus lietuviai, svečiai iš nepriklausomos Lietuvos. Apsilankydavo Peliksas Bugailiškis, Jonas Jablonskis, Mykolas Biržiška, Juozas Tumas-Vaižgantas. Užšokdavo prabėgom iš Kauno atvykęs dukters Laimutės krikšto tėvas kompozitorius Kipras Petrauskas, mat norėdavęs pasėdėti prie pianino, kurį senajame jų bute Saracėnų gatvėje, prie Kalvarijų turgaus, lietė ne tik jo, bet ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pirštai.

Jie čia ateidavo ne kaip garsūs visuomenės veikėjai, valstybininkai, organizacijų vadovai, o kaip šių namų svečiai, pažįstami ar bičiuliai, paprasti miestelėnai, tie, iš kurių, arba kurių aplinkoje, ir susiformavo būsimos valstybės elitas.

Tai istorija apie:

• drąsą kurti tautinę kultūrą, kai ji buvo draudžiama,

• žmones, kurie nesutiko tylėti,

• Vilnių, kuris formavosi bohemiškuose vakarėliuose ir karštuose pokalbiuose,

• kalbą, kuri buvo ginama kaip identiteto pagrindas,

• atmosferą, kuri išliko iki šiol.

Tai buvo Vilniaus intelektualų salonas – kuklus savo dydžiu, bet milžiniškas savo reikšme. Čia gimė idėjos, galiausiai vedusios į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.

Šlapelių namai – kultūros ir pasipriešinimo centras

Marija ir Jurgis Šlapeliai savo knygyną ir namus pavertė unikalia susitikimų vieta lietuviams, kurie kūrė tautinį atgimimą ir skleidė modernios Lietuvos idėją dar iki valstybės atkūrimo. Tai buvo vieta, kur kultūra ir pasipriešinimas susijungė į vieną.

Čia vyko:

• lietuviškos spaudos platinimas ir leidyba,

• lietuvių kalbos norminimo darbai,

• kultūriniai ir švietėjiški susibūrimai,

• diskusijos, kaip išsaugoti tautinę tapatybę okupuotame Vilniuje,

• slaptos ar pusiau slaptos sueigos, vadintos arbatvakariais.

Arbatvakariai

Čia būrėsi literatai, muzikai, aktoriai, pedagogai.
Čia vyko arbatvakariai – slapti ar pusiau slapti susitikimai, kuriuose dainuota, šokta, improvizuota, ginčytasi, kurti planai tautos ateičiai.

Šie vakarai šiandien atkuriami Šlapelių muziejuje, leidžiant lankytojams ne tik pažinti istoriją, bet ją patirti.

"Mūsų tikslas - skleisti lietuvišką knygą ir šviesti žmones“ - Marija ir Jurgis Šlapeliai

Jono Jablonskio atvirlaiškis Jurgiui Šlapeliui, 1914 m.

M. Šlapelienės gimtadienio sveikinimas K. Petrauskui

Kazimiero Būgos laiškas Jurgiui Šlapeliui, 1909 m.

"Kas bus, kas nebus, bet Lietuva nepražus."

Pirmasis atvirukas, paskelbus nepriklausomybę 1918 m. M. Šlapelienės knygyno leidinys. Atvirukas „Vytis“. Dailininkas A. Jaroševičius. Lietuvos vėliavos projektas.

Lietuvių operos gimimas

Maironio laiškas Jurgiui Šlapeliui, 1904 m.

"Jūs kalbėkite, jūs tik kalbėkite. Lietuvių kalba man kaip upelis čiurlena, aš ją ir improvizuoju" - M.K.Čiurlionis

Šlapeliai su Biržiškų ir Matulaičių šeimynomis. Šeimos artimai draugavo.

Ištikimi lietuviškam žodžiui

Lietuvių gegužinė Užvingyje, Vilniuje. 1905 m. Kitoje pusėje M. Šlapelienės užrašas ir parašas: "Sėdi - iš dešinės Povylas Vyšinskis - prie jo stovi Jonas Strazdas, aš - Marija Piaseckaitė (Šlapelienė) sėdžiu prie mažų mergaičių - už manęs - Jablonskienė ir stud. J. Šlapelis su kepure - čia daug kitų - o iš kairės sėdi Višinskienė - Povylo žmona, prie jos Peliksas Bugailiškis, už jo stovi Sofija Przybilauskienė - Lazdynų Pelėda su Grigaičiu ir daug kitų. Čia Jablonskių vaikai - Landzbergų dukros ir sūnus, Ona Braždžiukė, Kasperskaitės, Sapkauskaitė, Urbonavičiūtės, stud. Šulcas, A. Rucevičius (virš jo Grigaitis), A. Vėgėlė, J. Paketuris ir kiti... užrašiau - M. Šlapelienė

Vydūno rašytas laiškas Jurgiui Šlapeliui, Tilžė 1939 m.

Atvirlaiškis J. Šlapelio knygynui nuo J.Tumo Vaižganto, 1912 m.

Šlapelių vaikai ir jų palikimai

Šlapelių vaikų ir giminės šeimų palikimai

Marija ir Jurgis Šlapeliai žinomi dėl neįkainojamo indėlio puoselėjant lietuvybę. Namas, kaip ir knygynas, tapo lietuvių susitikimų, pasitarimų ir kultūrinio gyvenimo centru.

Meilę lietuviškam žodžiui ir atsakomybę už tautos išlikimą paveldėjo visi, emigracijoje už Atlanto atsidūrę Šlapelių vaikai. Šlapelių šeima yra palikusi reikšmingą kultūrinį ir istorijos paveldą, kuris saugomas ir puoselėjamas muziejuje, kuris 1996 metais padovanotas Vilniaus miestui.

Mes visi buvome tokie laimingi..

„Mudu su vyru buvome laimingi ir džiaugėmės nepaprastai geručiais vaikais. Vaikai buvo prisirišę ir mylėjo, gerbė mus (…)“, – apie savo šeimą atsiminimuose rašė Marija Šlapelienė.

Kai namai buvo pilni

Du žmonės – viena kryptis

XX amžiaus pirmoje pusėje, lietuvių tautinio atgimimo metais, Jurgis ir Marija Šlapeliai tapo svarbiomis figūromis, o jų įkurtas knygynas – to meto lietuvybės židiniu.

Marija ir Jurgis Šlapeliai, knygininkai, kultūrininkai, visuomenininkai, svariai prisidėjo prie lietuvybės darbo Vilniuje XX a. pirmojoje pusėje. Šlapeliai buvo aktyvūs lietuviškos spaudos platinimo ir leidybos dalyviai tuo metu, kai lietuviška spauda buvo draudžiama.

Jų asmeninė istorija atspindi lietuvybės išsaugojimo ir kultūrinio pasipriešinimo simbolį.

Šlapeliai - Lietuvybės ir mokslo puoselėtojai, visuomenės, tautinio atgimimo ir kultūros veikėjai, gyvenimą paskyrusių gimtosios kalbos bei Lietuvos nepriklausomybės puoselėjimui ir saugojimui.

Dalyvavo Vilniaus kultūriniame gyvenime, priklausė kultūrinėms, mokslo draugijoms, talkininkavo iš Mažosios Lietuvos gabenant ir platinant draudžiamąją lietuvišką spaudą.

Šios šeimos 1906 m. atidarytas vienas pirmųjų lietuvių knygynų buvo ne tik kultūros židinys okupuotame Vilniuje, lietuvių susitikimo vieta, bet ir labai svarbus, kai kada vienintelis lietuvybės centras.

Susitikimas, kuris pakeitė kryptį

Marijos gyvenime lemtinga tapo pažintis su Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir vasaros Puziniškyje – vietoje, kur rinkosi Lietuvos šviesuomenė, kur buvo kalbama apie kalbą, laisvę ir ateitį. Čia, tarp Jono Jablonskio, Žemaitės, Povilo Višinskio pokalbių ir idėjų, Marija pirmą kartą sutiko Jurgis Šlapelis.

Pirmasis įspūdis nebuvo romantiškas. Rimtas, nekalbus, strategiškai mąstantis Jurgis dainas ir šokius mėgusiai Marijai pasirodė pernelyg sausas. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad tai buvo ne tylėjimas, o vidinė atrama. Jųdviejų pažintis augo lėtai – iš pokalbių, bendrų darbų, pasitikėjimo.

Lankydamasi pas Bitę Puziniškyje Marija susipažino su būsimuoju vyru Jurgiu Šlapeliu, atvykusiu vasaros atostogų. Vėliau ji rašys, kad pirmasis įspūdis buvęs ne koks – rimtas ir nekalbus Jurgis dainas ir šokius dievinusiai Marijai pasirodęs nuoboda… Ateitis parodys, kad šie du žmonės puikiai papildys vienas kitą: prie racionalios Jurgio strategijos derės Marijos administraciniai sugebėjimai ir šiltas bendravimas su įvairiausiais žmonėmis.

Marija ir Jurgis buvo skirtingi, bet būtent tai juos sujungė. Racionalią Jurgio strategiją natūraliai papildė Marijos energija, administraciniai gebėjimai ir šiltas bendravimas su žmonėmis. Jis mąstė kryptimis, ji kūrė ryšius. Jis planavo, ji įgyvendino.

Santuoka ir bendras gyvenimas

Bajoraitė Marija Piaseckaitė ir medicinos mokslų studentas Jurgis Šlapelis susituokė 1905 m. rugsėjo 17 (4) d. Vilniuje. Nuo tada jų gyvenimai tapo nebeatskiriami – ne tik kaip vyro ir žmonos, bet kaip bendražygių. Jie kartu kūrė namus, augino vaikus, steigė knygyną, telkė bendruomenę ir saugojo lietuvišką žodį mieste, kuriame tai nebuvo savaime suprantama.

Namas, pilnas balsų

Beveik 20 metų gyveno Marijos tėvo jiems pastatytame name Saracėnų gatvėje. Tai buvo namai, kuriuose kūrėsi ne tik šeima, bet ir bendras gyvenimo ritmas – tarp knygų, svečių, diskusijų ir kasdienio darbo.

Čia gimė visi keturi jų vaikai: Laimutė, Gražutė, Jurgis ir Skaistutis. Užaugo tik trys – tėvo vardu pavadintasis berniukas mirė sulaukęs vos metukų, kuomet prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Šlapelis buvo mobilizuotas kaip karo gydytojas.

1906 m. gimė pirmagimė Laimutė. 1909 m. gimsta antroji duktė Gražutė, po penkerių metų, 1914 m. pavasarį į pasaulį ateina ir trečiasis Šlapelių vaikas – sūnus Jurgiukas. Tais pačiais metais, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Šlapelis mobilizuojamas kaip karo gydytojas. Marija lieka viena – tęsia darbą knygyne ir prižiūri vaikus. Vienai jai tenka iškęsti ir skaudžią netektį – 1915 m. susirgęs miršta vos metukų sulaukęs sūnelis. Turės praeiti ketveri metai, kol Šlapelių šeima sulauks dar vieno sūnaus – Skaistučio.

Tai buvo namai, kuriuose niekada netilo balsai – vaikų, svečių, bičiulių, knygų puslapių. Meilėje ir santarvėje užauginę tris vaikus, būdami bendraminčiai ir bendražygiai, kartu laimingai nugyveno iki J. Šlapelio mirties 1941 m.

Auginti laisvę

Šlapeliai augino vaikus suprasdami, kad išsilavinimas – tai pasipriešinimo forma. Nepaisant politinių suvaržymų ir okupacijos, visi trys Šlapelių vaikai baigė aukštąjį mokslą Vilniaus universitete, kuris lenkų okupacijos metais vadinosi Stepono Batoro universitetu.

Kai 1924 metais pirmoji dukra Laimutė įstojo studijuoti, universitete buvo vos 6 lietuviai studentai - laisvieji klausytojai. O įstoti į universitetą lietuvišką gimnaziją baigusiems jaunuoliams buvo sudaromos rimtos kliūtys.

Kasdienybėje ir darbe

Marija ir Jurgis Šlapeliai gyveno meilėje ir santarvėje, augino vaikus, dirbo kartu ir kartu kūrė. Jų laimė nebuvo triukšminga – ji gyveno kasdienybėje, bendrame darbe, bendrose vertybėse ir tikėjime, kad lietuviška kultūra Vilniuje turi ateitį.

Ji gyveno kasdienybėje: bendruose sprendimuose, ilguose pokalbiuose, pasitikėjime vienas kitu. Tai buvo meilė, kuri neišsiskyrė nuo gyvenimo – ji buvo pats gyvenimas.

Vėlesniais metais, likusi viena, Marija dažnai kalbėjo apie Jurgį ne kaip apie prarastą vyrą, o kaip apie gyvenimo dalį, kuri niekada neišėjo. Tai ir buvo jų meilės stiprybė – ji nepasibaigė kartu su gyvenimu.

Jų bendras gyvenimas truko beveik keturis dešimtmečius, iki Jurgio mirties 1941 metais. Tai buvo metai, kupini darbo, rūpesčių, netekčių ir džiaugsmų – bet visada kartu.

Šis laikas baigėsi 1941 metais, mirus Jurgiui Šlapeliui. Tačiau tai, kas buvo sukurta kartu – šeima, knygynas, bendruomenė ir namai – tapo tvirtu pagrindu visam vėlesniam Marijos gyvenimui ir šiandieniniam muziejui.

"Mylimiausieji.....„,“ -

Jurgio Šlapelio paskutinis laiškas šeimai, rašytas pavasarį – 1935 m. gegužės 13 (14?) d.

Savo bute Vilniuje, Pilies g. 40, nusifotografavusi visa Šlapelių šeima. Ant sofos iš kairės sėdi Marija Šlapelienė, Jurgis Šlapelis ir Laimutė Šlapelytė. Jai prie kojų įsitaisęs Skaistutis Šlapelis. Gražutė sėdi ant kėdės kairiame šone.

"Tėvelis Jūsų, o mano mylimas vyras - gyvenimo ir vargų draugas. Mes visi kartu buvome tokie laimingi, taip mylėjomės. Mudu su vyru buvome laimingi ir džiaugėmės nepaprastai geručiais vaikais. Vaikai buvo prisirišę ir mylėjo, gerbė mus - savo tėvelius(…)“, – apie savo šeimą atsiminimuose rašė Marija Šlapelienė.

„Mylimiausieji! Jaučiuos neblogai, ypač šiandien, kai vidurdienį išsišvietė ir šiluma pakilo ligi 20 laipsnių. O ryto 3 valanda, tai buvo 2 laipsniai ir šalna buvo didžiausia, vanduo ore buvo įšalęs. Maniau, kad išsprogusieji medžių lapeliai visi, saulei užkaitinus, nudžius ir nukris kaip rudenį kad esti. Bet nieko – netgi prasišiepusieji vaismedžių žiedeliai šiepiasi toliau. Viskas pas mane ramu. Kiškių šeimyna tebegyvena; atsirado dar nauji gyvulėliai. Du kartu Narbutų krūmuose susitikau kurapkų porą. Nieko nežinau, kas pasauly dedasi. Tik vakar pavakariu atsitiktinai sužinojau, kad Pilsudskis numiręs: norėčiau laikraščių pasiskaityti. Žodyną rašinėju, tik vos dar nepabaigiau visos „į“.

Bučiuoju jus visas.

Trečiadienis, o mėnesio kelinta diena, – nebežinau.“

J.Šlapelis

Laiško apačioje Marijos Šlapelienės ranka pažymėta: „Paskutinis ? mano mylimo ir gerojo gyvenimo draugo – vyro Jurgio Šlapelio laiškas iš Valakampių vasarnamio. Vilniuje (jau sirgdamas rašė)“.

Šlapelių vaikai atėjo maudytis į Valakampių paplūdimį. 1932 m. liepos 7 d. Kairėje Laimutė, dešinėje Gražutė, ant smėlio sėdi Skaistutis.

Marija ir Jurgis Šlapeliai po vestuvių. 1905 m.

Gražutė Šlapelytė sėdi mamai Marijai Šlapelienei ant kelių. Pusantrų metukų amžiaus, aprengta balta berankove suknyte, jai ant kaklo kabo kryželis, dovanotas jos krikšto tėvo Jono Basanavičiaus. 1911 m.

Laimutė ir Gražutė Šlapelytės. 1914 m. Fotografas Aleksandras Jurašaitis. Sesutės stovi aprengtos vienodais baltais drabužėliais, suknelės papuoštos mezginių apykaklėmis, plaukai perjuosti baltais lankeliais su kaspinėliais šonuose, rankose laiko po gėlę.

Marija Šlapelienė, sūnus Skaistutis ir Jurgis Šlapelis kažkurioje Vilniaus ateljė. 1927 m. Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus.

Iš M. Šlapelienės dienoraščių: "Susituokėm 1905 rugsėjo 4 d. Pasisamdę didelį atvirą fajetoną dviem arkliais važiavome bene aštuoniese - artimiausi giminės ir draugai. jaunikis studento uniforma, jaunoji - pilka suknele, apsiaustu ir kepuraite."

Nuotraukoje bajoraitė Marija Piaseckaitė ir medicinos mokslų studentas Jurgis Šlapelis.

Tekstas po nuotrauka iš M. Šlapelienės dienoraščių: "Susituokėm 1905 rugsėjo 4 d. Pasisamdę didelį atvirą fajetoną dviem arkliais važiavome bene aštuoniese - artimiausi giminės ir draugai. jaunikis studento uniforma, jaunoji - pilka suknele, apsiaustu ir kepuraite."

Laimutė Šlapelytė 10-ies mėnesių

Laimutė

1906-1988

Laimutė Elena Šlapelytė-Graužinienė

1906 -1988

Kilmė ir vaikystė

Laimutė Elena Šlapelytė-Graužinienė gimė 1906 m. rugpjūčio 13 d. Vilniuje – vyriausioji Jurgio ir Marijos Šlapelių duktė. Laimutės krikšto tėvas kompozitorius Kipras Petrauskas. Ji augo aplinkoje, kurioje knyga, kalba ir pilietinė laikysena buvo neatsiejama kasdienybės dalis.

Mokslai ir studijos

Vos devynerių metų, 1915 m., Laimutė įstojo į ką tik Vilniuje įsteigtą pirmąją lietuvišką gimnaziją, vėliau pavadintą Vytauto Didžiojo gimnazija. Baigusi gimnaziją, nuo 1924 m. studijavo Stepono Batoro universitete Vilniuje, iš pradžių pradėjo matematikos studijas, vėliau pasirinko teisę. Ji aktyviai dalyvavo Vilniaus lietuvių studentų sąjungos veikloje ir buvo viena iš jos steigėjų. 1929 m. Laimutė įgijo teisės magistrės laipsnį.

Šeima

Netrukus po studijų baigimo Laimutė ištekėjo už diplomato Kazimiero Graužinio, pasiuntinio prie Romos sosto, tuo metu dirbusio Nepriklausomos Lietuvos diplomatinėje tarnyboje Kaune. Graužiniai išaugino ir išmokslino tris dukras: Laimutę, Reginą ir Mildą.

Diplomatinis gyvenimas

Daugelį metų Laimutė talkininkavo jam einant Lietuvos chargé d‘affaires pareigas prie Šventojo Sosto Romoje. Vėliau, 1939 m. vyrą paskyrus nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Pietų Amerikai, išvyko į Buenos Aires, o Argentinai suspendavus diplomatinius santykius su Baltijos valstybėmis – su trimis dukromis jie išvyko į Urugvajų, o po to apsigyveno Argentinoje, įsigiję ūkį. . 1947 m. šeima persikėlė į Montevidėjų, kur Graužinis ėjo ribotas diplomato pareigas.

Emigracija į JAV

1962 m. mirus vyrui, pradėjo rūpintis persikėlimu į JAV. 1967 m. pavyko gauti teisę imigruoti ir 1968 m. įsikūrė Kalifornijoje, kur 20 metų pragyveno Santa Monikoje. Ten ir palaidota.

Visuomeninė veikla ir parama Lietuvai

Gyvendama užsienyje Graužinienė organizavo šalpos darbą bei lietuvių visuomeninę veiklą, rinko paramą ir siuntas lietuvių tremtinių vaikams, palaikė ryšius su lietuvių bendruomenėmis Europoje ir Pietų Amerikoje.

Publicistika ir vertimai

Laimutė Šlapelytė-Graužinienė, kaip ir visi kiti Šlapeliai, puikiai valdė žodį ir nuo jaunystės bendradarbiavo spaudoje. Gyvendama Lietuvoje ji rašė straipsnius Vilniaus krašto katalikiškos orientacijos jaunimo žurnalui „Jaunimo draugas“ ir Kaune leistam žurnalui „Motina ir vaikas“, vėliau bendradarbiavo Pietų Amerikos leidinyje „Argentinos laikas“. Laimutė iš prancūzų kalbos išvertė Emmos F. Angell Drake knygą „Kas kiekvienai moteriai žinotina“, kurią redagavo tėvas Jurgis Šlapelis, o 1933 m. išleido „Sakalo“ leidykla.

Vyriausiosios Šlapelių dukters Laimutės portretas, darytas B. Brudner ateljė Vilniuje.

Vyresnioji Šlapelių dukra Laimutė Graužinienė vieši tėvų viloje Valakampiuose su pirmagime dukrele Laimute.

1934 m. Jurgis Šlapelis (sėdi) svečiuose pas dukrą Laimutę Romoje, kur Lietuvos Respublikos laikinuoju reikalų patikėtiniu prie Šv. Sosto dirbo jos vyras Kazimieras Graužinis (stovi). Šalia sėdi pirmoji Šlapelio anūkė Laimutė.

Gražutė

1909-2009

Gražutė Marija Šlapelytė-Sirutienė

(1909 – 2009)

Kilmė ir šeima

Gražutė Marija Šlapelytė-Sirutienė, antroji Jurgio ir Marijos Šlapelių duktė, gimė 1909 m. lapkričio 29 d. Gražutę krikštijo Juozas Tumas-Vaižgantas, o jos krikšto tėvais tapo Liudvika Didžiulienė ir Jonas Basanavičius.

Charakteris ir asmenybė

Nenustygstamo charakterio, neišsenkančios energijos ir smalsumo Gražutė iš visų trijų Šlapelių vaikų buvo labiausiai panaši į motiną Mariją Šlapelienę. Ji tapo bibliofile, muziejininke, pedagoge, aktyvia lietuvių visuomenės veikėja, ypač ryškia JAV lietuvių bendruomenėje.

Mokslai ir studijos

Dar gimnazijos suole Gražutė Šlapelytė aktyviai dalyvavo folkloro kuopelėje, vėliau priklausė Vilniaus lietuvių studentų sąjungai, buvo Lietuvių mokslo draugijos, Lietuvių kalbos draugijos narė. Dirbdama Lituanistikos institute Kaune ėjo Terminologijos komisijos sekretorės pareigas, vėliau, Lietuvai atgavus Vilnių, dirbo Žemės vardyno redakcijoje – savo filologinius gebėjimus teko panaudoti atkuriant sulenkintus Vilniaus krašto vietovardžius, pavardes, gatvių pavadinimus ir kitus terminus.

1927 m. baigusi Vytauto Didžiojo gimnaziją ji įstojo į Stepono Batoro universitetą, kur studijavo filosofiją, lituanistiką ir polonistiką. Parašiusi darbą „Krikščioniškoji terminija Sirvydo Punktuose sakymų“ įgijo filosofijos magistrės laipsnį.

Pedagoginė ir mokslinė veikla Lietuvoje

Kurį laiką su pertraukomis Švenčionių ir Vytauto Didžiojo gimnazijose dėstė lietuvių ir lenkų kalbas, Lietuvos geografiją bei Lenkijos istoriją.

Šeima ir karas

1942 m. Vilniuje Gražutė ištekėjo už Aloyzas Sirutis (1910–1990). Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pora buvo priversta pasitraukti iš Lietuvos. Kurį laiką jie gyveno Vokietijoje, o 1949 m. emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Čia įsitraukė į žurnalistiką ir pradėjo aktyviai bendradarbiauti vietos lietuvių spaudoje.

Visuomeninė veikla JAV

Gražutė Šlapelytė-Sirutienė 1950 m. Čikagoje buvo viena iš Vilniaus krašto lietuvių sąjungos JAV steigėjų, ėjo daugybę įvairių atsakingų visuomeninių pareigų Čikagos skyriuje ir JAV Lietuvių bendruomenėje, organizavo lietuviško radijo valandėles.

Lietuvos labui aktyviai darbuodamasi Amerikoje 1950 m. Čikagoje ji buvo viena iš Vilniaus krašto lietuvių sąjungos JAV steigėjų, ėjo daugybę įvairių atsakingų visuomeninių pareigų Čikagos skyriuje ir JAV Lietuvių bendruomenėje, organizavo lietuviško radijo valandėles.

Susitikimas po 20 metų

Pradėjus JAV rengti ekskursijas į sovietinę Lietuvą, 1965 m. Gražutė pirmą kartą iš Čikagos atvyko į Vilnių ir po daugiau nei 20 metų susitiko su motina. Tai buvo jaudinantis pasimatymas, nuo kurio prasidėjo aktyvūs ryšiai su motina ir kultūriniu Vilniaus gyvenimu.

Šlapelienei mirus Gražutę užgriuvo rūpestis, kaip išsaugoti motinos palikimą. Tuomet, 1977 metais, sovietinės Lietuvos ateitis dar nerodė jokių laisvėjimo ženklų. Teko dalį Šlapelių kultūrinio palikimo perleisti Vilniaus universiteto Mokslinei bibliotekai ir įkurti Šlapelių fondą: čia buvo perduoti įvairaus pobūdžio leidiniai, vertingi ir reti rankraščiai, per ilgus metus sukaupta korespondencija ir kita medžiaga.

Motinos testamento įgyvendinimas

Tėvų įskiepyta meilė lietuviškam žodžiui Gražutei tapo asmenine atsakomybe. Jei Mariją Šlapelienę galima vadinti jos įkurto lietuviškojo knygyno motina, tai Gražutės motiniško rūpesčio dėka šiandien gyvuoja jos tėvų atminimą saugantis Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Gražutei Šlapelytei-Sirutienei atsivėrė galimybė įvykdyti motinos jai paliktą testamentą – šeimos name įkurti muziejų.

Ponia Gražutė daug knygų, dokumentų, nuotraukų, dienoraščių po mamos mirties padovanojo Vilniaus universiteto bibliotekai, kur buvo įsteigtas Marijos Šlapelienės fondas.

Paskutiniai metai ir atminimas

Nors Gražutė mirė 2009 m. Santa Monikoje, amžino poilsio ji atgulė šalia tėvų ir savo vyro Aloyzo Siručio – Rasų kapinėse Vilniuje.

Po Gražutės mirties iš Amerikos į Lietuvą buvo atplukdyta per 30 dėžių su eksponatais, jų atsiųsta jau antrusyk tiek pat, kiek buvo – 20.000 vienetų.

Kaip Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus steigėja ir rėmėja, G. Šlapelytė-Sirutienė buvo apdovanota LDK Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu.

Jos parengtoje knygoje „Vilnijos atgarsiai“ Gražutė rašė:

„Visi privalome budėti gimtosios kalbos sargyboje […]. Jei spaudos draudimo laikais lietuvė motina, prie ratelio verpdama, pati nedaug mokėdama, dažnai tik vieną vienintelę knygą, maldaknygę ar elementorių, turėdama, išmokė savo vaikus lietuviškai skaityti ir įdiegė jiems gimtosios kalbos meilę, tai šiandien laisvame pasaulyje, turint daug lietuviškų knygų, vaikų teatrus ir daug kitokių priemonių, susipratusi lietuvė motina tikrai gali ir privalo duoti savo vaikams tvirtą, gryną ir žodingą gimtosios kalbos pagrindą, kurio ir stipriausia aplinkos srovė nenuplaus svetimų kalbų jūron.“ (Šlapelytė-Sirutienė G. 2004).

1939 m. Trijulė Vilniaus centre (Gražutė Šlapelytė su dviem draugais). Gražutė Šlapelytė (kairėje) eina Vilniaus centru. Tuo metu ji Vilniaus universitete studijavo polonistiką ir lituanistiką.

Laimutė ir Gražutė Šlapelytės su bičiuliais Nidos smėlyje, 1927 m. Laimutė sėdi antra iš kairės, Gražutė – ketvirta iš kairės.

Tarpukario gyvenimo akimirkos....

Skaistutis

1919-1961

Skaistutis Šlapelis. Tuo metu Skaistutis mokėsi architektūros Vytauto Didžiojo gimnazijoje, kurią baigė ir abi jo seserys, o tėvas Jurgis Šlapelis dėstė lotynų ir lietuvių kalbas bei Lietuvos istoriją.

Skaistutis Šlapelis 1919-1961

Kilmė ir jaunystė

Skaistutis Šlapelis gimė 1919 m. gegužės 29 d. Vilniuje. Jis buvo jauniausias Jurgio ir Marijos Šlapelių vaikas, augęs šeimoje, kurioje tautinė savimonė, mokslas ir atsakomybė visuomenei buvo neatsiejami nuo kasdienybės.

Jauniausias vaikas Skaistutis, meiliai mamos vadintas Tučiu, gimė 1919 m. gegužės 29 d. Šlapelių šeimoje buvo puoselėjama lietuvybės dvasia, todėl, kaip ir abi jo sesės, jis baigė lietuvių Vytauto Didžiojo gimnaziją.

Mokslai Vilniuje

Kaip ir abi jo sesės, baigęs lietuvių Vytauto Didžiojo gimnaziją įstojo į universitetą, kuriame studijavo matematiką ir chemiją.

Studijų metais aktyviai dalyvavo Vilniaus lietuvių studentų sąjungos veikloje, buvo jos narys ir ekskursijų po Vilnių vadovas, supažindinęs jaunimą su miesto istorija ir lietuviškuoju paveldu.

Architektūros studijos

Lietuvai atgavus Vilnių, Skaistutis pasirinko architektūros kelią ir įstojo studijuoti architektūros Kauno universitete.

Atlikęs diplominį darbą – Vilniaus konservatorijos rūmų projektą, jis įgijo inžinieriaus architekto diplomą. Šis pasirinkimas atspindėjo jo gebėjimą jungti tikslųjį mąstymą su kultūriniu ir urbanistiniu jautrumu.

Pasitraukimas į Vakarus ir studijos Vokietijoje

1944 m., artėjant frontui, Skaistutis pasitraukė iš Lietuvos. Kelerius metus jis gyveno Vokietijoje, kur Tiubingeno lietuvių gimnazijoje dirbo matematikos mokytoju.

Tuo pat metu jis studijavo filosofiją Tiubingeno universitete, aktyviai įsitraukė į akademinio jaunimo veiklą, buvo vienas sambūrio „Šviesa“ steigėjų, priklausė lietuvių inžinierių ir architektų sąjungai.

Gyvenimas ir darbas JAV

1949 m. Skaistutis Šlapelis emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas ir įsikūrė Čikagoje. Iš pradžių jis dirbo braižytoju, vėliau gavo architekto darbą, įsitvirtino profesinėje srityje.

Jis vedė Gabrielę Milvydaitę-Eidimtienę, šeimoje gimė dukra Rasa.

Visuomeninė ir kultūrinė veikla

Skaistutis aktyviai dalyvavo „Santaros-Šviesos“ sambūryje, buvo vienas Vilniaus krašto lietuvių sąjungos JAV steigėjų ir aktyvus jos narys.

Ypatingą reikšmę turi jo parengti Lietuvos sienų žemėlapiai, tapę svarbiais priedais prie istorikų Z. Ivinskio ir J. Cicėno veikalų. Šie darbai prisidėjo prie Lietuvos istorinės teritorijos argumentavimo išeivijoje.

Paskutiniai metai

Skaistutis Šlapelis mirė JAV 1961 m. ir buvo palaidotas Čikagos lietuvių Šv. Kazimiero kapinėse.

Skaistutis Šlapelis – ekskursijų po Vilnių vadovas. Šioje nuotraukoje Skaistučiui Šlapeliui – 20 metų. Jis, kaip ir abi jo seserys, buvo Vilniaus universiteto (tuomet Stepono Batoro universiteto) studentas, kur studijavo matematiką ir chemiją. Buvo Vilniaus lietuvių studentų sąjungos narys ir ekskursijų po Vilnių vadovas. Šioje nuotraukoje Skaistutis su grupe atėjo prie Gedimino pilies.

1932 m. Saulėkaitoje prie pušaičių įsitaisę ilsisi visi trys Šlapelių vaikai: pirma iš dešinės sėdi Gražutė, šalia jos – sesuo Laimutė Graužinienė, tuometinio prezidento Antano Smetonos sekretoriaus Kazio Graužinio žmona, ant žemės išsitiesęs sūnus Skaistutis.

„Mylimiausias sūnelis Tutis / 1919.V. – 1961.IV.8 d.“ - M.Šlapelienė

Skaistutis Čikagoje su žmona ir dukrele Rasa. 1957 m.

Tarpukario Vilniaus krašto gyvenimo archyvai

Tarpukario gyvenimo būdas

1906 m. Marijos ir Jurgio Šlapelių Vilniuje atidarytas knygynas buvo vienas pirmųjų ir ilgiausiai, beveik 40 metų nenutrūkstamai veikęs ir profesionaliai tvarkytas knygynas, ilgą laiką dominavęs knygų rinkoje.

1906-1949

"Mūsų tikslas - skleisti lietuvišką knygą ir šviesti žmones“ - Marija ir Jurgis Šlapeliai

1932 m. Gražutė Šlapelytė vasaroja šeimos vasarnamyje Valakampiuose.

1932 m. Saulėkaitoje prie pušaičių įsitaisę ilsisi visi trys Šlapelių vaikai: pirma iš dešinės sėdi Gražutė, šalia jos – sesuo Laimutė Graužinienė, tuometinio prezidento Antano Smetonos sekretoriaus Kazio Graužinio žmona, ant žemės išsitiesęs sūnus Skaistutis.

1934 m. Jurgis Šlapelis (sėdi) svečiuose pas dukrą Laimutę Romoje, kur Lietuvos Respublikos laikinuoju reikalų patikėtiniu prie Šv. Sosto dirbo jos vyras Kazimieras Graužinis (stovi). Šalia sėdi pirmoji Šlapelio anūkė Laimutė.

1929 m. Marija Šlapelienė su dukra Gražute. Lietuvių knygyno savininkė Marija Šlapelienė su jaunesniąja dukra Gražute. Šioje nuotraukoje Gražutei – 20 metų, ji prieš dvejus metus yra baigusi Vytauto Didžiojo gimnaziją ir Vilniaus universitete studijuoja filologiją – polonistiką ir lituanistiką.

1939 m. Trijulė Vilniaus centre (Gražutė Šlapelytė su dviem draugais). Gražutė Šlapelytė (kairėje) eina Vilniaus centru. Tuo metu ji Vilniaus universitete studijavo polonistiką ir lituanistiką.

Laimutė ir Gražutė Šlapelytės studentų ekskursijoje po Vilniaus apylinkes. Laimutė (antra iš dešinės) ir Gražutė (penkta iš dešinės) Šlapelytės studentų ekskursijoje po Vilniaus apylinkes. Tuo metu abi seserys studijavo Vilniaus universitete.

Jaunimo būryje – Gražutė Šlapelytė – antrosios eilės viduryje. Fotografuota Vilniuje, dieną prieš 1930 m. Kalėdas. Tarp jaunimo yra ir Gražutės draugų iš Kauno – apie tai byloja užrašas jos ranka: „Su kauniete ir kaunioku / Vilnius 1930 VytD.-XII-25 d.“

O mylimas, Vilniau!

Šlapelių Vilnius

Kur susitinka Vilnius ir istorija. Muziejus, pasakojantis apie miestą ir žmones

Pilies g. 40 nuo 1926 m.

Tuo metu tai buvo Wielka (Didžiojoje) gatvėje Nr. 44 (vėliau numeracija ir gatvės pavadinimas keitėsi).

Kai šeima atsikraustė į šį namą, vaikai jau buvo ūgtelėję. Šiuose kambariuose prabėgo didelė dalis Marijos ir Jurgio Šlapelių gyvenimo. Šlapeliai užaugino tris vaikus – dukras Laimutę ir Gražutę bei sūnų Skaistutį.

Saracėnų g. 16, Šnipiškės

Nuo 1905 metų, kuomet susituokė, jie ilgą laiką gyveno Carycino (dabar Saracėnų) gatvėje Šnipiškėse – iš pradžių pas Marijos tėvus, vėliau gretimame sklype pastatytame name. Ten gimė ir visi Šlapelių vaikai..

Pirmieji užsiėmimai vyko Marijos tėvų namuose (dabar Saracėnų g. 16).

Šeima 20 metų gyveno Marijos tėvo pastatytame name Carycino (dabar Saracėnų) gatvėje – gerokas kelio galas iki knygyno. Ten gimė ir užaugo visi Šlapelių vaikai. Namą, kuriame dabar yra memorialinis muziejus, šeima įsigijo tik 1926 m. Tuo metu tai buvo Wielka (Didžiojoje) gatvėje Nr. 44 (vėliau numeracija ir gatvės pavadinimas keitėsi).

Vasarnamis Valakampiuose

Dominikonų g. 11 (tuometu Šv. Jono) (buvusi Blagoveščenskojės)

Grafų Janinos Umiastovskos-Milewskos ir Ignaco Korwin-Milewskio name (dabar čia – „Vilniaus vandenų“ valdos), vadinamuosiuose Pociejų rūmuose Dominikonų g. 13, prie buvusio knygyno pastato.

Šis pastatas rašytiniuose šaltiniuose minimas jau nuo XV a., tačiau savininkų kaita pakankamai paini. Nuo XVI a. rūmai priklausė garsiai LDK didikų Pociejų giminei. Rūmai ne kartą buvo rekonstruojami, plečiami. Po 1831 m. sukilimo rūmai buvo konfiskuoti. XIX a. antroje pusėje–XX a. pradžioje pastatas priklausė grafams Umiastovskiams, o 1940 m. buvo nacionalizuotas.

Šlapelių šeimos vasarnamyje Valakampiuose įsiamžino keturios Jurgio Šlapelio žmonos Marijos giminės kartos. Kairėje sėdi Marija Piaseckaitė-Šlapelienė, dešinėje –jos motina Elena Piaseckienė, stovi Šlapelienės dukra Laimutė, ant kėdės – jos dukrelė Laimutė Graužinytė.

Pociejų rūmai (Dominikonų g. 11, Senamiesčio seniūnija)

2004 m. ant Pociejų rūmų pastato, kuriame 1906–1949 m. veikė Marijos Šlapelienės lietuvių knygynas, buvo atidengta memorialinė lenta, skirta lietuviškos spaudos šimtmečiui paminėti (skulpt. Andrejus Zubkovas).

1906 m. vasario 6 d. šiame name, tuomet tai buvo Šv. Jono g. 13 (Blagoveščenskaja g. 13), duris atvėrė Marijos Piaseckaitės–Šlapelienės lietuvių knygynas, gyvavęs iki 1949 m.

Pokario pokyčiai

Trys paukštukai ant šakos

"Trys paukštukai, sutūpę ant šakutės, perduoda „ciotkai” linkėjimus… "

Karo išblaškyti

Gyvenimas be artimųjų. Tylos metai.

Antrasis pasaulinis karas Mariją Šlapelienę paliko vieną Vilniuje. Vyras buvo miręs (Jurgis Šlapelis mirė 1941 m. kovo 14 d.), visi trys vaikai buvo nublokšti į Vakarus. Tačiau net ir tuo metu, kai jos šeima buvo išblaškyta po pasaulį, Marija nepaliko Vilniaus.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Šlapelienė lieka vienų viena, ne tik gedėdama mirusio vyro, bet ir ilgėdamasi vaikų. Visus tris vaikus karas nubloškė į Vakarus ir nežinia, kokie jų likimai. Tik po 10-ies išsiskyrimo metų ji gauna konspiruotą žinutę (bijant sovietų saugumo struktūrų represijų) iš giminių Lenkijoje, kad visi jos vaikai gyvi ir sveiki.

Slapta žinia. Trys paukštukai ant šakos

Daugiau nei dešimt metų ji nežinojo, ar vaikai gyvi, ar dar kada nors bus lemta juos pamatyti.

1964 metais Mariją pasiekė trumpa, konspiracinė žinia. Iš Lenkijos atkeliavo atvirukas, persiųstas per jos brolį Stanislovą, gyvenusį Varšuvoje. Ant jo – trys paukštukai, sutūpę ant šakos, o po linkėjimu – išgalvoti vardai. Marija suprato iš karto. Tai buvo jos vaikai.

Pasirinkimas likti Vilniuje.

1964 m. mamą aplankė Gražutė, o vėliau – ir Laimutė, tačiau su anksti mirusiu jaunėliu Skaistučiu Marija nespėjo pasimatyti… Tai buvo trumpi, brangūs susitikimai, kuriuose susidūrė du skirtingi pasauliai: laisvė Vakaruose ir gyvenimas čia, sovietų okupuotame gimtajame Vilniuje.

Vaikai ne kartą kvietė mamą vykti į Vakarus, bet ji pasakė, kad „tik grabe mane iš Lietuvos išvešite…“ Likti Vilniuje tuo metu reiškė ne patogumą, o ištvermę – saugoti tai, kas dar nebuvo sunaikinta.

"Seniausia vilnietė"

Visą savo ilgą gyvenimą – devyniasdešimt septynerius metus – ji praleido gimtajame Vilniuje.

Nežiūrint visų jai likimo skirtų išgyvenimų, Marija Šlapelienė liko savo mieste – savo Vilniuje, iš kurio niekada nepasitraukė, nepabūgo okupacijų, ištvėrė karo negandas ir artimųjų netektis. Nepalaužta ir tikinti Lietuvos laisve ji mirė sulaukusi 97 metų ir paliko testamentą, kad visa, ką ji daugelį metų rinko ir kaupė – išliktų jos namuose, kur būtų įkurtas muziejus.

"Trys paukštukai, sutūpę ant šakutės, perduoda „ciotkai” linkėjimus… "

„Tik grabe mane iš Lietuvos išvešite…“

Po daugiau nei 20 metų nežinios – pirmasis motinos ir dukters Gražutės susitikimas Vilniuje. 1965 m.

„Su Lietuva ir Vilniumi skirtis, vis vien kaip žengti į kapus.“

Sovietinė "komunalkė"

"Vieną rytą atsikėlusi net nusigandau išvydusi gatvės pavadinimą: Gorkio, o namų nr. 42 – maniau – perkėlė mano namelius kažkur, tačiau, pasirodė, tik gatvė kitaip liko pavadinta ir nr. pakeistas. Liūdna, kodėl gatvė Gorkio, o ne kurio nors mūsų veikėjo? Lietuvoje galėjo būti gatvė ar Būgos, ar Jablonskio, ar Tumo, ar kito kokio žinomo Lietuvos veikėjo…“ - Marija Šlapelienė

Namai, tapę svetimi

Po karo Šlapelių namas Pilies gatvėje buvo nacionalizuotas sovietų valdžios. Pastatas rekonstruotas ir paverstas sovietine "komunalke" - sovietiniu daugiabučiu-komunaliniu namu, praradusiu ankstesnę struktūrą ir veidą.

Fasade buvo iškirsti dideli vitrininiai langai, sunaikinę istorinius angokraščius, panaikinti įėjimai į rūsį iš gatvės ir tarpuvartės, sumažintos centrinės durys. Antrajame aukšte įrengti butai naujiesiems gyventojams: iškirstos naujos durys, įrengtos kriauklės ir tualetai negrįžtamai sudarkė namą, pavertusį jį tipiniu sovietiniu daugiabučiu.

Nuomininkė savo namuose

Marija Šlapelienė jai skirtame jau valdiškame butelyje gyveno iki mirties. Marijai ir jos ištikimai pagalbininkei Apolonijai dviejų aukštų name buvo palikti tik du maži kambarėliai su atskiru įėjimu – butas Nr. 3. Kitoje namo dalyje apgyvendinti svetimi žmonės. Mažame butelyje savo name, kuriame prabėgo laimingiausi ir darbingiausi jos su vyru gyvenimo metai, jautėsi nuomininke.

Vienintelė Šlapelienės paguoda buvo Pilies gatvė. Kaip ir visada, ji liko pilna garsų, judesio, šurmulio ir spalvų – viso to, kas užpildė jos dienas paskutiniaisiais gyvenimo metais. Tik šį miesto gyvenimą Marija stebėjo pro savo mažo kambarėlio antrajame namo aukšte langą.

Bet sovietiniame Vilniuje aplink Šlapelienę jokio spindulėlio, jokios prošvaistės: namai nacionalizuoti, knygynas, kuriame prasmingai dirbo – uždarytas. „Taip man gaila knygyno – lyg savo mylimiausio vaiko, dėl kurio tiek jėgų, sveikatos, darbų paaukota. Atrodė – mirė viskas ir aš kartu…“, – rašė Šlapelienė savo atsiminimuose. Namai, kuriuose šeima laimingai gyveno – paversti sovietine „komunalka“, o Šlapelienei palikta tik pora kambarėlių, kur ji iki gyvenimo pabaigos gyveno dviese su savo tarnaite Apolonija ir begale kiekviename menkiausiame kampelyje prigrūstų knygų iš uždaryto knygyno.

Stebima savo namuose

Viename iš kambarių po karo buvo apgyvendintas saugumietis. Marija puikiai žinojo, kad yra sekama. Priežasčių buvo ne viena: į Vakarus pasitraukę vaikai, lietuviškas knygynas, o taip pat Šlapelių kolekcionuota filatelija ir numizmatika – sovietmečiu kolekcininkai buvo laikomi įtartinais.

Kartą, neaišku – ieškodami kolekcijų ar dėl kitų priežasčių, į butą įsiveržė nepažįstamieji ir Mariją žiauriai sumušė.

Išdidumas ir tylus pasipriešinimas

Apie Šlapelienės bajoraitišką išdidumą liudija simbolinė detalė: per visą sovietmetį ji niekada neįžengė į savo namų virtuvę, nes ja turėjo bendrai naudotis visi naujieji gyventojai. Tai buvo tylus, bet aiškus ribos brėžimas.

Gyvenimas iš nieko

Sovietmečiu Šlapelienė jokios pensijos negavo, gyveno iš nieko. Pinigų ji kažkiek gaudavo dar vis parduodama knygyno leidinius, kuriuos ištraukdavo iš po lovos. Tik Muzikų draugijos pastangomis jai buvo skirta pensija kaip pirmajai operos „Birutė“ atlikėjai, praėjus gal 50-mečiui nuo operos premjeros.

Tačiau namas tebebuvo gyvas. Jo kambariuose bei sandėliukuose skaitytojų laukė apie 5–6 tūkstančiai knygų. Šlapelienė mėgo bendrauti. Jos butelyje lankydavosi bibliofilai, istorikai, teatrologai ir bibliotekininkai. Neatsisakydavo Šlapelienė susitikti su studentais, pati, kol galėjo, dalyvavo kultūriniuose renginiuose Vilniaus universitete. Kartą parodė savo knygyno išleistus lietuviškus atvirukus, svečiams padalijo 1918 m. išleistą spalvotą atviruką – Vytis raudonos vėliavos fone su užrašu: „Kas bus, kas nebus, bet Lietuva nepražus!“

1941-1990

"Vieną rytą atsikėlusi net nusigandau išvydusi gatvės pavadinimą: Gorkio, o namų nr. 42 – maniau – perkėlė mano namelius kažkur, tačiau, pasirodė, tik gatvė kitaip liko pavadinta ir nr. pakeistas. Liūdna, kodėl gatvė Gorkio, o ne kurio nors mūsų veikėjo? Lietuvoje galėjo būti gatvė ar Būgos, ar Jablonskio, ar Tumo, ar kito kokio žinomo Lietuvos veikėjo…“ - Marija Šlapelienė

„Taip man gaila knygyno – lyg savo mylimiausio vaiko, dėl kurio tiek jėgų, sveikatos, darbų paaukota. Atrodė – mirė viskas ir aš miriau“, – M.Šlapelienė

1949 m. knygynas likviduojamas, dauguma knygų išvežamos į Lietuvos knygų rūmus. Manoma, kad išvežta apie 10 000 vienetų knygų. Marijai tai buvo nepaprastai skausminga.

Prisiminimuose ji rašė: „Visas gyvenimas – skausmai ir džiaugsmai vyko čia, Vilniuje, knygyne, kitokio gyvenimo nežinojau ir negeidžiau. Viso aš išsižadėčiau, viską išmesčiau, tik nei vienos knygos. Jose visas džiaugsmas, nusiraminimas, paguoda, su jomis susieta tiek atsiminimų…“

Gavusi pirmąją pensiją kaip pirmoji "Birutė" savo dienoraštyje Šlapelienė tuomet įrašė: „Jaučiuosi bagota..."

„Tačiau ir tokie nameliai liko nacionalizuoti. Dabar tebegyvenu tuose pat valdiškuose jau – namuose..."

"Kas bus, kas nebus, bet Lietuva nepražus."

Pirmasis atvirukas, paskelbus nepriklausomybę 1918 m. M. Šlapelienės knygyno leidinys. Atvirukas „Vytis“. Dailininkas A. Jaroševičius. Lietuvos vėliavos projektas.

Apolonija - saugotoja

"Mirsiu, kada reikės… "

Apolonija Keperšaitė

Atrodo, likimas Apoloniją Marijai atsiuntė neatsitiktinai. Apolonija Keperšaitė buvo didžiulė parama ir pagalba Marijai. Ji buvo be galo atsidavusi, šviesi ir tauri moteris. Liudininkai pasakojo, kad eidama pro Mariją Apolonija priklaupdavo ir persižegnodavo.

Dievobaimingoji Marijos Šlapelienės tarnaitė Apolonija Keperšaitė nuolat ramindavo, prisiekdama, jog niekada savo šeimininkės neapleis. „Mirsiu kada reikės”, – buvo jos žodžiai. Taip ir nutiko – Apolonija mirė 1991 metais. Iki pat Nepriklausomybės tie du kambarėliai ir juose buvę asmeniniai Šlapelių daiktai liko neišdraskyti ir neišnešioti.

Po Šlapelienės mirties tarnaitė ir toliau liko dviejų kambarėlių butelyje tuometinėje Gorkio g. 40, o koridoriuje gyveno Kauno antikvariato darbuotojas Petras Matkevičius. Apolonija Anapilin iškeliavo 1991- aisiais.

Šie Apolonijos žodžiai,tarsi priesaika apleisti Šlapelių namus tik tuomet, kai bus saugu, kai ateis laikas, yra vienas iš kelių stebuklų, apvainikuojančių neįtikėtiną muziejaus atsiradimo istoriją. Tai kaip iš besąlygiško tikėjimo kylantis neginčijamas žinojimas. Juk negalėjo Apolonija nuspėti, kad, praėjus 13-kai metų po Marijos Šlapelienės mirties, Lietuva vėl taps ne-priklausoma valstybe ir nacionalizuotas turtas bus grąžinamas savininkams.

Likusi viena ji ištikimai saugojo jai šventą šeimininkų atminimą ir palikimą, būdama ir prieglobsčiu Šlapelių šeimos draugams, ir svetinga šeimininke iš toli atvykusiems giminėms. Tai, kad Apolonija buvo registruota Gorkio g. 40–4 (vadinamoje „komunalkoje”, t.y. bute su bendra virtuve ir tualetu) ir jokiais būdais nesutiko būti iškeldinta į naują atskirą butą, išgelbėjo visą namą nuo privatizavimo ir virtimo prabangiu Senamiesčio viešbučiu su restoranu gotikiniuose rūsiuose.

Yra daug palankiai susiklosčiusių aplinkybių, kartais net ir sunkiai paaiškinamų, kurios ir lėmė šio namo likimą. Daugybės inteligentų pastangos ir biurokratinės batalijos, o ir pačios Marijos Šlapelienės kategoriškas testamentas (sovietmečiu atrodęs absoliučia utopija) tarsi užbūrė, užprogramavo įvykių eigą. Ir kai 1991 m. šviesioji Apolonija iškeliavo Anapilin, jau buvo užsuktas namo grąžinimo teisėtai paveldėtojai Gražutei Šlapelytei-Sirutienei procesas ir užkardyta jo privatizavimo galimybė.

iki 1991 m.

Marija Šlapelienė su Apolonija Keperšaite. Aplonija - dešinėje.

1996 m.

Namai, tapę muziejumi

Testamento įvykdymas. Šlapelių namas - memorialinis muziejus

Namai, tapę muziejumi

Po motinos mirties

Po Marijos Šlapelienės mirties 1977 m., o tai buvo pats gūdžiausias sovietmetis Lietuvoje, Gražutė puolė gelbėti tėvų atminimą. Apie tai, kad „išauš laisvės diena”, nebuvo galima nė pasvajoti. Jai teko savo akimis pamatyti, kaip toje santvarkoje gali būti susidorojama su „netinkamais” ar nepageidaujamais istorijos faktais, juos tiesiog sunaikinant, pradanginant, ištrinant. Norėdama apsaugoti tėvų knygas, dokumentus, nuotraukas nuo sunaikinimo, Gražutė "išslapstė" svarbiausius artefaktus po skirtingas įstaigas, kuriose dirbo daug šviesių asmenybių, ne tik sovietams lojalūs funkcionieriai.

Buvo įsteigtas specialus Šlapelių fondas Vilniaus universiteto Mokslinėje bibliotekoje, kuriame nuo sunaikinimo paslėpta daug dokumentų, spaudinių ir nuotraukų, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui perduotos Jurgio Šlapelio visą gyvenimą rinktos žodžių kartotekos, panaudotos leidžiant Didįjį lietuvių kalbos žodyną. Nacionaliniam muziejui perduota saugoti Marijos rankomis pasisiūtas pirmosios „Birutės” kostiumas ir Jurgio Šlapelio karinė uniforma.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę

Tik atgavus Lietuvai Nepriklausomybę, 1990 m., JAV gyvenanti Gražutė Šlapelytė-Sirutienė pradėjo rūpintis namo atgavimu.

1992 m. buvo atlikti Lietuvos kultūros paminklų sąrašuose buvusio namo istoriniai (Arimeta Vojevodskaitė) ir architektūriniai (Giedrė Juknevičienė) tyrimai. G. Šlapelytei-Sirutienei išimties tvarka 1996 m. pavyko atgauti nacionalizuotą tėvų namą.

Paskutinė valia. Dovana Vilniaus miestui

1996 m. vykdydama motinos testamentą, Gražutė Šlapelytė-Sirutienė padovanojo savo tėvų namus Vilniaus miestui (Vilniaus miesto savivaldybei), su sąlyga, kad jame būtų įrengytas Marijos ir Jurgio Šlapelių namą-muziejus.

Atlikus namo ir rūsio remontą tais pačiais metais muziejus buvo atidarytas. Jo pagrindą sudarė dukters Gražutės dovanoti šeimos daiktai, knygos, dokumentai ir ikonografinė medžiaga. Atkurtas butas, kuriame iki mirties 1977 m. gyveno Marija Šlapelienė, įrengta jų buvusio knygyno ekspozicija, panaudoti šeimos dovanoti archyvai.

Kaip paveldėtoja, ji pati daug investavo į remontus, ekspozicijos įrengimą. 10 000 išsaugotų knygų atiteko Knygų rūmams, reti spaudiniai – muziejams ir archyvams. iš Lietuvos kelis dešimtmečius Šlapelienės vaikams siųsti leidiniai, nuotraukos ir įvairūs daiktai po Gražutės mirties iš JAV sugrįžo į Vilnių.

Kaip Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus steigėja ir rėmėja, G. Šlapelytė-Sirutienė buvo apdovanota LDK Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu.