Darbo laikas

• Nemokamas įėjimas - užsiregistruokite

• Dirbame: Nuo antradienio iki šeštadienio 10:00-17:00

• III–VI: 11.00–17.00

  VII: 11.00–16.00

• Adresas: Pilies g. 40, Vilnius

Apie muziejų

Marijos ir Jurgio Šlapelių namas – vienas mažiausių plotu, bet vienas turtingiausių turiniu, muziejus, kuriame XIX a. pab.–XX a. pr. Vilniaus istorija pasakojama per Šlapelių šeimos indėlį į lietuvių kalbą ir kultūrą.

Autentiškas namas

Muziejaus istorija

Autentiškas turinys

Šlapelių muziejus siūlo ne tik žinias, bet ir gyvą, asmenišką patirtį – emocinį ryšį su tarpukario Vilniumi, pasipriešinimu, lietuvių kalba ir kultūra

Čia pristatomas unikalus turinys – nuo teatralizuotų arbatvakarių iki teminių ekskursijų, – o Šlapelių šeimos dėka išsaugoti vieni didžiausių archyvų Vilniuje tampa svarbia atminties ir tapatybės dalimi.

Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejus yra reikšmingas Vilniaus kultūros paveldas. Muziejus leidžia lankytojams patirti autentišką laikmečio atmosferą, atskleidžiančią praeities gyvenimo būdą

Šlapelių muziejuje

Provide a short description of the gallery, highlighting key things.

Muziejaus kiemelis - mažiausias kiemas Vilniaus senamiestyje

Knygyno ekspozicija

XV a. rūsiai

Galerija

Namas-muziejus

Apie M. Piaseckaitę-Šlapelienę rašoma Anelės Butkuvienės knygoje „Garsios Lietuvos moterys“

[2], leidinyje „Vilniaus kultūrinis gyvenimas ir Šlapeliai: [mokslinės konferencijos medžiaga, 2016, Vilnius]“ (Vilnius, 2019). Leidinį sudarė Alma Lapinskienė ir Jolanta Paškevičienė.

Informacijos apie M. Šlapelienę yra Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ (Vilnius, 2017),

Nastazijos Kairiūkštytės ir Almos Gudonytės – „Lietuvybės kovų verpetuose: Vilniaus ir Seinų kraštai XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje“ (Vilnius, 2009),

Rasos Baškienės knygoje „Moterys istorijos verpetuose: [valdovės, menininkės, mokslininkės, mistikės, herojės, lėmusios miesto ir pasaulio istoriją]“ (Vilnius, 2022),

Almos Gudonytės [5] ir kitų straipsniuose, leidinyje „Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus“ [8, 10].

Plačiau apie M. Šlapelienės knygyną, jo veiklą galima paskaityti Vlado Žuko knygoje „Marijos ir Jurgio Šlapelių lietuvių knygynas Vilniuje“ [9]. Rašantieji apie M. Šlapelienės knygyną, remiasi Vilniaus universiteto ir Lietuvos Mokslų akademijos bibliotekose saugomais archyvų dokumentais, taip pat šeimos dokumentų fondu, saugomu Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje [6].

Apie Marijos ir Jurgio Šlapelių šeimą rašoma gidės Liudos Matonienės knygoje „Vilnius: meilės stotelės: romantiškasis miesto žemėlapis“ (Vilnius, 2017).

Vytauto Damaševičiaus ir Juozo Matonio dokumentiniame filme „Ištikimi lietuviškam žodžiui. Jurgis ir Marija Šlapeliai“ (2004)Plačiau: https://www.vz.lt/po-darb%C5%B3/2016/01/09/slapeliu-namas-muziejus-verta-uzsukti

Memoraliniai kambariai

Vieno Vilniaus namo istorija

Gyva Vilniaus atmintis

nuo XV a.

Ką galite patirti?

Provide a general summary of the services you provide, highlighting key features and benefits for potential clients.

Autentišką XX a. pr. atmosferą. Teminės ekskursijos

Autentiškas butas, eksponatai.....

Muziejus leidžia lankytojams patirti autentišką laikmečio atmosferą, atskleidžiančią praeities gyvenimo būdą.

Šlapelių muziejus yra įsikūręs autentiškame Marijos ir Jurgio Šlapelių name, išsaugojusiame originalią XX a. pradžios atmosferą. Tai nėra tik muziejus su ekspozicijomis, bet ir istorinė vieta, kurioje vyko realus gyvenimas, kultūrinė veikla ir lietuvių tautinės tapatybės ugdymas. Čia galima pajausti to laikmečio gyvenimo būdą.

Šlapelių muziejus suteikia intymesnę ir asmeniškesnę patirtį, kadangi lankytojai įžengia į tikrus, autentiškus namus, kuriuose gyveno Šlapeliai, taip patirdami unikalų ryšį su tautinio atgimimo veikėjų gyvenimu ir veikla.

pakilnoti niekam nematytus asmeninius šeimos daiktus ir pavartyti laiškus bei dienoraščius.

Muziejus leidžia lankytojams patirti autentišką laikmečio atmosferą, atskleidžiančią praeities gyvenimo būdą.

Šlapelių muziejus yra įsikūręs autentiškame Marijos ir Jurgio Šlapelių name, išsaugojusiame originalią XX a. pradžios atmosferą.

Šlapelių muziejus suteikia intymesnę ir asmeniškesnę patirtį, kadangi lankytojai įžengia į tikrus, autentiškus namus, kuriuose gyveno Šlapeliai, taip patirdami unikalų ryšį su tautinio atgimimo veikėjų gyvenimu ir veikla. Čia galima pajausti to laikmečio gyvenimo būdą.

Čia atkurtas autentiškas tarpukario Vilniaus butas su autentiškais baldais ir šeimos daiktais.

Autentiški baldai, sienos, grindys, dokumentai, suvenyrai.
Istorija čia – gyva.

Tai nėra tik muziejus su ekspozicijomis, bet ir istorinė vieta, kurioje vyko realus gyvenimas, kultūrinė veikla ir lietuvių tautinės tapatybės formavimas ir ugdymas.

Muziejus įsikūręs autentiškoje aplinkoje, leidžiančioje lankytojams prisiliesti prie tautinio atgimimo laikotarpio.

Muziejus leidžia lankytojams patirti autentišką laikmečio atmosferą, atskleidžiančią praeities gyvenimo būdą.

Šlapelių muziejus yra įsikūręs autentiškame Marijos ir Jurgio Šlapelių name, išsaugojusiame originalią XX a. pradžios atmosferą.

Šlapelių muziejus suteikia intymesnę ir asmeniškesnę patirtį, kadangi lankytojai įžengia į tikrus, autentiškus namus, kuriuose gyveno Šlapeliai, taip patirdami unikalų ryšį su tautinio atgimimo veikėjų gyvenimu ir veikla. Čia galima pajausti to laikmečio gyvenimo būdą.

Čia atkurtas autentiškas tarpukario Vilniaus butas su autentiškais baldais ir šeimos daiktais.

Autentiški baldai, sienos, grindys, dokumentai, suvenyrai.
Istorija čia – gyva.

Tai nėra tik muziejus su ekspozicijomis, bet ir istorinė vieta, kurioje vyko realus gyvenimas, kultūrinė veikla ir lietuvių tautinės tapatybės formavimas ir ugdymas.

Muziejus įsikūręs autentiškoje aplinkoje, leidžiančioje lankytojams prisiliesti prie tautinio atgimimo laikotarpio.

Čia pristatomas unikalus turinys – nuo teatralizuotų arbatvakarių iki teminių ekskursijų, – o Šlapelių šeimos dėka išsaugoti vieni didžiausių archyvų Vilniuje tampa svarbia atminties ir tapatybės dalimi.

Unikali ekspozicijos dalis – Marijos Šlapelienės asmeniniai „Fluxus“ užrašai apie turimus daiktus. Čia ji detalizavo baldų, buities reikmenų, knygų, meno kūrinių ir kitų vertybių kilmę – kada ir kur daiktas įsigytas, kas jį dovanojo, kas gamino. Šie užrašai suteikia dar gilesnį istorinį ir asmeninį ryšį su muziejaus aplinka, nes lankytojams leidžia susipažinti su Šlapelių šeimos kasdienybe ir vertybėmis.

Turėdamas daugiau nei 24 tūkstančius eksponatų, Šlapelių muziejus siūlo ne tik žinias, bet ir gyvą, asmenišką patirtį – emocinį ryšį su tarpukario Vilniumi, pasipriešinimu, lietuvių kalba ir kultūra.

Šlapelių muziejus yra glaudžiai susijęs su tarpukario Vilniaus kultūriniu, intelektualiniu ir bohemišku gyvenimu.

Marijos ir Jurgio Šlapelių namai tapo ne tik kultūrinės veiklos centru, bet ir susitikimo vieta svarbiausiems to meto menininkams, rašytojams ir intelektualams, taip sustiprinant Vilniaus kultūrinės bendruomenės istoriją.

Unikali asmenybių draugystė suteikia Šlapelių muziejui ypatingą reikšmę kaip Vilniaus bohemos ir intelektualų centro, reprezentuojančio kultūrinį dialogą, istorijos saugotojo.

Šlapelių draugų ir bičiulių rate buvo tokie išskirtiniai veikėjai kaip J.Basanavičius, J.Jablonskis, P. Bugailiškis, J. Tumas-Vaižgantas, M.Konstantinas Čiurlionis, Mikas ir Kipras Petrauskai, Vydūnas, G.Petkevičaitė-Bitė, Lazdynų Pelėda, G.Landsbergis-Žemkalnis, K.Šimonis ir kiti. Knygyne lankėsi ir bendravo tokios asmenybės kaip Žemaitė, Juozas Tumas-Vaižgantas ir kiti lietuvių kultūros veikėjai, prisidėję prie tautinės tapatybės ir kalbos išsaugojimo

Gyvą istoriją. Teatralizuoti, atkuriantys tą laikmetį, įtraukiantys arbatvakariai ir renginiai

istorinius dokumentinius spektaklius-arbatvakarius. Atkuriamosios dokumentikos spektakliai-arbatvakariai

arbatvakariai – tai XX a. pradžioje lietuvių rengti slapti ar pusiau slapti susibūrimai, kuriuose buvo dainuojamos lietuviškos dainos, šokami tautiniai šokiai, vyko susipažinimai ir suartėjimai. Visi šie lietuviški vakarai buvo gausiai lankomi. Anų laikų Vilniaus gyventojai, be tautos ir padėties visuomenėje skirtumo, ir lietuviai, ir ne lietuviai – visi gausiai susirinkdavo. Po šių vakarų atsirasdavo nemažai jaunimo iš sulenkėjusių lietuvių šeimų, norinčių išmokti lietuvių kalbos. Ir dabar muziejuje rengiamose arbatvakariuose žiūrovai ne tik gauna arbatos, vaišių, bet yra įtraukiami į veiksmą, patys tampa arbatvakario dalimi.

Arbatvakariai

Muziejuje atgiję arbatvakariai – tai tokie XX a. pradžioje lietuvių rengti slapti ar pusiau slapti susibūrimai, kur buvo dainuojamos lietuviškos dainos, šokami tautiniai šokiai, vyko susipažinimai ir suartėjimai. Anuomet šie lietuviški vakarai buvo gausiai lankomi, ir dabar sulaukė didžiausio pasisekimo.

atgaivinti XX a. pradžioje labai populiarūs lietuviškieji arbatvakariai. Arbatvakarių lankytojai kartu su atlikėjais nukeliauja į laikus, kai Marija ir Jurgis kartu su šviesiausiais to meto Lietuvos žmonėmis darbavosi dėl lietuvybės, bendravo, šoko, dainavo, tarėsi, „ką daryti“, o tai galiausiai Lietuvą atvedė į Vasario 16-ąją.

Muziejaus archyvuose saugoma daugiau nei 25.000 eksponatų, tarp kurių knygos, žodynai, baldai, asmeniniai daiktai, nuotraukos, laiškai, meno kūriniai.

Muziejus turi vieną turtingiausių kolekcijų Vilniaus muziejų ekosistemoje, apimančią svarbias istorines eksponatus.

Nepaisant nedidelio muziejaus dydžio, jo archyvai yra vieni iš didžiausių (24 tūkst. eksponatų), saugantys svarbią istorinę ir kultūrinę medžiagą.

Knygų rūmai perėmė iš Šlapelių knygyno apie 10 tūkst. leidinių. Dėl šių gautų knygų ir kitų leidinių Knygų rūmai tapo viena didžiausių senosios spaudos saugyklų Lietuvoje.

Šio muziejaus fonduose – keli tūkstančiai nuotraukų. Dauguma senųjų nuotraukų, sukurtų pirmąjį fotografijos gyvavimo šimtmetį (1839–1939 m.), kaip ir dalis kitų, į Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus fondus pateko iš asmeninio Marijos Šlapelienės archyvo arba yra atsiųsta iš JAV, kur prieš Antrąjį pasaulinį karą gyventi išvyko jaunesnioji Šlapelių duktė Gražutė Šlapelytė-Sirutienė

Senosiose fotografijose įamžintos įvairios Šlapelių gyvenimo akimirkos, šeimos nariai, giminės ir draugai, poilsio ir kelionių vaizdai. Jos nekurtos specialiai tam, kad būtų užfiksuota ano meto mada, tačiau tiems, kas domisi ja, tyrinėja Lietuvos mados raidos istoriją, šios nuotraukos daug ką pasako.

Visi M. Šlapelienės išsaugoti ir vėliau muziejaus ekspoziciją sudarę daiktai, tarp jų ir dalis nuotraukų, yra šios moters ranka aprašyta – nurodyta, kokiais metais nuotrauka sukurta, kas joje įamžintas, kur jis gyveno, kuo užsiėmė, ką nuveikė…

Daugiau nei 24 tūkst. eksponatų, atskleidžiančių XIX-XX a. gyvenimą. Virtualus muziejus ir rinkiniai. Teminės ekspozicijos. Edukacinės programos vaikams ir suaugusiems

Pagal eksponatų skaičių iš visų Lietuvoje esančių memorialinių muziejų Šlapelių muziejus turi didžiausius fondus.

Ponia Danguolė šypsodamasi priduria: „Ir žodis „sostinė“ yra sukurtas Jurgio Šlapelio. Mums atraodo, kad sostinė ir Gedimino laikais buvo sostinė. Bet iki Šlapelio nebuvo tokio žodžio.“

Edukaciniai užsiėmimai moksleiviams, darželinukams, senjorams

Patyriminė ekskursija akliesiems ir silpnaregiams

Dailės kūrinių ir istorinių artefaktų parodos

Gotikiniai XV-XVII a. rūsiai. Senasis Vilnius

Ekskursijos

Ekskursija po muziejų – nauja pažintis su senuoju Vilniumi. Iš gotikinių XV-XVII a. rūsių pakilę į atvirą galeriją ir aplankę pirmojo lietuviško knygyno ekspoziciją, būsite pakviesti į Šlapelių namų kambarius susipažinti su šios šeimos gyvenimo ir veiklos istorija.

Jurgis Šlapelis

Tarp pašaukimo, politikos ir medicinos

Jono Jablonskio mokinys. Kalbininkas, vertėjas, tautinio atgimimo veikėjas ir pedagogas.

Jurgis Šlapelis buvo žymus kalbininkas (ypač leksikografas) ir tautosakos rinkėjas, svariausias kalbos autoritetas iš Vilniaus lietuvių.

Jurgis aktyviai prisidėjo prie lietuvių kalbos plėtros, leido knygas, redagavo ir rengė žodynus, rinko tautosaką bei dėstė Vilniaus universitete, dirbo lietuvių ir lotynų kalbų mokytoju Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje. 1907 m. sudarė pirmąjį lietuvišką tarptautinių žodžių žodyną "Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlis". Jo veikla padėjo įtvirtinti lietuvišką švietimą ir puoselėjo tautinę tapatybę.

Jurgis Šlapelis, dar besimokydamas Mintaujos gimnazijoje, pagarsėjo tuo, kad atsisakė rusiškai kalbėti maldas ir už tai buvo pašalintas iš gimnazijos. Jurgis, neturtingų Kupiškio rajono Galsiškių kaimo ūkininkų sūnus, jau nuo mažumės rodė didelį susidomėjimą knygomis – ypač lietuviškomis, kurias pasislėpęs skaitydavo. Pamatę Jurgio didelį uolumą ir gabumus tėvai jį išleido į Mintaujos (dabar Jelgava) gimnaziją. Tuo metu gimnazijoje graikų ir lotynų kalbas dėstęs Jonas Jablonskis suteikė Jurgiui pastogę, ugdė ir lavino. Jono Jablonskio namuose būsimasis lietuviškojo žodyno autorius susipažino su V. Kudirka, J. Tumu-Vaižgantu, Pranu Mašiotu ir kitais šviesiais Lietuvos inteligentais, su kuriais bendraudamas pradėjo priešintis rusifikacijai.

Gimė Kupiškio apylinkėse, Galsiškiuose. Mokėsi Mintaujos (dab. Jelgava) gimnazijoje, buvo pašalintas už atsisakymą rusiškai melstis (1896). Eksternu išlaikęs egzaminus, įstojo į Maskvos universitetą ir 1906 m. baigė jame medicinos mokslus. Su žmona Marija Šlapeliene tvarkė lietuvišką knygyną. Dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime, Lietuvių mokslo draugijos, Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto veikloje. 1921– 1932 m. dėstė lietuvių ir lotynų kalbas bei Lietuvos istoriją Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Priklausė liaudininkų (Danieliaus Alseikos) grupei. 1927 m. buvo išrinktas į Vilniaus miesto tarybą, vienintelis joje atstovavo lietuviams. Mirė per pirmąjį sovietmetį, palaidotas Rasų kapinėse.

Kazimiero ir Julijonos vaikas Jurgis Šlapelis (1876 04 18 – 1941 03 17) baigė Maskvos universiteto Medicinos fakultetą, medicinos jis niekada nemėgo, o studijuoti ją pasirinko, kaip savo atsiminimuose rašė Gražutė Šlapelytė-Sirutienė, „tik vykdydamas „Kūdikio“ draugijai duotą pažadą – baigus mokslus grįžti gyventi ir dirbti Lietuvon. Su gydytojo profesija tai buvo įmanoma, su kitomis – beveik beviltiška.

Filologiniai Šlapelio gabumai atsiskleidė Mintaujos (dabar Jelgavos, Latvija) gimnazijoje – išsyk į antrą klasę įstojusio mokinio talentą labai greitai pastebėjo graikų ir lotynų kalbas čia dėstęs Jonas Jablonskis. Jis priėmė Jurgį gyventi savo namuose. Skatino, ugdė Šlapelio talentą. Žinodamas, kad šis sunkiai verčiasi, parūpindavo jam mokinių. Jablonskio namuose Jurgis susipažino su lietuvybės atgimimo veikėjais – Vincu Kudirka, kunigu Juozu Tumu-Vaižgantu, Gabrieliu Landsbergiu-Žemkalniu, Pranu Mašiotu, Jonu Mačiu-Kėkštu, kitais. Muziejaus medžiagoje rašoma, kad Mintaujoje besimokantis jaunimas buvo nusiteikęs labai patriotiškai ir priešiškai rusifikacijai. Tokių jausmų vedami gimnazistai 1896 m. atsisakė rusiškai kalbėti maldą prieš pamoką. Kelios dešimtys maištautojų buvo pašalinti iš gimnazijos. Vėliau daugelis sutiko melstis rusiškai, o keturi atkaklieji, tarp kurių Jurgis Šlapelis ir Antanas Smetona – pašalinami be teisės sugrįžti. Pašalintieji gimnazistai važiuoja į Sankt Peterburgą ir kreipiasi į švietimo ministrą. Jis leidžia baigti mokslą gimnazijoje, bet Mintaujos gimnazijos vadovybė maištininkų nepriėmė. Šlapelis rado išeitį, kaip toliau siekti mokslo – gavęs mokyklų kuratoriaus leidimą, jis išlaikė gimnazijos egzaminus eksternu.

1904 m. Šlapelis iš Maskvos grįžo į Vilnių. Svarbiausias to meto politinis įvykis Lietuvoje buvo 1905 m. gruodžio 4–5 d. įvykęs Didysis Vilniaus seimas, reikalavęs Lietuvai autonomijos. Socialdemokratinių pažiūrų Šlapelis aktyviai dalyvavo jo darbe, su bendražygiais organizavo ginkluotą pastato apsaugą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jis buvo mobilizuotas kaip atsargos gydytojas. Iš karo gerokai pašlijusia sveikata grįžo 1918 m., po Rusijos ir Vokietijos sutarties. Pasinėrė į darbą – leido vadovėlius, rengė žodyną, dirbo knygyne. Nors filologijos mokslų baigęs nebuvo, buvo laikomas vienu geriausiu kalbos žinovų.

Išmestas iš gimnazijos Jurgis su keliais savo draugais, tarp jų buvo ir Antanas Smetona, nuvyko į Sankt Peterburgą pas švietimo ministrą. Gavęs leidimą toliau mokytis jis grįžo į gimnaziją, tačiau vadovybė jo nebepriėmė. Jurgis Šlapelis nenusiminė – išlaikęs egzaminus eksternu įstojo į Maskvos universiteto Medicinos fakultetą.

Medicina Jurgio niekada netraukė – jis mieliau lankė įvairių kalbų kursus, o vasaromis, parvykęs į Lietuvą, rinko tautosaką. Tačiau daktaro darbas tuo laiku buvo bene vienintelė galimybė grįžti ir dirbti Lietuvoje.

1904 m., carui panaikinus lietuvių kalbos draudimą, Vilniuje užvirė gyvenimas: kūrėsi lietuvių kalbos kursai, religinės, kultūros, visuomeninės draugijos, 1907 m. įsteigiama Lietuvos mokslo draugija. 1905 m. gruodžio 4–5 dienomis buvo sušauktas Didysis Lietuvos Seimas, kurio apsaugą organizavo Jurgis Šlapelis.

1876–1941

Maskvoje mediciną studijuojantis Jurgis Šlapelis savo vestuvių dieną - 1905 m. rugsėjo 4-ą Vilniuje. Tų pačių metų žiemą - gruodžio 4–5 d. J. Šlapelis aktyviai dalyvavo Didžiojo Vilniaus Seimo darbe, su kitais bendražygiais organizavo ginkluotą pastato (Vilniaus miesto rūmų) apsaugą. Didysis Vilniaus Seimas – visuotinis lietuvių atstovų susirinkimas, suformulavęs politinės Lietuvos autonomijos reikalavimą, vertinamas kaip pirmas ryškus bendros tautinės-valstybinės raidos etapas.

„Šią vasarą mūsų kalbos žinovai susirinkę Seinuose per keletą savaičių svarstė kalbos dalykus. Neužilgo susilauksime naujos gramatikos ir sintaksio. Kalbininkai, apsvarstę didžiuosius dalykus, šiaip išsidalino darbą: Prof. J. Jablonskis rašo sintaksį, Dr. J. Šlapelis – gramatiką, o K. Būga išleis veikalą apie rašybą.“

Lietuvos mokslo draugijos valdyba Vilniuje, 1931 m. Iš kairės (sėdi): Povilas Karazija, Marcelinas Šikšnys – pirmininkas, dr. Danielius Alseika – iždininkas. Stovi: Adomas Juškevičius, Stasys Matjošaitis – sekretorius, Bronius Untulis – vicepirmininkas, dr. Jurgis Šlapelis – vicepirmininkas.

Antroje nuotraukos pusėje Marijos Šlapelienės ranka pieštuku užrašyta – „Tėvelis grįžo po karo. 1918 m. D-ras Jurgis Šlapelis“.

Jurgis Šlapelis, grįžęs po karo. 1918 m. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Jurgis Šlapelis buvo mobilizuotas kaip atsargos gydytojas.

„Brangiausioji! Mokso Dr[augijos] susirinkiman niekas nebevažiavom: skubiam dirbti. Aš jau baigiu daiktavardį su visais linksniavimais. Kiti kažin ar ką padarys. Jabl[onskis] ketina sustatyti tik vientisinio sakinio sintaksį. Ilgai labai pravertėm su įvairiais terminais; gramatikai terminus aš jau turiu visus. [...] Paragink, kad Smetona nupirktų Jablonskiui rusiškus sintaksius Krasnogorskio ir Polivano, abudu ir kuo-greičiausiai atsiųskit. [...]“

Iš Jurgio Šlapelio laiško Marijai Šlapelienei, 1909 m. liepos mėn. 11 d..

Muziejaus paslaugos

Apsilankykite mūsų muziejuje, kuris puoselėja lietuvių kalbą ir kultūrą Vilniaus širdyje.

Vienas didžiausių archyvų Vilniuje

Atraskite unikalius istorinius eksponatus, atspindinčius Jurgio ir Marijos Šlapelių indėlį į kultūrą.

Edukaciniai renginiai

Organizuojame edukacinius renginius, skirtus visiems, norintiems gilinti žinias apie lietuvių kultūrą.

Namas, turintis seną savo gyvenimo istoriją

40-uoju numeriu pažymėtas pastatas, stovintis UNESCO saugomame Vilniaus istoriniame centre, Pilies ir Didžiosios gatvės sankirtoje, siekia beveik 600 metų ir yra architektūros paveldas. Jo gotikiniai rūsiai (XVI–XVII a.), barokiniai elementai (XIX a. pr.) ir klasicistiniai bruožai (XIX a. pab.) atspindi šimtmečius kauptą istorinę vertę.

Namas, turintis seną savo gyvenimo istoriją

40-uoju numeriu pažymėtas pastatas, stovintis UNESCO saugomame Vilniaus istoriniame centre, Pilies ir Didžiosios gatvės sankirtoje, siekia beveik 600 metų ir yra architektūros paveldas. Jo gotikiniai rūsiai (XVI–XVII a.), barokiniai elementai (XIX a. pr.) ir klasicistiniai bruožai (XIX a. pab.) atspindi šimtmečius kauptą istorinę vertę.

Pravėrę vartus įeiname į uždarą kiemelį. Tai vienas mažiausių Vilniaus senamiesčio kiemelių. Duomenų apie šį namą išlikę nedaug. Autentiški rūsiai byloja, kad mūrinis namas pastatytas XV– XVI a. Pirmasis žinomas šio namo savininkas – auksakalys Stanislovas Danilovičius. Vėliau namas ne kartą nukentėjo nuo gaisrų, buvo prastai prižiūrimas nuolat besikeitusių savininkų. Viršutinė namo dalis atstatinėta ir rekonstruota ne kartą. Žinoma, kad XVIII a. rūsyje buvusi krautuvė, antrajame – nuomojami gyvenamieji kambariai, o dabartinėje knygyno ekspozicijoje buvo arklidės dviems arkliams ir sandėlis. Į arklides buvo patenkama iš mažo uždaro kiemo.

40-uoju numeriu pažymėtas namas, turi seną savo gyvenimo istoriją

Šis pastatas, stovintis UNESCO saugomame Vilniaus istoriniame centre, Pilies ir Didžiosios gatvės sankirtoje, siekia beveik 600 metų ir yra architektūros paveldas. Jo gotikiniai rūsiai (XVI–XVII a.), barokiniai elementai (XIX a. pr.) ir klasicistiniai bruožai (XIX a. pab.) atspindi šimtmečius kauptą istorinę vertę.

Build your own dreams

Šis pastatas, stovintis UNESCO saugomame Vilniaus istoriniame centre, Pilies ir Didžiosios gatvės sankirtoje, siekia beveik 600 metų ir yra architektūros paveldas. Jo gotikiniai rūsiai (XVI–XVII a.), barokiniai elementai (XIX a. pr.) ir klasicistiniai bruožai (XIX a. pab.) atspindi šimtmečius kauptą istorinę vertę.

Build your own dreams

Šis pastatas, stovintis UNESCO saugomame Vilniaus istoriniame centre, Pilies ir Didžiosios gatvės sankirtoje, siekia beveik 600 metų ir yra architektūros paveldas. Jo gotikiniai rūsiai (XVI–XVII a.), barokiniai elementai (XIX a. pr.) ir klasicistiniai bruožai (XIX a. pab.) atspindi šimtmečius kauptą istorinę vertę.

Namas, kuriame įsikūręs Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejus yra reikšmingas Vilniaus kultūros paveldas,

Šis pastatas, stovintis UNESCO saugomame Vilniaus istoriniame centre, Pilies ir Didžiosios gatvės sankirtoje, siekia beveik 600 metų ir yra architektūros paveldas. Jo gotikiniai rūsiai (XVI–XVII a.), barokiniai elementai (XIX a. pr.) ir klasicistiniai bruožai (XIX a. pab.) atspindi šimtmečius kauptą istorinę vertę. Autentiški architektūriniai elementai – kiemas, fasadas, lubos, laiptai, langai, medinis parketas, koklių ir metalinės krosnys – sukuria unikalią, išlaikytą to laikmečio atmosferą, leidžiančią lankytojams pasinerti į Vilniaus praeitį.

Pilies g. 40 - pastatas, menantis Vilniaus kūrimosi laikus

Šis pastatas rašytiniuose šaltiniuose minimas jau nuo XV a., tačiau savininkų kaita pakankamai paini. Nuo XVI a. rūmai priklausė garsiai LDK didikų Pociejų giminei. Rūmai ne kartą buvo rekonstruojami, plečiami. Po 1831 m. sukilimo rūmai buvo konfiskuoti. XIX a. antroje pusėje–XX a. pradžioje pastatas priklausė grafams Umiastovskiams, o 1940 m. buvo nacionalizuotas.

Istoriniuose šaltiniuose toje vietoje magistratui priklausiusi valda pirmą kartą paminėta 1672 m.

XVII a. pabaigoje Apaštalų namu vadintas pastatas priklausė auksakaliui Stanisławui Daniłowicziui. XVIII–XIX a. namas ne kartą nukentėjo nuo gaisrų, buvo atstatomas, renovuojamas, keitėsi jo savininkai ir paskirtis. Čia veikė viešbutis „Hotel de Philadelphie“, restoranas, kelios parduotuvės, patalpas nuomojosi įvairūs amatininkai. Tik 1887 m. atlikus kapitalinį remontą namas įgijo reprezentacinę išvaizdą, išsaugotą iki šiandien.

Kažkada „Apostolovka” vadintas namas stovėjo ant lietuviškosios ir slaviškosios Vilniaus dalių sankirtos ir buvo vienas pirmųjų mūrinių namų, XVII amžiuje atstatytų po didžiulių rusų kazokų sukeltų gaisrų.

Patyręs daugybę antpuolių, gaisrų ir niokojimų, Vilnius it feniksas nuolat atgimdavo ir suklestėdavo naujam gyvenimui. Daugiakalbiame mieste kartu sugyveno lietuviai, lenkai, rusai, gudai, žydai, totoriai ir kitų tautų žmonės, tačiau lietuvių kalba Vilniuje garsesne nata pradėjo skambėti tik XIX a. pabaigoje.

Tuo metu Vilniuje lietuviai tesudarė vos porą procentų bendro gyventojų skaičiaus. Bažnyčiose pamaldos vykdavo lenkiškai, lietuvių kalba ypač aršiai iš bažnyčių buvo šalinama po 1863 metų sukilimo, o dvarai ir klebonijos buvo tapę lenkų kultūros skleidėjais. Paskutiniame XIX a. dešimtmetyje Vilniuje suaktyvėjo lietuvių inteligentų veikla, įsikūrė „Dvylikos apaštalų“ – lietuviškosios idėjos skleidėjų – būrelis, kuris sparčiai gausėjo ir žadino lietuvišką sąmonę. Netrukus į lietuvybės apaštalų gretas įsitraukė ir Marija Piaseckaitė, išgarsėjusi po pirmosios lietuviškosios operos „Birutė“ premjeros, kurioje ji atliko pagrindinį vaidmenį.

Namo amžius siekia kone 600 metų

Pilies g 40.

Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejus Vilniuje.

Šis pastatas, stovintis UNESCO saugomame Vilniaus istoriniame centre, Pilies ir Didžiosios gatvės sankirtoje, siekia beveik 600 metų ir yra architektūros paveldas. Jo gotikiniai rūsiai (XVI–XVII a.), barokiniai elementai (XIX a. pr.) ir klasicistiniai bruožai (XIX a. pab.) atspindi šimtmečius kauptą istorinę vertę.

Autentiški architektūriniai elementai – kiemas, fasadas, lubos, laiptai, langai, medinis parketas, koklių ir metalinės krosnys – sukuria unikalią, išlaikytą to laikmečio atmosferą, leidžiančią lankytojams pasinerti į Vilniaus praeitį.

Šlapelių muziejus siūlo asmeniškesnę patirtį, leidžiančią giliau pažinti XX a. pradžios Vilniaus kultūrinį gyvenimą. Tai išskirtinė galimybė lankytojams išgyventi šią istoriją per tiesioginę asmeninę patirtį.

Turėdamas daugiau nei 24 tūkstančius eksponatų, Šlapelių muziejus siūlo ne tik žinias, bet ir gyvą, asmenišką patirtį – emocinį ryšį su tarpukario Vilniumi, lietuvių kalba ir kultūra.

Apie mus/muziejų:

Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejus Vilniuje.

Marijos ir Jurgio Šlapelių namas – vienas mažiausių plotu, bet vienas turtingiausių turiniu, muziejus, kuriame XIX a. pab.–XX a. pr. Vilniaus istorija pasakojama per Šlapelių šeimos indėlį į lietuvių kalbą ir kultūrą.

Vos 248 m², bet tūkstančiai istorijų – Šlapelių muziejus, įsikūręs Vilniaus širdyje, Didžiosios ir Pilies gatvių sankirtoje, istoriniame name, tautinės tapatybės istorijos centre. Muziejus pasakoja apie lietuvių kalbos, kultūros ir tautinės tapatybės kovą XIX a. pab.–XX a. pr.

Muziejaus šerdis – Marijos ir Jurgio Šlapelių šeimos palikimas, jų aktyvus dalyvavimas spaudos draudimo laikotarpiu, lietuviškos spaudos platinimas, knygynas, kuris tapo kultūros židiniu ir lietuvybės bastionu per penkias okupacijas. Ši autentiška ir asmeniška istorija – tai ne tik praeities liudijimas, bet ir gyvas kultūrinio pasipriešinimo simbolis.

Turėdamas daugiau nei 24 tūkstančius eksponatų, Šlapelių muziejus siūlo ne tik žinias, bet ir gyvą, asmenišką patirtį – emocinį ryšį su tarpukario Vilniumi, lietuvių kalba ir kultūra.

Pilies g 40.

Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejus Vilniuje.

Šis pastatas, stovintis UNESCO saugomame Vilniaus istoriniame centre, Pilies ir Didžiosios gatvės sankirtoje, siekia beveik 600 metų ir yra architektūros paveldas. Jo gotikiniai rūsiai (XVI–XVII a.), barokiniai elementai (XIX a. pr.) ir klasicistiniai bruožai (XIX a. pab.) atspindi šimtmečius kauptą istorinę vertę.

Autentiški architektūriniai elementai – kiemas, fasadas, lubos, laiptai, langai, medinis parketas, koklių ir metalinės krosnys – sukuria unikalią, išlaikytą to laikmečio atmosferą, leidžiančią lankytojams pasinerti į Vilniaus praeitį.

Šlapelių muziejus siūlo asmeniškesnę patirtį, leidžiančią giliau pažinti XX a. pradžios Vilniaus kultūrinį gyvenimą. Tai išskirtinė galimybė lankytojams išgyventi šią istoriją per tiesioginę asmeninę patirtį.

Turėdamas daugiau nei 24 tūkstančius eksponatų, Šlapelių muziejus siūlo ne tik žinias, bet ir gyvą, asmenišką patirtį – emocinį ryšį su tarpukario Vilniumi, lietuvių kalba ir kultūra.

Atraskite XX a. pr. Vilnių, lietuvių kalbos ir spaudos ....

• Muziejus lankytojams suteikia galimybę susipažinti su svarbiais Lietuvai istorijos laikotarpiais:

  XIX a. pab. – XX a. pr. Vilnius: Tautinio-kultūrinio atgimimo era, tarpukario laikotarpis, okupacijos, disidentinis judėjimas.

  • Lietuvos tautinis-kultūrinis atgimimas (XIX a. vid. – XX a. pr.) – spaudos draudimo panaikinimas, lietuviškų knygų leidyba, švietimo raida.

  • Tarpukaris Vilniuje (1920–1940 m.) – Vilniaus ir Vilniaus krašto politinė bei kultūrinė padėtis, teatro ir kultūros suklestėjimas, gyvų santykių pavyzdžiai, atskleidžiami teatralizuotuose arbatvakariuose.

  • Okupacijų laikotarpis (1906–1949 m.) – Marijos Šlapelienės knygynas, pergyvenęs penkias okupacijas, išliko tautiškumo ir demokratijos simboliu, persekiojamas ir laikomas lietuvybės bastionu iki sovietų uždarymo 1949 m. Disidentinis judėjimas

Predict the future by creating it

1926 m. į keturiasdešimtuoju numeriu pažymėtą Pilies gatvės namą atsikrausto Marija ir Jurgis Šlapeliai. Nuo tada, aplankius Vilnių ir neaplankius Šlapelių - nesiskaitė, kad buvai Vilniuje...

Ko gero, nepavyktų apžvelgti prieš šimtmetį Vilniuje vykusio kultūrinio gyvenimo nepavarčius Marijos Šlapelienės lietuvių knygyne pardavinėtų leidinių, nesusipažinus su Jurgiu Šlapeliu ir jo parengtais žodynais, neišgirdus pirmosios lietuviškos operos ir neapsilankius Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose.

Šlapeliai šį namą įsigijo 1926 metais iš Ginstlingų šeimos. Pradinis Šlapelių įnašas – už vekselius gauti 2 tūkstančiai Amerikos dolerių. Pirmąjį aukštą Šlapeliai nuomojo, jame buvo bandelių kepyklėlė ir parduotuvė. Šeimos gyvenamieji kambariai buvo antrajame aukšte.

Pirmąjį aukštą šeima nuomojo kepyklėlei ir parduotuvei.

1926 m. šį pastatą nusipirko Jurgis ir Marija Šlapeliai – jų namai tapo vienu Vilniaus lietuvių kultūros centru, čia viešėdavo Jonas Basanavičius, Jonas Jablonskis ir kiti šviesuoliai.

Šlapelių namo-muziejaus istorija įdomi: Marija Piaseckaitė-Šlapelienė (1880 06 05 – 1977 04 04) Nuo 1926 m. iki mirties gyveno Pilies g. 40., sovietinės valdžios nacionalizuotus savo namus 1970 m. surašytu testamentu paliko Amerikoje gyvenusiai dukrai Gražutei, su sąlyga, kad visa, ką ji daugelį metų rinko ir kaupė – išliktų jos namuose, kur būtų įkurtas muziejus.

Toks testamentas tarybiniais laikais buvo tiesiog nesusipratimas, visiška beprasmybė, juolab kad Šlapelių butas buvo paverstas „komunalke“ su bendra virtuve, kurioje gyveno kelios šeimos. O Šlapelienei, matyt, nė minties nekilo jo nerašyti. Ji sakydavo: „Buvo viena okupacija, kita, ir praėjo... Praeis ir šita...“

1993 m. duktė Gražutė Šlapelytė-Sirutienė atgavo sovietų valdžios nacionalizuotus tėvų namus Pilies gatvėje ir padovanojusi juos Vilniaus miestui įvykdė mamos valią – įkūrė memorialinį muziejų.

1996-aisiais, testamentu atsiėmusi tėvų namą, p. Gražutė padovanojo jį miestui. Kaip paveldėtoja, ji pati daug investavo į remontus, ekspozicijos įrengimą. 1996 m. pastate įkurtas Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus.

1906-1949

"Kaip žinot – gyvenom savo nameliuose, Vilniuje, Didžioji g. buvo vadinama, o namų nr. 16. Nedideli tie nameliai – gyvenamo ploto buvo apie 220 mtr. Mes su a. a. Jūsų Tėveliu nusipirkom iš santaupų, negėrėm degtinės, nerūkėm tabako, nesipuošėm, abu dirbom, puotų nekėlėm ir susitaupę nusipirkom“.“ - Marija Šlapelienė

Čia galėjai gauti ir žodį, ir atjautą ir knygą. Tai buvo labai lietuviški namai.

Inteligentai iš Didžiosios raidės. Asmenybės.

Šlapelių šeimos istorija ir indėlis

Išgyvenkite laikmetį per Šlapelių šeimos dramatišką istoriją

• Nemokamas įėjimas - užsiregistruokite

• Dirbame: Nuo antradienio iki šeštadienio 10:00-17:00

• Adresas: Pilies g. 40, Vilnius

Istorinė Vilniaus Moteris

• Nemokamas įėjimas - užsiregistruokite

• Dirbame: Nuo antradienio iki šeštadienio 10:00-17:00

• Adresas: Pilies g. 40, Vilnius

Filologas iš Kupiškio

• Nemokamas įėjimas - užsiregistruokite

• Dirbame: Nuo antradienio iki šeštadienio 10:00-17:00

• Adresas: Pilies g. 40, Vilnius

Predict the future by creating it

1904 m. Marija buvo pakviesta dirbti vedėja „Vilniaus žinių“ knygyne, o po metų nusprendė steigti savo knygyną, kuris tapo lietuvybės židiniu Vilniuje. Nuo 1906 m. vasario 6 d. Šlapeliai intensyviai darbavosi knygyne, leido ir platino knygas. Svarbi misija knygynui teko, kai Vilnių okupavo lenkai. Čia buvo slapta platinta draudžiama lietuviška literatūra, dažnai užsukdavo visuomenės veikėjai, o po Jono Basanavičiaus mirties knygynas tapo tikra lietuvių užuovėja.

Įrašiusi, kad yra bajoraitė Piaseckaitė, Šlapelienė savo vardu padavė Vilniaus gubernatoriui prašymą atidaryti knygyną. Susirado nedideles patalpas Dominikonų g. (tada Šv. Jono) – grafų Janinos Umiastovskos-Milewskos ir Ignaco Korwin-Milewskio name, vadinamuosiuose Pociejų rūmuose.

1906 m. gavo leidimą atidaryti knygyną. Tuo metu Vilniuje tebuvo 4 lietuviškos iškabos, viena iš jų – Šlapelių knygyno.

1906 m. vasario 6 d. šiame name, tuomet tai buvo Šv. Jono g. 13 (Blagoveščenskaja g. 13), duris atvėrė Marijos Piaseckaitės–Šlapelienės lietuvių knygynas, gyvavęs iki 1949 m.

knygynas veikė visus 40 metų

Niūrios ir drėgnos patalpos metams kainavo 170 rublių. Nuomos sutartis buvo sudaryta su grafiene Janina Umiastovska. Vėliau patalpos buvo šiek tiek praplėstos, keitėsi ir nuomos kaina. Po atlikto remonto namo fasade vietoj trijų langų atsirado du gerokai didesni, su geležinėmis langinėmis. Šalia vitrinų atsirado ir įėjimas į knygyną (prieš remontą į knygyną buvo patenkama iš tarpuvartės). Namo rūsiuose buvo knygų sandėlis. Šlapelienė knygyno patalpas apibūdino kaip nepatogias knygynui, šaltas ir drėgnas.

1906 m. Marijos ir Jurgio Šlapelių Vilniuje atidarytas knygynas buvo vienas pirmųjų ir ilgiausiai, beveik 40 metų nenutrūkstamai veikęs ir profesionaliai tvarkytas knygynas, ilgą laiką dominavęs knygų rinkoje, ir tapęs Vilniaus lietuvių inteligentijos susibūrimo vieta.

knygynas buvo atidarytas Šlapelienės vardu, bet tikrasis jo reikalų vedėjas buvo Šlapelis – jis rūpinosi knygų reklama, leidyba, susirašinėjo su knygynais, autoriais, pirkėjais. Šlapelienė teigė, kad vyras nuo 1906 m. „visa siela ir kūnu“ atsidėjęs dirbo knygyne“. „Šlapelis buvo idėjų generatorius, ji – ūkiška, praktiška, labai racionali

Knygynas palaikė ryšius su įvairiomis mokslo, švietimo, kultūros institucijomis, knygos iš čia keliaudavo ne tik į atokiausius Lietuvos kampelius, bet ir į įvairias kitas šalis, kur gyveno lietuviai. Tikėjimas knygos galia Mariją ir Jurgį lydėjo visą gyvenimą.

Knygynas prekiavo įvairiausiais spaudiniais, sukaupė kone visą pasaulyje išleistą lietuvišką literatūrą, pats leido knygas, atliko bibliotekos funkcijas ir visas šešias okupacijas buvo lietuvių susibūrimo vieta ir lietuvybės centras.

Knygyne pardavinėjo ir kanceliarines prekes, atvirukus, sagas, pudrą, smeigtukus, krakmolo tabletes ir t. t.

1906 m. Marija ir Jurgis Šlapeliai Vilniuje, Pociejų rūmuose (dabar Dominikonų g. 11) įkūrė savo knygyną, kuris veikė iki 1949 m. Tai seniausias lietuviškas knygynas Vilniuje [3, 8]. M. Šlapelienės lietuvių knygynas buvo vienas iš bastionų ginant lietuvių teises ir kultūrą Vilniuje bei Vilnijos krašte [5]. Knygynas ne tik prekiavo, bet ir leido knygas. Buvo išleistas ir šio knygyno katalogas.

Tai buvo žymus Vilniaus kultūrinis centras. Jis išleido lietuviškų kalendorių, vadovėlių, Kristijono Donelaičio raštus, prekiavo ir baltarusiškomis knygomis, taip pat kanceliarijos reikmenimis. Knygyne lankydavosi Lazdynų Pelėda, Juozas Tumas­ Vaižgantas, Žemaitė ir kiti lietuvių veikėjai.

Muziejus yra svarbus lietuvių kalbos ir kultūros formavimosi istorijos liudininkas, prisidedantis prie kultūros išsaugojimo.

Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejus yra reikšmingas Vilniaus kultūros paveldas, susijęs su lietuvių tautiniu atgimimu, lietuvių kalbos puoselėjimu ir knygnešystės judėjimu. Tai nedidelis, bet istorijos prasme labai turtingas muziejus, kuris įsikūręs autentiškame pastate Pilies 40, kur Šlapeliai gyveno ir dirbo.

Šios šeimos 1906 m. atidarytas vienas pirmųjų lietuvių knygynų buvo ne tik kultūros židinys okupuotame Vilniuje, lietuvių susitikimo vieta, bet ir labai svarbus, kai kada vienintelis lietuvybės centras.

1906-1949

"Mūsų tikslas - skleisti lietuvišką knygą ir šviesti žmones“ - Marija ir Jurgis Šlapeliai

"Visas gyvenimas – skausmai ir džiaugsmai vyko čia, Vilniuje, knygyne, kitokio gyvenimo nežinojau ir negeidžiau. Viso aš išsižadėčiau, viską išmesčiau, tik nei vienos knygos. Jose visas džiaugsmas, nusiraminimas, paguoda, su jomis susieta tiek atsiminimų…“ - Marija Šlapelienė

Jurgio Šlapelio ranka prirašytas papildymas – žodis „provakacija“ ir jo paaiškinimas.

„Niūrios ir drėgnos patalpos metams kainavo 170 rublių. /.../ Knygynas pradėjo veiklą turėdamas nedidelį kapitalą, tad teko naudotis kreditu – imti knygas skolon. Gelbėjo leidėjų ir knygynų geranoriškumas, pasitikėjimas – jie siųsdavo savo leidinių ir knygų iš turimų atsargų kreditan. Tokių kreditorių buvo Lietuvoje, Latvijoje (Rygoje), Mažojoje Lietuvoje (Tilžėje), JAV (Čikagoje ir kitur)“, – rašo knygoje Vladas Žukas.

Mažai kas žino, kad Jurgis Šlapelis pirmasis iš anglų kalbos išvertė D. Defoe nuotykių romaną „Robinzono gyvenimas ir jo nelaimės“. Tai dar vienas M. Šlapelienės knygyno leidinys. Jį atspausdino „Ruch“ spaustuvė Vilniuje.

„Kristijono Duonelaičio RAŠTAI. 1714–1914. 200 metų sukaktuvėms nuo autoriaus gimimo paminėti.“

M. Piaseckaitės-Šlapelienės knygyno leidinys, išleistas 1914 m. Vilniuje. Pagal Rėzos, Šleicherio ir Neselmano sutaisė J. Šlapelis. Penktas išleidimas. Spausdino M. Kuktos spaustuvė. 
Ant viršelio Šlapelio ranka prirašyta „Pirmas – Lietuvoje“.

Leidinį Jurgis Šlapelis papildė žodynėliu, Donelaičio laiškais, trumpa biografija ir leidėjo „pasiteisinimais“.

Lietuviškų knygų leidyba

• Ekskursijos - užsiregistruokite

• Kiekvieną penktadienį | 10:00-17:00

• Ekskursijos lietuvių ir anglų kalbomis

Predict the future by creating it

Lietuvių kalba buvo didžioji Jurgio meilė: visą gyvenimą jis rinko medžiagą Didžiajam lietuvių kalbos žodynui, į rusų, lenkų ir vokiečių kalbas vertė lietuvių kalbos žodyną, suredagavo, sukirčiavo ir išleido K. Donelaičio „Metus“, išvertė į lietuvių kalbą daug užsienio literatūros kūrinių.

Šlapelis 1907 m. išsileido savo pirmąjį žodyną (tai buvo ir pirmasis lietuviškas tarptautinių žodžių žodynas) – „Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlį“, kuris buvo labai populiarus. Ypač populiarus buvo lenkmečiu išleistas „Lenkų ir lietuvių kalbos žodynas“.

Išvertė (su Jeronimu Raliu) ir išleido Danielio Defoe Robinzoną (1907) ir Harriet Beecher-Stowe Dėdės Tomo trobelę (1914). Liko neišleisti du jo žodynai (išėjo tik pirmieji lankai).

Nemažai pinigų Šlapelis gavo pasirašęs sutartį Sankt Peterburge redaguoti Juškos žodyną. Jis rašė: „Dabar galėsime skirti ir leidybai“. Leidyba – ir popierius, ir spausdinimas – tuomet buvo labai brangi, dalis Šlapelio žodynų liko parengti, bet neišspausdinti.

„Būdavo, kad sutartis dėl prenumeratos pasirašyta, o nesugeba išleisti, nes pinigų trūksta“, – sako p. Jolanta. Būtent taip atsitiko su „Lietuvių ir rusų kalbų žodynu“ – kad jis pradėtas spausdinti, pranešta 1907 m., ir prenumerata paskelbta, tačiau 1914 m. žodynas dar nebuvo išleistas, vėliau išėjo tik pirmas jo tomas (A–J).

1906-1949

"Kaip žinot – gyvenom savo nameliuose, Vilniuje, Didžioji g. buvo vadinama, o namų nr. 16. Nedideli tie nameliai – gyvenamo ploto buvo apie 220 mtr. Mes su a. a. Jūsų Tėveliu nusipirkom iš santaupų, negėrėm degtinės, nerūkėm tabako, nesipuošėm, abu dirbom, puotų nekėlėm ir susitaupę nusipirkom“.“ - Marija Šlapelienė

Inteligentai iš Didžiosios raidės. Asmenybės.

Šlapelių šeimos istorija ir indėlis

Viena šeima - didelė istorija

Muziejus yra tiesiogiai susijęs su Marija ir Jurgiu Šlapeliais, kurių indėlis į lietuvių kalbos išsaugojimą ir lietuviškos literatūros platinimą spaudos draudimo laikotarpiu yra unikalus ir ypatingas.

Ši asmeninė ir autentiška istorija stipriai rezonuoja su lietuvybės išsaugojimu ir tautos kultūriniu atgimimu.

Marija Piaseckaitė-Šlapelienė

Pirmoji lietuviško knygyno savininkė Vilniuje ir aktyvi lietuvių kalbos puoselėtoja. Marija buvo ir pirmosios Miko Petrausko sukurtos lietuviškos operos „Birutė“ pagrindinė atlikėja. Jos knygynas tapo lietuvybės bastionu per penkias skirtingas okupacijas, o pati Marija aktyviai rėmė tautinį identitetą ir kultūrą.

Jurgis Šlapelis

Kalbininkas, vertėjas, tautinio atgimimo veikėjas ir pedagogas. Jurgis aktyviai prisidėjo prie lietuvių kalbos plėtros, leido knygas bei dėstė Vilniaus universitete. Jo veikla padėjo įtvirtinti lietuvišką švietimą ir puoselėjo tautinę tapatybę.

Šeimos tradicijas ir meilę lietuvių kalbai puoselėjo ir jų vaikai. Šlapelių šeima yra palikusi reikšmingą kultūrinį ir istorijos paveldą, kuris saugomas ir puoselėjamas muziejuje, kuris xxx metais padovanotas Vilniaus miestui.

Šios šeimos 1906 m. atidarytas vienas pirmųjų lietuvių knygynų buvo ne tik kultūros židinys okupuotame Vilniuje, lietuvių susitikimo vieta, bet ir labai svarbus, kai kada vienintelis lietuvybės centras.

Šlapelių muziejus siūlo asmeniškesnę patirtį, leidžiančią giliau pažinti XX a. pradžios Vilniaus kultūrinį gyvenimą. Tai išskirtinė galimybė lankytojams išgyventi šią istoriją per tiesioginę asmeninę patirtį.

Marija ir Jurgis ne tik valdė knygyną – jie kūrė kultūros pasipriešinimo židinį, ugdė švietimą ir ryžtingai gynė kalbą.
Jų namuose rinkosi Basanavičius, Čiurlionis, Vaižgantas ir daugelis kitų.

Tarpukario Vilniaus intelektualinis ir bohemiškas gyvenimas

Šlapelių muziejus yra glaudžiai susijęs su tarpukario Vilniaus kultūriniu, intelektualiniu ir bohemišku gyvenimu.

Marijos ir Jurgio Šlapelių namai tapo ne tik kultūrinės veiklos centru, bet ir susitikimo vieta svarbiausiems to meto menininkams, rašytojams ir intelektualams, taip sustiprinant Vilniaus kultūrinės bendruomenės istoriją.

Unikali asmenybių draugystė suteikia Šlapelių muziejui ypatingą reikšmę kaip Vilniaus bohemos ir intelektualų centro, reprezentuojančio kultūrinį dialogą, istorijos saugotojo.

Šlapelių draugų ir bičiulių rate buvo tokie išskirtiniai veikėjai kaip J.Basanavičius, J.Jablonskis, P. Bugailiškis, J. Tumas-Vaižgantas, M.Konstantinas Čiurlionis, Mikas ir Kipras Petrauskai, Vydūnas, G.Petkevičaitė-Bitė, Lazdynų Pelėda, G.Landsbergis-Žemkalnis, K.Šimonis ir kiti. Knygyne lankėsi ir bendravo tokios asmenybės kaip Žemaitė, Juozas Tumas-Vaižgantas ir kiti lietuvių kultūros veikėjai, prisidėję prie tautinės tapatybės ir kalbos išsaugojimo

Šlapelių vaikų palikimas

Išgyvenkite laikmetį per Šlapelių šeimos dramatišką istoriją

• Nemokamas įėjimas - užsiregistruokite

• Dirbame: Nuo antradienio iki šeštadienio 10:00-17:00

• Adresas: Pilies g. 40, Vilnius

Ištikimi lietuviškam žodžiui

XX amžiaus pirmoje pusėje, lietuvių tautinio atgimimo metais, Jurgis ir Marija Šlapeliai tapo svarbiomis figūromis, o jų įkurtas knygynas – to meto lietuvybės židiniu.

Marija ir Jurgis Šlapeliai, knygininkai, kultūrininkai, visuomenininkai, svariai prisidėjo prie lietuvybės darbo Vilniuje XX a. pirmojoje pusėje. Šlapeliai buvo aktyvūs lietuviškos spaudos platinimo ir leidybos dalyviai tuo metu, kai lietuviška spauda buvo draudžiama. Jų asmeninė istorija atspindi lietuvybės išsaugojimo ir kultūrinio pasipriešinimo simbolį.

Šlapeliai - Lietuvybės ir mokslo puoselėtojai, visuomenės, tautinio atgimimo ir kultūros veikėjai, gyvenimą paskyrusių gimtosios kalbos bei Lietuvos nepriklausomybės puoselėjimui ir saugojimui. Dalyvavo Vilniaus kultūriniame gyvenime, priklausė kultūrinėms, mokslo draugijoms, talkininkavo iš Mažosios Lietuvos gabenant ir platinant draudžiamąją lietuvišką spaudą.

Bajoraitė Marija Piaseckaitė ir medicinos mokslų studentas Jurgis Šlapelis susituokė 1905 m. Vilniuje. Meilėje ir santarvėje užauginę tris vaikus, būdami bendraminčiai ir bendražygiai, kartu laimingai nugyveno iki J. Šlapelio mirties 1941 m.

Šlapelienės likimui labai svarbi buvusi ir pažintis su Gabriele Petkevičaite-Bite. 1903 m. Marija buvo pakviesta vasaromis padirbėti rašytojos tėvo bibliotekoje Puziniškyje. Čia suvažiuodavo to meto Lietuvos šviesuomenė, čia Marija pirmą kartą sutiko Jurgį Šlapelį. „/.../ čia buvo nustatytos tolesnės mano gyvenimo gairės, suprasta gyvenimo prasmė“, – rašė ji. 1904 m., grįžusią po vasaros į Vilnių, Jonas ir Petras Vileišiai Mariją pakvietė dirbti vedėja į savo steigiamą lietuvišką „Vilniaus žinių“ knygyną. Čia artimiau susipažino su Jurgiu Šlapeliu, 1905 m. jiedu susituokė.

Marija ir Jurgis Šlapeliai žinomi dėl neįkainojamo indėlio puoselėjant lietuvybę.Meilę lietuviškam žodžiui ir atsakomybę už tautos išlikimą paveldėjo visi, emigracijoje už Atlanto atsidūrę Šlapelių vaikai.

1935 m.

"Mylimiausieji.....„,“ - J.Šlapelis

„Susipažinau su užsienyje leidžiama lietuvių literatūra, sužinojau, kaip ji gabenama, platinama, kokie sunkumai, aukos. /…/ Nutariau prisidėti prie tų kovų – darbų. Gaudavau paštu siuntinėlių su draudžiama lietuvių literatūra. Slėpdavau. Paskui /…/ ji buvo platinama“

Jurgio Šlapelio paskutinis laiškas šeimai, rašytas pavasarį – 1935 m. gegužės 13 (14?) d.

ištisus 10 m. Šlapelienė nežinojusi, kur jie, ar gyvi.

Kai 1964 m. giminaitė iš Lenkijos atsiuntė atviruką: ant šakos tupi trys paukštukai, o po sveikinimu pasirašyta išgalvotais vardais, moteris suprato, kad tai jos vaikai siunčia žinutę.

Nors filologijos mokslų baigęs nebuvo, buvo laikomas vienu geriausiu kalbos žinovų.

"Šlapelis „vilniečių tarpe buvo laikomas žymiausiuoju lietuvių kalbos žinovu ir vienu geriausiųjų J. Jablonskio mokinių“.-Mykolas Biržiška

Ponia Danguolė šypsodamasi priduria: „Ir žodis „sostinė“ yra sukurtas Jurgio Šlapelio. Mums atrodo, kad sostinė ir Gedimino laikais buvo sostinė. Bet iki Šlapelio nebuvo tokio žodžio.“

"čia buvo nustatytos tolesnės mano gyvenimo gairės, suprasta gyvenimo prasmė“ - M. Šlapelienė

„Mylymiausia tu mano Mariutyte! Skubu pasidžiaugti tau savo džiaugsmu. Kuo tik sugrįžau išdavęs anatomiją. Negali sau prisistatyt, koks tai sunkus buvo dalykas lig egzameno, o dabar kaip nebūta, tartum didžiausia našta nukrito nuo pečių."- J.Šlapelis

Jurgis Šlapelis Maskvoje, 1907 m. Tų pačių metų balandžio 18 d. Jurgio Šlapelio ranka rašytame laiške iš Maskvos Marijai Šlapelienei į Vilnių matyti, koks nelengvas buvo studentui Šlapeliui anatomijos egzaminas:

Istorinė Vilniaus Moteris

• Nemokamas įėjimas - užsiregistruokite

• Dirbame: Nuo antradienio iki šeštadienio 10:00-17:00

• Adresas: Pilies g. 40, Vilnius

Marija Piaseckaitė-Šlapelienė

Pirmoji „Birutė“, profesionalioji knygininkė, ištikimoji Vilniaus atminties sergėtoja ir nepalaužta lietuvybės puoselėtoja.

Bajoraitė Marija Piaseckaitė - pirmoji lietuviško knygyno savininkė Vilniuje ir aktyvi lietuvių kalbos puoselėtoja.

Šlapelienė-Piaseckaitė Marija , lietuvių kultūrininkė, Jurgio Šlapelio žmona. Gimė ir mirė Vilniuje. Baigė Vilniaus kilmingųjų mergaičių gimnaziją (1900). Buvo Šv. Jonų bažnyčios choro solistė, jau 1897 m. įsitraukė į lietuvišką kultūrinį darbą (padėjo platinti draudžiamąją spaudą ir kt.).

dalyvavo Vilniaus kultūriniame gyvenime, priklausė Vilniaus aušros, Rūtos, Žiburėlio draugijoms, Lietuvių mokslo draugijai, talkininkavo iš Mažosios Lietuvos gabenant ir platinant draudžiamąją lietuvišką spaudą. Atgavus spaudą lietuviškais rašmenimis 1904 pradėjo dirbti P. Vileišio Vilniaus žinių redakcijoje. Pirmojo lietuviško knygyno, veikusio 1904–1912 prie Vilniaus žinių (1905–1906 knygyno vedėja), Lietuviškų knygynėlių draugijos viena steigėjų

Aktyviai dalyvavo Vilniaus kultūriniame gyvenime. 1905 m. vaidino Keturakio komedijoje „Amerika pirtyje”, 1906 m. išgarsėjo kaip pirmosios kompozitoriaus Miko Petrausko lietuviškos operos „Birutė” pagrindinio vaidmens atlikėja [2].

Buvo ir Lietuvių mokslo draugijos narė.

Viena iš lietuvių dramos ir muzikinio teatro pradininkių Vilniuje: Marija buvo pirmosios Miko Petrausko sukurtos lietuviškos operos „Birutė“ pagrindinė atlikėja - dainavo Birutės partiją (1906 m.), suvaidino Agotą pirmajame viešame Vilniaus lietuvių spektaklyje - Keturakio komedijoje "Amerika pirtyje" (1905), dalyvavo Mikalojaus Konstan­tino Čiurlionio vadovaujamame „Vilniaus kanklių“ chore, vaidino kitose lietuvių teatro mėgėjų dramos spektakliuose, operetėse.

M. Šlapelienė aktyviai dalyvavo „Vilniaus aušros“ draugijoje, kultūros draugijos „Rūta“ veikloje. 1904 m. pradėjo dirbti lietuviškame knygyne, veikusiame prie „Vilniaus žinių“, redakcijoje (dabar – Lietuvos nacionalinės filharmonijos patalpos). Čia ji susipažino su Jurgiu Šlapeliu ir 1905 m. susituokė [2, 5].

1904–1906 m. dirbo Vilniaus žinių administracijoje ir knygyne, o 1906 m. pradžioje Šlapelienė drauge su vyru įsteigė mieste nuosavą lietuvių knygyną, gyvavusį ligi 1949 m. vasaros.

Jos knygynas tapo lietuvybės bastionu per penkias skirtingas okupacijas, o pati Marija aktyviai rėmė tautinį identitetą ir kultūrą.

Bajoraitė

Marija Šlapelienė-Piaseckaitė gimė Vilniuje, sulenkėjusio bajoro nuo Širvintų šeimoje. Vėliau savo atsiminimuose ji rašė, kad tėvas lietuviškai šiek tiek mokėjo, bet save laikė lenku.

Ji buvusi gana ūmaus būdo – emocingo temperamento, antra vertus, ji buvo bajoraitė, taigi turėjo moteriško, mergaitiško aikštingumo.

1900 m. baigė Vilniaus kilmingųjų mergaičių gimnaziją (dabartinė Užupio gimnazija). Mergina turėjo gražų balsą, giedojo Šv. Rapolo bažnyčios, kurioje vikaravo Jonas Ambraziejus, chore. Namuose buvo kalbama lenkiškai, bet Marija greitai išmoko lietuvių kalbą, pradėjo domėtis lietuvių draudžiama spauda.

.

Gimusi lietuve

Patekusi į deramą aplinką, ji greitai išmoko lietuviškai, pradėjo domėtis draudžiama lietuviška spauda. susipažino su Vilniaus lietuvių veikėjais – Petru, Antanu, Jonu Vileišiais, Povilu Matulioniu, Donatu Malinausku, jaunimu. Tai nulėmė jos pažiūras ir veiklą.

Greitai pramokusi lietuvių kalbos, ji pradėjo rašyti į lietuvių spaudą – Mažojoje Lietuvoje leidžiamą „Naujienų“ laikraštį.

1904 m., grįžusią po vasaros į Vilnių, Jonas ir Petras Vileišiai Mariją pakvietė dirbti vedėja į savo steigiamą lietuvišką „Vilniaus žinių“ knygyną.

Likimas jai skyrė daug sunkių išgyvenimų – 1941 metais, eidamas 65-uosius, mirė vyras, visus tris vaikus Antrasis pasaulinis karas nubloškė į Vakarus, namas buvo nacionalizuotas, knygynas uždarytas. Bet negandos jos nepalaužė – mirė Marija 1977 metais, būdama 97-erių, tvirtai tikinti, kad Lietuva bus laisva.

M. Šlapelienė mirė Vilniuje, palaidota šalia savo vyro Jurgio Šlapelio Vilniaus Rasų kapinėse.

1880–1977

„Supratusi, kad esame tik sulenkinti lietuviai – apsisprendžiau esanti lietuvė ir ėmiau uoliai mokytis lietuvių kalbos“

Marija Piaseckaitė-Šlapelienė – pagrindinio vaidmens atlikėja pirmojoje lietuviškoje operoje, Miko Petrausko operoje „Birutė“, 1906 m./

Marija Šlapelienė Vilniuje. Šis Marijos Šlapelienės portretas darytas vienoje Vilniaus fotoateljė. Tuo metu Šlapelienė jau turėjo tris vaikus ir 20 metų kartu su vyru vadovavo lietuviškam knygynui Dominikonų gatvėje.

Filologas iš Kupiškio

• Nemokamas įėjimas - užsiregistruokite

• Dirbame: Nuo antradienio iki šeštadienio 10:00-17:00

• Adresas: Pilies g. 40, Vilnius

Jurgis Šlapelis

Tarp pašaukimo, politikos ir medicinos

Jono Jablonskio mokinys. Kalbininkas, vertėjas, tautinio atgimimo veikėjas ir pedagogas.

Jurgis Šlapelis buvo žymus kalbininkas (ypač leksikografas) ir tautosakos rinkėjas, svariausias kalbos autoritetas iš Vilniaus lietuvių.

Jurgis aktyviai prisidėjo prie lietuvių kalbos plėtros, leido knygas, redagavo ir rengė žodynus, rinko tautosaką bei dėstė Vilniaus universitete, dirbo lietuvių ir lotynų kalbų mokytoju Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje. 1907 m. sudarė pirmąjį lietuvišką tarptautinių žodžių žodyną "Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlis". Jo veikla padėjo įtvirtinti lietuvišką švietimą ir puoselėjo tautinę tapatybę.

Gimė Kupiškio apylinkėse, Galsiškiuose. Mokėsi Mintaujos (dab. Jelgava) gimnazijoje, buvo pašalintas už atsisakymą rusiškai melstis (1896). Eksternu išlaikęs egzaminus, įstojo į Maskvos universitetą ir 1906 m. baigė jame medicinos mokslus. Su žmona Marija Šlapeliene tvarkė lietuvišką knygyną. Dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime, Lietuvių mokslo draugijos, Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto veikloje. 1921– 1932 m. dėstė lietuvių ir lotynų kalbas bei Lietuvos istoriją Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Priklausė liaudininkų (Danieliaus Alseikos) grupei. 1927 m. buvo išrinktas į Vilniaus miesto tarybą, vienintelis joje atstovavo lietuviams. Mirė per pirmąjį sovietmetį, palaidotas Rasų kapinėse.

Kazimiero ir Julijonos vaikas Jurgis Šlapelis (1876 04 18 – 1941 03 17) baigė Maskvos universiteto Medicinos fakultetą, medicinos jis niekada nemėgo, o studijuoti ją pasirinko, kaip savo atsiminimuose rašė Gražutė Šlapelytė-Sirutienė, „tik vykdydamas „Kūdikio“ draugijai duotą pažadą – baigus mokslus grįžti gyventi ir dirbti Lietuvon. Su gydytojo profesija tai buvo įmanoma, su kitomis – beveik beviltiška.

Filologiniai Šlapelio gabumai atsiskleidė Mintaujos (dabar Jelgavos, Latvija) gimnazijoje – išsyk į antrą klasę įstojusio mokinio talentą labai greitai pastebėjo graikų ir lotynų kalbas čia dėstęs Jonas Jablonskis. Jis priėmė Jurgį gyventi savo namuose. Skatino, ugdė Šlapelio talentą. Žinodamas, kad šis sunkiai verčiasi, parūpindavo jam mokinių. Jablonskio namuose Jurgis susipažino su lietuvybės atgimimo veikėjais – Vincu Kudirka, kunigu Juozu Tumu-Vaižgantu, Gabrieliu Landsbergiu-Žemkalniu, Pranu Mašiotu, Jonu Mačiu-Kėkštu, kitais. Muziejaus medžiagoje rašoma, kad Mintaujoje besimokantis jaunimas buvo nusiteikęs labai patriotiškai ir priešiškai rusifikacijai. Tokių jausmų vedami gimnazistai 1896 m. atsisakė rusiškai kalbėti maldą prieš pamoką. Kelios dešimtys maištautojų buvo pašalinti iš gimnazijos. Vėliau daugelis sutiko melstis rusiškai, o keturi atkaklieji, tarp kurių Jurgis Šlapelis ir Antanas Smetona – pašalinami be teisės sugrįžti. Pašalintieji gimnazistai važiuoja į Sankt Peterburgą ir kreipiasi į švietimo ministrą. Jis leidžia baigti mokslą gimnazijoje, bet Mintaujos gimnazijos vadovybė maištininkų nepriėmė. Šlapelis rado išeitį, kaip toliau siekti mokslo – gavęs mokyklų kuratoriaus leidimą, jis išlaikė gimnazijos egzaminus eksternu.

1904 m. Šlapelis iš Maskvos grįžo į Vilnių. Svarbiausias to meto politinis įvykis Lietuvoje buvo 1905 m. gruodžio 4–5 d. įvykęs Didysis Vilniaus seimas, reikalavęs Lietuvai autonomijos. Socialdemokratinių pažiūrų Šlapelis aktyviai dalyvavo jo darbe, su bendražygiais organizavo ginkluotą pastato apsaugą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jis buvo mobilizuotas kaip atsargos gydytojas. Iš karo gerokai pašlijusia sveikata grįžo 1918 m., po Rusijos ir Vokietijos sutarties. Pasinėrė į darbą – leido vadovėlius, rengė žodyną, dirbo knygyne. Nors filologijos mokslų baigęs nebuvo, buvo laikomas vienu geriausiu kalbos žinovų.

1876–1941

Maskvoje mediciną studijuojantis Jurgis Šlapelis savo vestuvių dieną - 1905 m. rugsėjo 4-ą Vilniuje. Tų pačių metų žiemą - gruodžio 4–5 d. J. Šlapelis aktyviai dalyvavo Didžiojo Vilniaus Seimo darbe, su kitais bendražygiais organizavo ginkluotą pastato (Vilniaus miesto rūmų) apsaugą. Didysis Vilniaus Seimas – visuotinis lietuvių atstovų susirinkimas, suformulavęs politinės Lietuvos autonomijos reikalavimą, vertinamas kaip pirmas ryškus bendros tautinės-valstybinės raidos etapas.

„Šią vasarą mūsų kalbos žinovai susirinkę Seinuose per keletą savaičių svarstė kalbos dalykus. Neužilgo susilauksime naujos gramatikos ir sintaksio. Kalbininkai, apsvarstę didžiuosius dalykus, šiaip išsidalino darbą: Prof. J. Jablonskis rašo sintaksį, Dr. J. Šlapelis – gramatiką, o K. Būga išleis veikalą apie rašybą.“

Lietuvos mokslo draugijos valdyba Vilniuje, 1931 m. Iš kairės (sėdi): Povilas Karazija, Marcelinas Šikšnys – pirmininkas, dr. Danielius Alseika – iždininkas. Stovi: Adomas Juškevičius, Stasys Matjošaitis – sekretorius, Bronius Untulis – vicepirmininkas, dr. Jurgis Šlapelis – vicepirmininkas.

Antroje nuotraukos pusėje Marijos Šlapelienės ranka pieštuku užrašyta – „Tėvelis grįžo po karo. 1918 m. D-ras Jurgis Šlapelis“.

Jurgis Šlapelis, grįžęs po karo. 1918 m. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Jurgis Šlapelis buvo mobilizuotas kaip atsargos gydytojas.

Vilniaus inteligentija. Lietuvybės židinys

• Nemokamas įėjimas - užsiregistruokite

• Dirbame: Nuo antradienio iki šeštadienio 10:00-17:00

• Adresas: Pilies g. 40, Vilnius

Čia mes kūrėme Nepriklausomybę

Parengtos ekspozicijos apie Marijos ir Jurgio Šlapelių buitį ir veiklą atspindi Vilniaus krašto gyvenimą nuo XIX a. II p. iki 1940-ųjų metų.

Visas lietuvybės žadinimo veiksmas iki Didžiojo Vilniaus seimo (1905 m.) vyko ten: ten, atėjęs pas Šlapelį mokytis lietuvių kalbos, pianinu skambino Čiurlionis, rinkosi šviesuomenė – Basanavičius, Vaižgantas, Jablonskis, kiti, būtent ten jie kūrė Nepriklausomybę....

Jų namas, kaip ir knygynas, tapo lietuvių susitikimų bei pasitarimų vieta. Čia lankėsi Jonas Basanavičius (dukters Gražutės krikšto tėvas), Jonas Jablonskis, Peliksas Bugailiškis, Vydūnas ir daugelis kitų žymių asmenybių.

Šiuose kambariuose lankėsi daug garsių žmonių. Vilniuje tuo metu gyveno tik 3 procentai lietuvių, tad lietuviai inteligentai pažinojo vieni kitus, dirbo bendrus darbus lietuvybei išlaikyti ir puoselėti. Čia lankėsi dukros Gražutės krikšto tėvas Jonas Basanavičius, Vydūnas, Jonas Jablonskis, su kuriuo Jurgis Šlapelis daug dirbo lietuvių kalbos kūrimo ir norminimo srityje.

Į Šlapelių namus lietuvių kalbos ateidavo mokintis M.K. Čiurlionis. Aišku, jis negalėdavo praeiti pro pianiną, jis sėsdavo čia skambinti, improvizuoti.....

Šlapelių draugų ir bičiulių rate buvo tokie išskirtiniai veikėjai kaip J.Basanavičius, J.Jablonskis, P. Bugailiškis, J. Tumas-Vaižgantas, M.Konstantinas Čiurlionis, Mikas ir Kipras Petrauskai, Vydūnas, G.Petkevičaitė-Bitė, Lazdynų Pelėda, G.Landsbergis-Žemkalnis, K.Šimonis ir kiti. Knygyne lankėsi ir bendravo tokios asmenybės kaip Žemaitė, Juozas Tumas-Vaižgantas ir kiti lietuvių kultūros veikėjai, prisidėję prie tautinės tapatybės ir kalbos išsaugojimo.

1926-1949

"Mūsų tikslas - skleisti lietuvišką knygą ir šviesti žmones“ - Marija ir Jurgis Šlapeliai

Jono Jablonskio atvirlaiškis Jurgiui Šlapeliui, 1914 m.

M. Šlapelienės gimtadienio sveikinimas K. Petrauskui

Kazimiero Būgos laiškas Jurgiui Šlapeliui, 1909 m.

"Kas bus, kas nebus, bet Lietuva nepražus."

Pirmasis atvirukas, paskelbus nepriklausomybę 1918 m. M. Šlapelienės knygyno leidinys. Atvirukas „Vytis“. Dailininkas A. Jaroševičius. Lietuvos vėliavos projektas.

Lietuvių operos gimimas

Maironio laiškas Jurgiui Šlapeliui, 1904 m.

"Jūs kalbėkite, jūs tik kalbėkite. Lietuvių kalba man kaip upelis čiurlena, aš ją ir improvizuoju" - M.K.Čiurlionis

Šlapeliai su Biržiškų ir Matulaičių šeimynomis. Šeimos artimai draugavo.

Šlapelių vaikai ir jų palikimai

• Nemokamas įėjimas - užsiregistruokite

• Dirbame: Nuo antradienio iki šeštadienio 10:00-17:00

• Adresas: Pilies g. 40, Vilnius

Šlapelių vaikų ir giminės šeimų palikimai.

Šeimos tradicijas ir meilę lietuvių kalbai puoselėjo ir jų vaikai. Šlapelių šeima yra palikusi reikšmingą kultūrinį ir istorijos paveldą, kuris saugomas ir puoselėjamas muziejuje, kuris xxx metais padovanotas Vilniaus miestui.

Vyriausioji Šlapelių duktė Laimutė Elena gimė 1906 m. Kviečiame žvilgtelėti į Laimutės gyvenimo akimirkas virtualioje parodoje.

Būdama devynerių, 1915 m., Laimutė įstojo į tik ką Vilniuje įsteigtą pirmąją lietuvišką gimnaziją, vėliau pavadintą Vytauto Didžiojo vardu. Ją baigusi, nuo 1924 m. studijavo Stepono Batoro universitete, iš pradžių matematiką, vėliau teisę. Dalyvavo Vilniaus lietuvių studentų sąjungoje, buvo viena iš jos steigėjų. 1929 m. įgijo teisės magistrės laipsnį ir netrukus ištekėjo už Kazimiero Graužinio, dirbusio Nepriklausomos Lietuvos diplomatinėje tarnyboje Kaune. Daugelį metų Laimutė talkininkavo jam einant Lietuvos chargé d‘affaires pareigas prie Šventojo Sosto Romoje. Vėliau, 1939 m. vyrą paskyrus nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Pietų Amerikai, išvyko į Buenos Aires, o Argentinai suspendavus diplomatinius santykius su Baltijos valstybėmis – į Urugvajų. 1947 m. šeima persikėlė į Montevidėjų, kur Graužinis ėjo ribotas diplomato pareigas. Gyvendama užsienyje Graužinienė organizavo šalpos darbą bei lietuvių visuomeninę veiklą, rinko paramą ir siuntas lietuvių tremtinių vaikams.

1962 m. mirus vyrui, pradėjo rūpintis persikėlimu į JAV. 1967 m. pavyko gauti teisę imigruoti ir 1968 m. įsikūrė Kalifornijoje, kur 20 metų pragyveno Santa Monikoje. Ten ir palaidota.

Laimutė Šlapelytė-Graužinienė, kaip ir visi kiti Šlapeliai, puikiai valdė žodį ir nuo jaunystės bendradarbiavo spaudoje. Gyvendama Lietuvoje ji rašė straipsnius Vilniaus krašto katalikiškos orientacijos jaunimo žurnalui„Jaunimo draugas“ ir Kaune leistam žurnalui „Motina ir vaikas“, vėliau bendradarbiavo Pietų Amerikos leidinyje „Argentinos laikas“. Laimutė iš prancūzų kalbos išvertė Emmos F. Angell Drake knygą „Kas kiekvienai moteriai žinotina“, kurią redagavo tėvas Jurgis Šlapelis, o 1933 m. išleido „Sakalo“ leidykla.

Vyriausiosios Šlapelių dukters Laimutės portretas, darytas B. Brudner ateljė Vilniuje.

Savo bute Vilniuje, Pilies g. 40, nusifotografavusi visa Šlapelių šeima. Ant sofos iš kairės sėdi Marija Šlapelienė, Jurgis Šlapelis ir Laimutė Šlapelytė. Jai prie kojų įsitaisęs Skaistutis Šlapelis. Gražutė sėdi ant kėdės kairiame šone.

Skaistutis Šlapelis – ekskursijų po Vilnių vadovas. Šioje nuotraukoje Skaistučiui Šlapeliui – 20 metų. Jis, kaip ir abi jo seserys, buvo Vilniaus universiteto (tuomet Stepono Batoro universiteto) studentas, kur studijavo matematiką ir chemiją. Buvo Vilniaus lietuvių studentų sąjungos narys ir ekskursijų po Vilnių vadovas. Šioje nuotraukoje Skaistutis su grupe atėjo prie Gedimino pilies.

Laimutė ir Gražutė Šlapelytės studentų ekskursijoje po Vilniaus apylinkes. Laimutė (antra iš dešinės) ir Gražutė (penkta iš dešinės) Šlapelytės studentų ekskursijoje po Vilniaus apylinkes. Tuo metu abi seserys studijavo Vilniaus universitete.

Skaistutis Šlapelis. Tuo metu Skaistutis mokėsi architektūros Vytauto Didžiojo gimnazijoje, kurią baigė ir abi jo seserys, o tėvas Jurgis Šlapelis dėstė lotynų ir lietuvių kalbas bei Lietuvos istoriją.

1939 m. Trijulė Vilniaus centre (Gražutė Šlapelytė su dviem draugais). Gražutė Šlapelytė (kairėje) eina Vilniaus centru. Tuo metu ji Vilniaus universitete studijavo polonistiką ir lituanistiką.

Gražutė Šlapelytė-Sirutienė (1909 11 29 Vilniuje – 2009 01 05 Santa Monikoje, Kalifornija) iš trijų vaikų buvo labiausia panaši į Šlapelienę – bibliofilė, muziejininkė, pedagogė, aktyvi JAV visuomenės veikėja. Beje, ją krikštijo Juozas Tumas-Vaižgantas, krikšto tėvai buvo rašytoja Liudvika Didžiulienė ir dr. Jonas Basanavičius. Ponia Gražutė daug knygų, dokumentų, nuotraukų, dienoraščių po mamos mirties padovanojo Vilniaus universiteto bibliotekai, kur buvo įsteigtas Marijos Šlapelienės fondas. Anot p. Jolantos, po Gražutės mirties iš Amerikos į Lietuvą buvo atplukdyta per 30 dėžių su eksponatais, jų atsiųsta jau antrusyk tiek pat, kiek buvo – 20.000 vienetų.

Antroji Šlapelių dukra Gražutė Elena gimė 1909 m. Nenustygstamo charakterio ir neišsenkančios energijos Gražutė buvo aktyvi studentė.

1927 m. baigusi Vytauto Didžiojo gimnaziją ji įstojo į Stepono Batoro universitetą, kur studijavo filosofiją, lituanistiką ir polonistiką.
Dar gimnazijos suole Gražutė Šlapelytė aktyviai dalyvavo folkloro kuopelėje, vėliau priklausė Vilniaus lietuvių studentų sąjungai, buvo Lietuvių mokslo draugijos, Lietuvių kalbos draugijos narė. Dirbdama Lituanistikos institute Kaune ėjo Terminologijos komisijos sekretorės pareigas, vėliau, Lietuvai atgavus Vilnių, dirbo Žemės vardyno redakcijoje – savo filologinius gebėjimus teko panaudoti atkuriant sulenkintus Vilniaus krašto vietovardžius, pavardes, gatvių pavadinimus ir kitus terminus.

Tėvų įskiepyta meilė lietuviškam žodžiui Gražutei tapo asmenine atsakomybe net ir išvykus iš Lietuvos, kai Antrojo pasaulinio karo buvo išginta iš namų ir su vyru Aloyzu Siručiu apsigyveno Vokietijoje, o 1949 m. emigravo į JAV. Jos parengtoje knygoje „Vilnijos atgarsiai“ Gražutė rašė: „Visi privalome budėti gimtosios kalbos sargyboje […]. Jei spaudos draudimo laikais lietuvė motina, prie ratelio verpdama, pati nedaug mokėdama, dažnai tik vieną vienintelę knygą, maldaknygę ar elementorių, turėdama, išmokė savo vaikus lietuviškai skaityti ir įdiegė jiems gimtosios kalbos meilę, tai šiandien laisvame pasaulyje, turint daug lietuviškų knygų, vaikų teatrus ir daug kitokių priemonių, susipratusi lietuvė motina tikrai gali ir privalo duoti savo vaikams tvirtą, gryną ir žodingą gimtosios kalbos pagrindą, kurio ir stipriausia aplinkos srovė nenuplaus svetimų kalbų jūron.“ (Šlapelytė-Sirutienė G. 2004).

Jei Mariją Šlapelienę galima vadinti jos įkurto lietuviškojo knygyno motina, tai Gražutės motiniško rūpesčio dėka šiandien gyvuoja jos tėvų atminimą saugantis Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus.

Lietuvos labui aktyviai darbuodamasi Amerikoje 1950 m. Čikagoje ji buvo viena iš Vilniaus krašto lietuvių sąjungos JAV steigėjų, ėjo daugybę įvairių atsakingų visuomeninių pareigų Čikagos skyriuje ir JAV Lietuvių bendruomenėje, organizavo lietuviško radijo valandėles.

Pradėjus JAV rengti ekskursijas į sovietinę Lietuvą, 1965 m. Gražutė pirmą kartą iš Čikagos atvyko į Vilnių ir po daugiau nei 20 metų susitiko su motina. Nuo tos viešnagės prasidėjo aktyvūs ryšiai su kultūriniu Vilniaus gyvenimu. O atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Gražutei Šlapelytei-Sirutienei atsivėrė galimybė įvykdyti motinos jai paliktą testamentą – šeimos name įkurti muziejų.

Tarpukario Vilniaus krašto gyvenimo archyvai

• Nemokamas įėjimas - užsiregistruokite

• Dirbame: Nuo antradienio iki šeštadienio 10:00-17:00

• Adresas: Pilies g. 40, Vilnius

Tarpukario gyvenimo būdas

1906 m. Marijos ir Jurgio Šlapelių Vilniuje atidarytas knygynas buvo vienas pirmųjų ir ilgiausiai, beveik 40 metų nenutrūkstamai veikęs ir profesionaliai tvarkytas knygynas, ilgą laiką dominavęs knygų rinkoje.

1906-1949

"Mūsų tikslas - skleisti lietuvišką knygą ir šviesti žmones“ - Marija ir Jurgis Šlapeliai

1932 m. Gražutė Šlapelytė vasaroja šeimos vasarnamyje Valakampiuose.

1932 m. Saulėkaitoje prie pušaičių įsitaisę ilsisi visi trys Šlapelių vaikai: pirma iš dešinės sėdi Gražutė, šalia jos – sesuo Laimutė Graužinienė, tuometinio prezidento Antano Smetonos sekretoriaus Kazio Graužinio žmona, ant žemės išsitiesęs sūnus Skaistutis.

1934 m. Jurgis Šlapelis (sėdi) svečiuose pas dukrą Laimutę Romoje, kur Lietuvos Respublikos laikinuoju reikalų patikėtiniu prie Šv. Sosto dirbo jos vyras Kazimieras Graužinis (stovi). Šalia sėdi pirmoji Šlapelio anūkė Laimutė.

1929 m. Marija Šlapelienė su dukra Gražute. Lietuvių knygyno savininkė Marija Šlapelienė su jaunesniąja dukra Gražute. Šioje nuotraukoje Gražutei – 20 metų, ji prieš dvejus metus yra baigusi Vytauto Didžiojo gimnaziją ir Vilniaus universitete studijuoja filologiją – polonistiką ir lituanistiką.

Vilniaus patriotai. Išgyventi penkias okupacijas

• Nemokamas įėjimas - užsiregistruokite

• Dirbame: Nuo antradienio iki šeštadienio 10:00-17:00

• Adresas: Pilies g. 40, Vilnius

Nelegali lietuviška spauda

Knygynui teko dirbti carinės (1906–1915), kaizerinės (1915–1920), lenkų (1920–1939) ir sovietinės okupacijos (1939–1945) sąlygomis. Nuo politinių sąlygų priklausė knygyno ekonominė būklė: valiuta, knygų kainos, darbo sąlygos. Reikėjo nemažai sumanumo ir gebėjimo prisitaikyti prie esamo režimo reikalavimų, mokėti apeiti įvairius suvaržymus ir labai dažnai imtis konspiracijos. Kiekviena okupacinė valdžia įvairiais būdais gniaužė lietuvišką žodį. O ir pačių lietuvių Vilniuje tuomet tegyveno 3 procentai… Bet nežiūrint į viską, Šlapeliams sekėsi. Šis knygynas – vienas ilgiausiai veikusių lietuviškų knygynų Vilniuje.

Marijos ir Jurgio Šlapelių knygynas išliko lietuviškosios kultūros sala visais negandų laikais – čia būdavo rengiami nuolatiniai lietuvių susitikimai, lankydavosi dukters Gražutės krikšto tėvas dr. Jonas Basanavičius, užsukdavo Jonas Jablonskis, Juozas Tumas-Vaižgantas, iš Kauno atvykdavo vyresnėlės Laimutės krikšto tėvas dainininkas Kipras Petrauskas. Lenkmečiu knygynas buvo apkrautas dideliais mokesčiais, tad teko prekiauti ir kanceliarinėmis prekėmis. Iš Lietuvos knygyną pasiekdavo vadovėliai, kuriuos griežtai tikrindavo cenzūra, be kalbų konfiskuodama knygas, kuriose rasdavo paminėtą „okupuotą Vilnių“. Pasunkėjus sąlygoms gauti leidimus gabenti knygoms, jas atveždavo per Latviją, Vokietiją.

Caro žandarai nuolat sekė Šlapelius. 1914 metų gegužės mėnesį knygyne buvo atlikta krata, po kurios Marija ir Jurgis gavo šaukimą į teismą.

Dauguma vilniečių, 1920 m. lenkams okupavus Vilniaus kraštą, išsikėlė į Lietuvą. Šlapeliai nė nesvarstė kraustytis iš sostinės. Beje, nuo 1927 m. Šlapelis buvo vienintelis lietuvis Vilniaus miesto taryboje.

1938 m., lenkams uždarius beveik visas lietuvių švietimo ir kultūros įstaigas Vilniaus krašte, po keturias savaites trukusios kratos knygyne ir namuose, konfiskavus daugybę knygų, Šlapeliams buvo iškelta byla – jie kaltinti nelegalių, t. y. Nepriklausomoje Lietuvoje spausdintų, lietuviškų knygų platinimu, kvalifikuojant tai kaip priešvalstybinę veiklą.

Vilnių okupavę vokiečiai apkrovė knygyną mokesčiais, Marija neišvengė cenzūros ir kratų, o sykį net ir Lukiškių kalėjime teko pabuvoti, kai buvo sulaikytos dvi moterys kartu su kalendoriais, pirktais Šlapelių knygyne, platinusios atsišaukimus prieš vokiečių valdžią.

knygynas buvo perskirtas į dvi dalis, lietuviška literatūra buvo laikoma vienoje iš jų. Į jas buvo atskiri įėjimai – iš kiemo ir iš gatvės. Kai knygyne darydavo kratas, ypač dažnai tai buvo lenkmečiu, niekaip nerasdavo lietuviškų leidinių. Lenkmečiu Šlapelienę nuo nemalonumų gelbėjo ir tai, kad ji puikiai kalbėjo lenkiškai. Nors vis tiek sykį buvo sulaikyta 3 paroms.

1938 suimta, jai iškelta byla už Lietuvoje išleistų knygų ir žemėlapių platinimą.

Carinės Rusijos, kaizerinės Vokietijos, po to Lenkijos valdžia knygyną ne kartą krėtė, o jo savininkę tardė. 1938 m. Šlapelienei buvo sudaryta byla, bet pagerėjus Lietuvos ir Lenkijos santykiams teismas neįvyko.

1938 m. pavasarį lenkai, keturias savaites krėtę knygyną, apstulbo pamatę, kiek lietuviškos literatūros buvo jame paslėpta. Įvykį aprašė „Kurier Wilenski“ ir kiti lenkų laikraščiai. Baigus kratą iš knygyno buvo išvežti keli sunkvežimiai knygų, o knygynas buvo išbrauktas iš Lenkijos knygininkų sąjungos narių. Tai buvo labai sunkus smūgis Marijai, tačiau netrukus prasidėjo karas ir Vilnius atiteko Lietuvai.

Prasidėjus antrajam pasauliniam karui, mirus vyrui, o trims vaikams pasitraukus į Vakarus, Marija liko vienui viena, o jos knygynas buvo uždarytas. Nepaisant to, Marija vis tiek liko Vilniuje, iš kurio nepasitraukė net ir siaučiant karo bei okupacijos negandoms. Knygyno uždarymas Šlapelienei buvo ypač skaudus..

Kai Šlapelis mirė, o vaikai pasitraukė į Vakarus, ji prasmės tematė tik knygyne, tik ten jautėsi svarbi.

Ne kartą knygyne buvo daromos kratos, savininkė baudžiama nuobaudomis, keliamos bylos. Karo metais, kai dauguma M. Šlapelienės giminių pasitraukė į Rusiją, Marija liko Lietuvoje, savo mylimame Vilniuje, nes, kaip yra sakiusi, „Su Lietuva ir Vilniumi skirtis, vis vien kaip žengti į kapus“ [2, p. 288].
Kai 1949 m. knygynas buvo uždarytas, dalis knygų pateko į tuometinius Knygų rūmus, dalis – į Lietuvos mokslines bibliotekas.

Sovietmečiu knygynas buvo likviduotas (likusios knygos išdalytos Knygų rūmams ir didžiosioms Vilniaus bibliotekoms), bet Šlapelienė, pagal tų laikų supratimą, nenukentėjo, 1956 m., per lietuvių operos auksinį jubiliejų, net buvo prisiminta ir pagerbta. Tačiau ji labai sunkiai išgyveno knygyno uždarymą, sovietų politinę bei kultūrinę priespaudą.

1906-1949

„Turėjau lietuvių knygyną, per kurį nuo 1906 iki 1946 m. skleidėme šviesą lietuvių tarpe. Jame vargome, dirbome, nepaisydami nei sveikatos, nei grėsmės iš kiekvienos mus slegiančios valdžios (kurių tiek pasikeitė mūsų laikais!), nežiūrėdami pavojų, nei teismų, kratų, kalėjimų. Ir vis tai – dėl to spausdinto žodžio!“ - Marija Šlapelienė

„Nervinomės abu, na, kas bus, tai bus. Po kurio laiko, birželio mėnesį, gauname šaukimą pas teismo tardytoją, abu kaltinami „priešvalstybinio turinio literatūros platinimu ir pardavinėjimu“ pagal 129 str. Grėsė viso turto konfiskavimas ir ištrėmimas Sibiran, o gal ir katorga. Buvo paskirta ir tardymo diena. Tik štai, kaip perkūnas iš giedro dangaus, – paskelbtas karas“

M. Šlapelienės knygyno sandėliai po kratos. Knygyne dažnai buvo daromos kratos, ieškant draudžiamų spaudinių. Po šios kratos Marijai ir Jurgiui Šlapeliams buvo iškelta baudžiamoji byla. Sandėliai buvo atidaryti tik 1939 m.

Neišsiųstame laiške vaikams apie atsisveikinimą su knygynu Šlapelienė rašė: „Puoliau ant grindų, jas pabučiavau — juk aš čia paskutinį kartą… daugiau čia ateit nebegalėsiu, niekas čia manęs jau nebeįleis… Akmuo nusiminimo prislėgė širdį, ne — atrodė aš nebeturiu ir širdies… man kažkas iš krūtinės ją išplėšė…“

„Knygyną laikyti pasidarė nuostolinga, ypač kad jis buvo okupantų apdedamas neproporcingai dideliais mokesčiais. Nepaisant to, dr. Šlapeliui niekada nebuvo kilusi mintis pačiam uždaryti tą lietuvybės ir lietuviškos knygos platinimo židinį“ - Gražutė Šlapelytė

„Pagaliau Lenkijos vyriausybė nutarė galutinai likviduoti visą Vilniaus krašto lietuvių kultūrinę veiklą, To plano vykdytoju paskyrė Vilniaus vaivadą Ludwiką Bocanskį. Viena po kitos buvo uždaromis švietimo draugijos, jų įsteigtos mokyklos, skaityklos, bibliotekos. Galop uždarė ir Lietuvių mokslo draugiją.“ - Marija Šlapelienė

Išgyvenk pokario pokyčius

• Nemokamas įėjimas - užsiregistruokite

• Dirbame: Nuo antradienio iki šeštadienio 10:00-17:00

• Adresas: Pilies g. 40, Vilnius

Sovietinė "komunalkė"

Pokario metais pastatas buvo nacionalizuotas sovietų valdžios ir rekonstruotas, paverstas daugiabučiu. Fasade iškirsti dideli vitrininiai langai sunaikino buvusius angokraščius. Buvo panaikinti įėjimai į rūsį iš gatvės pusės ir iš tarpuvartės, sumažintos centrinės durys. Antrajame namo aukšte įrengti butai naujiesiems gyventojams. Iškirstos naujos durys, įrengtos kriauklės ir tualetai namą sudarkė, pavertė jį sovietiniu daugiabučiu.

Po karo viename iš Šlapelių namo kambarių buvo apgyvendintas saugumietis, ir ji puikiai žinojo, kad yra sekama. „Prižiūrima“ ji buvo dėl įvairių priežasčių. Vienas dalykas, į Vakarus pasitraukę vaikai, kitas – lietuviškas knygynas. Be to, Šlapeliai kolekcionavo filateliją, numizmatiką, o sovietmečiu kolekcininkai buvo įtartina liaudis. Nežinia, ar ieškodami kolekcinių vertybių, ar dėl kitų priežasčių, kartą kažkas įsiveržė į Šlapelienės butelį ir ją labai sumušė.

M. Šlapelienė čia jai skirtame jau valdiškame butelyje gyveno iki mirties. Mažame butelyje savo name, kuriame prabėgo laimingiausi ir darbingiausi jos su vyru gyvenimo metai, jautėsi nuomininke.

gatvė, kaip visada pilna garsų, judesio, šurmulio, spalvų – viso to, kas užpildydavo Marijos Šlapelienės, paskutiniaisiais gyvenimo metais tik pro kambario antrajame namo aukšte langą stebėjusios tą vyksmą, dienas.

Bajoraitišką Šlapelienės išdidumą, sako ji, rodo kad ir tokia detalė: per visą sovietmetį, iki pat mirties, ji nebuvo įžengusi į savo namų virtuvę, mat ja bendrai naudojosi visi naujieji namo gyventojai.

Sovietmečiu Šlapelienė jokios pensijos negavo, gyveno iš nieko. Muzikų draugija parūpino, kad ji gautų pensiją kaip pirmoji Birutė, praėjus gal 50-mečiui nuo operos premjeros. Savo dienoraštyje Šlapelienė tuomet įrašė: „Jaučiuosi bagota...

Pačiai Šlapelienei ir jos tarnaitei Apolonijai Keperšaitei dviejų aukštų name sovietmečiu buvo skirti du kambarėliai su atskiru įėjimu – butas nr. 3. Panašu, kad likimas tarnaitę Apoloniją bajoraitei Marijai Šlapelienei padovanojo ne atsitiktinai. Be galo atsidavusi (liudininkai yra pasakoję, kad, eidama pro Šlapelienę, ji priklaupdavo ir persižegnodavo), šviesi, tauri moteris savo ponią ramindavo, kad ši nebijotų – ji, Apolonija, mirsianti „tada, kada reikės“. Ir mirė – 1991-aisiais. Taigi, tiedu kambarėliai ir juose esantys asmeniniai Šlapelių daiktai liko jos rankose iki Nepriklausomybei ateinant – nebuvo išdraskyti, išnešioti, apgyvendinti svetimų žmonių.

1906-1949

"Vieną rytą atsikėlusi net nusigandau išvydusi gatvės pavadinimą: Gorkio, o namų nr. 42 – maniau – perkėlė mano namelius kažkur, tačiau, pasirodė, tik gatvė kitaip liko pavadinta ir nr. pakeistas. Liūdna, kodėl gatvė Gorkio, o ne kurio nors mūsų veikėjo? Lietuvoje galėjo būti gatvė ar Būgos, ar Jablonskio, ar Tumo, ar kito kokio žinomo Lietuvos veikėjo…“ - Marija Šlapelienė

„Taip man gaila knygyno – lyg savo mylimiausio vaiko, dėl kurio tiek jėgų, sveikatos, darbų paaukota. Atrodė – mirė viskas ir aš miriau“, – M.Šlapelienė

Muziejus dabar. Ką patirti? pamatyti?

Šlapelių šeimos istorija ir indėlis

Apie muziejų

Marijos ir Jurgio Šlapelių namas – vienas mažiausių plotu, bet vienas turtingiausių turiniu, muziejus, kuriame XIX a. pab.–XX a. pr. Vilniaus istorija pasakojama per Šlapelių šeimos indėlį į lietuvių kalbą ir kultūrą.

Autentiškas namas

Muziejaus istorija

Autentiškas turinys

Šlapelių muziejus siūlo ne tik žinias, bet ir gyvą, asmenišką patirtį – emocinį ryšį su tarpukario Vilniumi, pasipriešinimu, lietuvių kalba ir kultūra

Čia pristatomas unikalus turinys – nuo teatralizuotų arbatvakarių iki teminių ekskursijų, – o Šlapelių šeimos dėka išsaugoti vieni didžiausių archyvų Vilniuje tampa svarbia atminties ir tapatybės dalimi.

Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejus yra reikšmingas Vilniaus kultūros paveldas. Muziejus leidžia lankytojams patirti autentišką laikmečio atmosferą, atskleidžiančią praeities gyvenimo būdą

Apie muziejų

• Ekskursijos - užsiregistruokite

• Kiekvieną penktadienį | 10:00-17:00

• Ekskursijos lietuvių ir anglų kalbomis

Apie muziejų

Kur susitinka Vilnius ir istorija. Muziejus, pasakojantis apie miestą ir žmones. Istorinis ir kultūrinis kontekstas.

Tai nedidelis, bet istorijos prasme labai turtingas muziejus, kuris įsikūręs autentiškame pastate Pilies 40, kur gyveno ir dirbo Šlapeliai. Muziejus siekia išlaikyti šią autentišką atmosferą ir pasakoti lankytojams apie tautinės tapatybės, lietuvių kalbos ir kultūros formavimąsi per Šlapelių veiklą.

Istorinis ir kultūrinis kontekstas. Tai nedidelis, bet istorijos prasme labai turtingas muziejus, kuris įsikūręs autentiškame pastate Pilies 40, kur gyveno ir dirbo Šlapeliai. Muziejus siekia išlaikyti šią autentišką atmosferą ir pasakoti lankytojams apie tautinės tapatybės, lietuvių kalbos ir kultūros formavimąsi per Šlapelių veiklą.

Vienas mažiausių muziejų Vilniuje

Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejus yra laikomas vienu mažiausių muziejų Vilniuje, užimančių tik 248.00 kv. m.

Turtinga kolekcija

Nepaisant nedidelio muziejaus dydžio, jo archyvai yra vieni iš didžiausių (24 tūkst. eksponatų), saugantys svarbią istorinę ir kultūrinę medžiagą.

Autentiškas namas Vilniaus Pilies g. 40

Šis pastatas, stovintis UNESCO saugomame Vilniaus istoriniame centre, Pilies ir Didžiosios gatvės sankirtoje, siekia beveik 600 metų ir yra architektūros paveldas.

xxxx persikraustė Šlapeliai

Autentiška XX a. pr. laikmečio atmosfera

Muziejus leidžia lankytojams patirti autentišką laikmečio atmosferą, atskleidžiančią praeities gyvenimo būdą

→

→

→

→

Šlapeliai - Lietuvių kalbos ir kultūros liudininkai

Tarpukario Vilniaus kultūrinės bendruomenės istorija

Marijos ir Jurgio Šlapelių namai tapo ne tik kultūrinės veiklos centru, bet ir susitikimo vieta svarbiausiems to meto menininkams, rašytojams ir intelektualams, taip sustiprinant Vilniaus kultūrinės bendruomenės istoriją.

Muziejus yra svarbus lietuvių kalbos ir kultūros formavimosi, lietuvių tautinio atgimimo ir rezistencijos, istorijos liudininkas, prisidedantis prie kultūrinės atmnties išsaugojimo bei tautinės tapatybės puoselėjimo.

Apie muziejų

Istorinis ir kultūrinis kontekstas

Namas-muziejus Vilniaus širdyje, Pilies gatvėjė

Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejus-namas, Pilies g. 40
Šlapelių muziejus yra įsikūręs autentiškame Marijos ir Jurgio Šlapelių name, išsaugojusiame originalią XX a. pradžios atmosferą.

Tai nedidelis (248.00 kv. m.), bet istorijos prasme labai turtingas muziejus, kuris įsikūręs autentiškame pastate Pilies 40, kur gyveno ir dirbo Šlapeliai .
Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejus yra laikomas vienu mažiausių muziejų Vilniuje, pasižyminčiu kompaktiška erdve, bet vienu didžiausių eksponatų kiekiu Vilniaus muziejų.

24 tūkstančiai eksponatų

Muziejus turi vieną turtingiausių kolekcijų Vilniaus muziejų ekosistemoje, apimančią svarbias istorines eksponatus.

Nepaisant nedidelio muziejaus dydžio, jo archyvai yra vieni iš didžiausių (24 tūkst. eksponatų), saugantys svarbią istorinę ir kultūrinę medžiagą.

Įrengta vieno pirmųjų Vilniaus lietuviško knygyno ekspozicija (inventorius, dokumentai, leidiniai, periodika, kanceliarinės ir buities prekės, kuriomis prekiauta knygyne)

Šlapelių muziejus yra glaudžiai susijęs su tarpukario Vilniaus intelektualiniu ir bohemišku gyvenimu.

Marijos ir Jurgio Šlapelių namai tapo ne tik kultūrinės veiklos centru, bet ir susitikimo vieta svarbiausiems to meto menininkams, rašytojams ir intelektualams, taip sustiprinant Vilniaus kultūrinės bendruomenės istoriją.

Unikali asmenybių draugystė suteikia Šlapelių muziejui ypatingą reikšmę kaip Vilniaus bohemos ir intelektualų centro, reprezentuojančio kultūrinį dialogą, istorijos saugotojo.

Šlapelių draugų ir bičiulių rate buvo tokie išskirtiniai veikėjai kaip J.Basanavičius, J.Jablonskis, P. Bugailiškis, J. Tumas-Vaižgantas, M.Konstantinas Čiurlionis, Mikas ir Kipras Petrauskai, Vydūnas, G.Petkevičaitė-Bitė, Lazdynų Pelėda, G.Landsbergis-Žemkalnis, K.Šimonis ir kiti. Knygyne lankėsi ir bendravo tokios asmenybės kaip Žemaitė, Juozas Tumas-Vaižgantas ir kiti lietuvių kultūros veikėjai, prisidėję prie tautinės tapatybės ir kalbos išsaugojimo

Viena šeima - didelė istorija

Autentiška laikmečio atmosfera

Muziejus leidžia lankytojams patirti autentišką laikmečio atmosferą, atskleidžiančią praeities gyvenimo būdą.

Šlapelių muziejus suteikia intymesnę ir asmeniškesnę patirtį, kadangi lankytojai įžengia į tikrus, autentiškus namus, kuriuose gyveno Šlapeliai, taip patirdami unikalų ryšį su tautinio atgimimo veikėjų gyvenimu ir veikla. Čia galima pajausti to laikmečio gyvenimo būdą.

Tai nėra tik muziejus su ekspozicijomis, bet ir istorinė vieta, kurioje vyko realus gyvenimas, kultūrinė veikla ir lietuvių tautinės tapatybės formavimas ir ugdymas.

Čia atkurtas autentiškas tarpukario Vilniaus butas su autentiškais baldais ir šeimos daiktais.

Autentiški architektūriniai elementai – kiemas, fasadas, lubos, laiptai, langai, medinis parketas, koklių ir metalinės krosnys – sukuria unikalią, išlaikytą to laikmečio atmosferą, leidžiančią lankytojams pasinerti į Vilniaus praeitį.

Unikali ekspozicijos dalis – Marijos Šlapelienės asmeniniai „Fluxus“ užrašai apie turimus daiktus. Čia ji detalizavo baldų, buities reikmenų, knygų, meno kūrinių ir kitų vertybių kilmę – kada ir kur daiktas įsigytas, kas jį dovanojo, kas gamino. Šie užrašai suteikia dar gilesnį istorinį ir asmeninį ryšį su muziejaus aplinka, nes lankytojams leidžia susipažinti su Šlapelių šeimos kasdienybe ir vertybėmis.

.

→

→

Lietuvių kalbos ir kultūros liudininkas

Muziejus yra svarbus lietuvių kalbos ir kultūros formavimosi, lietuvių tautinio atgimimo ir rezistencijos, istorijos liudininkas, prisidedantis prie kultūrinės atmnties išsaugojimo bei tautinės tapatybės puoselėjimo.

Muziejus siekia išlaikyti šią autentišką atmosferą ir pasakoti lankytojams apie tautinės tapatybės, lietuvių kalbos ir kultūros formavimąsi per Šlapelių veiklą.

Marija ir Jurgis Šlapeliai, knygininkai, kultūrininkai, visuomenininkai, svariai prisidėjo prie lietuvybės darbo Vilniuje XX a. pirmojoje pusėje. Šlapeliai buvo aktyvūs lietuviškos spaudos platinimo ir leidybos dalyviai tuo metu, kai lietuviška spauda buvo draudžiama. Jų asmeninė istorija atspindi lietuvybės išsaugojimo ir kultūrinio pasipriešinimo simbolį.

Šios šeimos 1906 m. atidarytas vienas pirmųjų lietuvių knygynų buvo ne tik kultūros židinys okupuotame Vilniuje, lietuvių susitikimo vieta, bet ir labai svarbus, kai kada vienintelis lietuvybės centras.

Šlapelių muziejus siūlo asmeniškesnę patirtį, leidžiančią giliau pažinti XX a. pradžios Vilniaus kultūrinį gyvenimą. Tai išskirtinė galimybė lankytojams išgyventi šią istoriją per tiesioginę asmeninę patirtį.

Ką galite patirti?

Esamos ekspozicijos

Lietuvos tautinis-kultūrinis atgimimas XIX a. vid. – XX a. pr.

Write a short text about your service. Highlight key benefits for potential clients.

Vilniaus ir Vilniaus krašto politinė bei kultūrinė padėtis 1920–1940 m.

Write a short text about your service. Highlight key benefits for potential clients.

Write a short text about your service. Highlight key benefits for potential clients.

Marijos Šlapelienės lietuvių knygynas (1906–1949)

Šlapelių memorialiniai kambariai

A guide to slow looking

• Ekskursijos - užsiregistruokite

• Kiekvieną penktadienį | 10:00-17:00

• Ekskursijos lietuvių ir anglų kalbomis

Apsilankymo patarimai

Kur susitinka Vilnius ir istorija. Muziejus, pasakojantis apie miestą ir žmones

Apsilankykite su šeima

Edukacinės ekskursijos vaikams su žaidimais....

A guide to slow looking.Rezervuokite privačią ekskursiją.

Šis pastatas, stovintis UNESCO saugomame Vilniaus istoriniame centre, Pilies ir Didžiosios gatvės sankirtoje, siekia beveik 600 metų ir yra architektūros paveldas.

xxxx persikraustė Šlapeliai

Patyriminės ekskursijos akliesiems ir silpnaregiams

Muziejus leidžia lankytojams patirti autentišką laikmečio atmosferą, atskleidžiančią praeities gyvenimo būdą

→

→

→

→

Ekskursijos, edukaciniai užsiėmimai mokykloms

Muziejus yra svarbus lietuvių kalbos ir kultūros formavimosi istorijos liudininkas, prisidedantis prie kultūros išsaugojimo.

Tarpukario Vilniaus kultūrinės bendruomenės istorija

Marijos ir Jurgio Šlapelių namai tapo ne tik kultūrinės veiklos centru, bet ir susitikimo vieta svarbiausiems to meto menininkams, rašytojams ir intelektualams, taip sustiprinant Vilniaus kultūrinės bendruomenės istoriją.

Apsilankykite autentiškame XX a. pr. Vilniaus inteligentijos bute

• Ekskursijos - užsiregistruokite

• Kiekvieną penktadienį | 10:00-17:00

• Ekskursijos lietuvių ir anglų kalbomis

Predict the future by creating it

Muziejaus ekspozicijos apie Marijos ir Jurgio Šlapelių buitį ir veiklą atspindi Vilniaus krašto gyvenimą nuo XIX a. II p. iki 1940-ųjų metų. Jose pasakojama, kaip po spaudos draudimo panaikinimo pagyvėjo knygų leidyba, kūrėsi lietuviškos spaustuvės ir knygynai, aktyviai darbavosi knygų leidėjai, taip pat atskleidžiamas draugijų kūrimasis, švietimo raida, spaudos plėtra ir kiti svarbūs kultūros reiškiniai, paskatinę ir pagreitinę politinius įvykius, atvedusius Lietuvą į Nepriklausomybę.

Visas lietuvybės žadinimo veiksmas iki Didžiojo Vilniaus seimo (1905 m.) vyko ten: ten, atėjęs pas Šlapelį mokytis lietuvių kalbos, pianinu skambino Čiurlionis, rinkosi šviesuomenė – Basanavičius, Vaižgantas, Jablonskis, kiti, būtent ten jie kūrė Nepriklausomybę....

Šlapeliai įkūrė vieną pirmųjų Lietuvoje lietuviškąjį knygyną, kuris išgyveno visas penkias Lietuvos okupacijas ir tapo ne tik lietuvybės, bet ir demokratijos mokykla. Čia taip pat atskleidžiamas draugijų kūrimasis, švietimo raida, spaudos plėtra ir kiti svarbūs kultūros reiškiniai, paskatinę ir pagreitinę politinius įvykius, atvedusius Lietuvą į Nepriklausomybę. Kiekvienas Šlapelių namų daiktas atskleidžia vis kitą šios Lietuvai svarbios šeimos istorijos dalelę.

1926-1949

Gražutė Šlapelytė skambina pianinu savo namuose Pilies g. Marija Piaseckaitė-Šlapelienė šį Muhlbach firmos pianiną įsigijo būdama 18-likos. Jis stovėjo pirmuose Šlapelių šeimos namuose Saracėnų gatvėje, kur jie gyveno po tuoktuvių.Ten Jurgis Šlapelis vedė lietuvių kalbos kursus. Tarp mokinių buvo ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, kuris mėgdavo paskambinti šiuo pianinu. Juo taip pat pagrodavo artimas Šlapelių šeimos draugas kompozitorius Mikas Petrauskas.

1928 m. Tuo metu jaunesnioji Šlapelių dukra Gražutė studijavo filosofiją, lituanistiką ir polonistiką Stepono Batoro universitete. Mergina sėdi prie veidrodžio, kuris yra išlikęs, jį galima pamatyti memorialinio muziejaus ekspozicijoje

1928 m. Gražutė savo kambaryje skaito knygą. Tuo metu Gražutė studijavo filosofiją, lituanistiką ir polonistiką Stepono Batoro universitete. Kėdė, ant kurios mergina sėdi, ir spinta stiklinėmis durimis, yra išlikusios ir eksponuojamos memorialiniuose muziejaus kambariuose.

Žaidimų staliukas, Šlapelių įsigytas iš kunigo Šimkevičiaus, XIX a. II p.

Marijos Šlapelienės pianinas, 1890 m

Jurgio Šlapelio lagaminas, pirktas Vokietijoje XX a. pr. Fanerinis, užapvalintais kampais, ant spynelės įrašas: MADE IN ENGLAND.

Raudonmedžio laikrodis ilgą laiką kabėjo M.Šlapelienės lietuvių knygyne. Švytuoklinis, mušantis, užvedamas rakteliu.

Šlapelienės bateliai. Įsigyti tėvų tuoktuvių 50-mečio pokyliui (1923 m.). Tokios pat gelsvai rožinės spalvos kaip ir šilkinė ta proga pasisiūta suknelė

Šilkinė Marijos Šlapelienės suknelė, pasisiūta tėvų tuoktuvių 50-mečio pokyliui. Suknelė natūralaus gelsvai rusvos spalvos šilko. Tiesaus kirpimo, prailgintu liemeniu, pertepės parauktos, užsegama plisuota krūtinėlė.

iš arti galėjo pamatyti krėslą, kuriame sėdėjo ne, bet kas, o pats Jonas Basanavičius.

Keliaujantis "skolinamasis knygynėlis"

• Ekskursijos - užsiregistruokite

• Kiekvieną penktadienį | 10:00-17:00

• Ekskursijos lietuvių ir anglų kalbomis

Predict the future by creating it

Šlapeliai įkūrė pirmąjį lietuvišką „skolinamąjį knygynėlį“, kuris buvo labai populiarus ir veikė visą knygyno gyvavimo laiką. Skolintojas turėdavo palikti knygos vertės užstatą, o už skaitymą buvo imamas nedidelis mokestis.

Žmonės pinigų knygoms neturėjo, tad Šlapelis įsteigė skolinamąjį knygynėlį – skolino knygas už knygos vertės užstatą ir nedidelį procentą už paskaitymą. Knygyne pardavinėjo ir kanceliarines prekes, atvirukus, sagas, pudrą, smeigtukus, krakmolo tabletes ir t.

„Skolintojų buvo nemažai – ir senų, ir vidutinio amžiaus žmonių, ir jaunimo. (…) Šlapelis rūpestingai knygynėlį prižiūrėjo. Vis naujausiomis knygomis jį papildydavo, tenkino skaitytojų reikalavimus, pageidavimus,“ - M.Šlapelienė

Predict the future by creating it

Šlapelis 1907 m. išsileido savo pirmąjį žodyną (tai buvo ir pirmasis lietuviškas tarptautinių žodžių žodynas) – „Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlį“, kuris buvo labai populiarus. Ypač populiarus buvo lenkmečiu išleistas „Lenkų ir lietuvių kalbos žodynas“.

Lenkų laikais vadovėliai buvo gabenami iš Lietuvos, kur kartais gavę leidimus Šlapeliai nuvykdavo knygų ir periodikos.

Prie knygyno veikė Lietuviškų knygynėlių draugija – Šlapeliai komplektuodavo populiarių knygų bibliotekėles ir siųsdavo į provinciją.

„Karo laiku prie vokiečių 1915–1918 m. Lietuvių mokslo draugija spausdino labai reikalingų vidurinėms mokykloms vadovėlių. Kai tik knygos būdavo išspausdintos, aš visas nupirkdavau ir gabendavau į knygyną. Paskui jos keliaudavo po plačiąją Lietuvą, kur kas jų reikalavo“ - M.Šlapelienė

O mylimas, Vilniau!

• Ekskursijos - užsiregistruokite

• Kiekvieną penktadienį | 10:00-17:00

• Ekskursijos lietuvių ir anglų kalbomis

Šlapelių Vilnius

Kur susitinka Vilnius ir istorija. Muziejus, pasakojantis apie miestą ir žmones

Pilies g. 40 nuo 1926 m.

Šiuose kambariuose prabėgo didelė dalis Marijos ir Jurgio Šlapelių gyvenimo. Nuo 1905 metų, kuomet susituokė, jie ilgą laiką gyveno Saracėnų gatvėje – iš pradžių pas Marijos tėvus, vėliau gretimame sklype pastatytame name. Ten gimė ir visi Šlapelių vaikai. Kai šeima atsikraustė į šį namą, vaikai jau buvo ūgtelėję. Šlapeliai užaugino tris vaikus – dukras Laimutę ir Gražutę bei sūnų Skaistutį.

Saracėnų g. 16, Šnipiškės

Visas lietuvybės žadinimo veiksmas iki Didžiojo Vilniaus seimo (1905 m.) vyko ten: ten, atėjęs pas Šlapelį mokytis lietuvių kalbos, pianinu skambino Čiurlionis, rinkosi šviesuomenė – Basanavičius, Vaižgantas, Jablonskis, kiti, būtent ten jie kūrė Nepriklausomybę.

Vasarnamis Valakampiuose

Muziejus leidžia lankytojams patirti autentišką laikmečio atmosferą, atskleidžiančią praeities gyvenimo būdą

→

→

Dominikonų g. 11 (tada Šv. Jono) (buv. Blagoveščenskojės)

Grafų Janinos Umiastovskos-Milewskos ir Ignaco Korwin-Milewskio name (dabar čia – „Vilniaus vandenų“ valdos), vadinamuosiuose Pociejų rūmuose

Tarpukario Vilniaus kultūrinės bendruomenės istorija

Marijos ir Jurgio Šlapelių namai tapo ne tik kultūrinės veiklos centru, bet ir susitikimo vieta svarbiausiems to meto menininkams, rašytojams ir intelektualams, taip sustiprinant Vilniaus kultūrinės bendruomenės istoriją.

Ateitis. Ateinantys renginiai. Kas lankytojui?

Šlapelių šeimos istorija ir indėlis

Renginiai, skatinantys kultūrinį paveldo pažinimą

VILNIAUS GRINDINIO FESTIVALIS

Istorinis festivalis, vykstantis kas 2 metus....

AUTENTIŠKA PATIRTIS IR EDUKACIJA

UNIKALŪS TEATRALIZUOTI ARBATVAKARIAI

Write a short description of this category

PRIVAČIOS IR GRUPINĖS EKSKURSIJOS

Write a short description of this category

trumpas aprašymas

TEMINIŲ RINKINIŲ EKSPOZICIJOS, PARODOS GALERIJOJE

09.10-12, 2026

07.15

08.08

trumpas aprašymas

2026 Minėjimai

VILNIAUS GRINDINIO FESTIVALIS

Istorinis festivalis, vykstantis kas 2 metus....

AUTENTIŠKA PATIRTIS IR EDUKACIJA

UNIKALŪS TEATRALIZUOTI ARBATVAKARIAI

Kviečiame visus, branginančius Vilniaus istoriją, birželio 5 d., 18 val. susirinkti prie Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus (Pilies g. 40) paminėti 150-ąsias Jurgio Šlapelio gimimo metines.

PRIVAČIOS IR GRUPINĖS EKSKURSIJOS

150-ąsias Jurgio Šlapelio gimimo metines,

120-ąsias Marijos Šlapelienės lietuvių knygyno,

120-ąsias pirmoji lietuviška opera „Birutė“,

pačiam muziejui šiemet sukanka 20 metų.

Lietuvos valstybės atkūrimo dieną muziejuje

trumpas aprašymas

TEMINIŲ RINKINIŲ EKSPOZICIJOS, PARODOS GALERIJOJE

09.10-12, 2026

07.15

08.08

trumpas aprašymas

Renginiai, minintys svarbias datas

• Ekskursijos - užsiregistruokite

• Kiekvieną penktadienį | 10:00-17:00

• Ekskursijos lietuvių ir anglų kalbomis

Galerijos veikla

Provide a general summary of the services you provide, highlighting key features and benefits for potential clients.

Menininkų parodos

Write a short text about your service. Highlight key benefits for potential clients.

Muziejaus rinkinių ekspozicijos

Write a short text about your service. Highlight key benefits for potential clients.

Write a short text about your service. Highlight key benefits for potential clients.

Specialūs projektai

Parodos galerijoje

Sigito Andrulevičiaus

„Būties properšos“

AUTENTIŠKA PATIRTIS IR EDUKACIJA

UNIKALŪS TEATRALIZUOTI ARBATVAKARIAI

Write a short description of this category

PRIVAČIOS IR GRUPINĖS EKSKURSIJOS

Write a short description of this category

trumpas aprašymas

TEMINIŲ RINKINIŲ EKSPOZICIJOS, PARODOS GALERIJOJE

2025-07-05 – 2025-08-03

07.15

08.08

DABAR:

BUVUSIOS PARODOS:

Tapybos darbų paroda

TURI DARBŲ / KOLEKCIJĄ, SUSIJUSIĄ SU VILNIUMI AR ŠLAPELIAIS IR KURIĄ NORI PARODYTI/PRISTATYTI ŠLAPELIŲ MUZIEJAUS GALERIJOJE?

TURI IDĖJŲ IR NORI BENDRADARBIAUTI, KURIANT PROJEKTUS AR NAUJAS ĮNOVATYVIAS EKSPOZICIJAS, NAUDOJANT ŠLAPELIŲ MUZIEJAUS RINKINIŲ ARCHYVUS?

Renginiai, skatinantys kultūrinį paveldo pažinimą

VILNIAUS GRINDINIO FESTIVALIS

trumpas aprašymas

AUTENTIŠKA PATIRTIS IR EDUKACIJA

UNIKALŪS TEATRALIZUOTI ARBATVAKARIAI

Write a short description of this category

PRIVAČIOS IR GRUPINĖS EKSKURSIJOS

Write a short description of this category

MINĖJIMAI / KAMERINIAI KONCERTAI

Write a short description of this category

MIESTO ŠVENTĖS PAGAL ŠLAPELIUS

SKAITYMAI KNYGYNE

trumpas aprašymas

TEMINIŲ RINKINIŲ EKSPOZICIJOS

KAMERINIAI KONCERTAI (tarpukario)

Ką galite patirti?

Provide a general summary of the services you provide, highlighting key features and benefits for potential clients.

Teminės ekskursijos

Write a short text about your service. Highlight key benefits for potential clients.

Arbatvakariai ir renginiai

Write a short text about your service. Highlight key benefits for potential clients.

Write a short text about your service. Highlight key benefits for potential clients.

Virtualus muziejus

Parodos, teminės ekspozicijos

Kas lankytojui?

Pagrindiniai ir ateinantys renginiai skirtingomis kategorijomis.

Edukacinis renginys

Renginys skirtas vaikams, lavinantis jų įgūdžius.

Paroda galerijoje

Meninės parodos, pristatančios talentingus menininkus ir jų darbus.

Arbatvakaris

Raminanti atmosfera, puiki proga bendrauti ir atsipalaiduoti.

Festivalis

Diskusijos apie aktualias temas su ekspertais ir specialistais.

→

→

→

→

Konferencija

Kultūros paveldo puoselėjimas ir Edukacija

Kūrybiški ir teminiai renginiai, parodos, ekspozicijos, ekskursijos ir edukacinės veiklos

Vilniaus Grindinio festivalis

Write a short description of this category

Unikalūs teatralizuoti arbatvakariai

Write a short description of this category

Privačios ir grupinės ekskusrsijos

Write a short description of this category

Renginių skiltis

Pagrindiniai ir ateinantys renginiai skirtingomis kategorijomis.

Edukacinis renginys

Renginys skirtas vaikams, lavinantis jų įgūdžius.

Paroda galerijoje

Meninės parodos, pristatančios talentingus menininkus ir jų darbus.

Arbatvakaris

Raminanti atmosfera, puiki proga bendrauti ir atsipalaiduoti.

Konferencija

Diskusijos apie aktualias temas su ekspertais ir specialistais.

→

→

→

→

Renginių skiltis

Pagrindiniai ir ateinantys renginiai skirtingomis kategorijomis.

Edukacinis renginys

Renginys skirtas vaikams, lavinantis jų įgūdžius.

Paroda galerijoje

Meninės parodos, pristatančios talentingus menininkus ir jų darbus.

Arbatvakaris

Raminanti atmosfera, puiki proga bendrauti ir atsipalaiduoti.

Konferencija

Diskusijos apie aktualias temas su ekspertais ir specialistais.

→

→

→

→

Muziejaus istorija ir kultūra

Atraskite šlapelių šeimos istoriją, knygnešystės ir tautinio atgimimo temas, bei mūsų autentišką namą su virtualiu 360° turu.

150+

15

24 tūkst. eksponatų

Autentiškas namas

Explore the collections

VILNIAUS GRINDINIO FESTIVALIS

trumpas aprašymas

AUTENTIŠKA PATIRTIS IR EDUKACIJA

UNIKALŪS TEATRALIZUOTI ARBATVAKARIAI

Write a short description of this category

PRIVAČIOS IR GRUPINĖS EKSKURSIJOS

Write a short description of this category

KORESPONDENCIJA

Lenkų teatrinis gyvenimas Vilniuje XX a. pr.

Lietuvių operos gimimas

trumpas aprašymas

PIRMIEJI LIETUVIŠKI PAŠTO ŽENKLAI, ATVIRUKAI

Rusiškasis Vilnius Šlapelių knygyno veiklos pradžioje ir 1920-1922 m.

"ŽYGIS Į VILNIŲ" ATVIRUKŲ KOLEKCIJA

Vilniaus miesto kultūros istorijos medžiaga (baldai, dokumentai, suvenyrai, meno kūriniai, nuotraukos, įvairūs spaudiniai, periodika, fonoteka, filmoteka, moksliniai tyrimai ir kt.).

Senosios Lietuvos vaizdiniai XX a. pradžios dailėje ir teatre

PIRMOSIOS LIETUVIŠKOS KNYGOS

DIDŽIULIAI NUOTRAUKŲ ARCHYVAI

TARPUKARIO VILNIAUS GYVENIMO BŪDAS

PIRMOSIOS LIETUVIŠKOS KNYGOS

dr. doc. Danutė Kalavinskaitė:

"Vaikų mišios prieškariu buvo išimtinis žanras"

Šlapelių giminės bei išeivijos palikimai, numizmatika, filatelija, reprodukcijos, asmeniniai daiktai. Beveik 30.000 eksponatų.

Korespondencija (1908-1941) – įvairių asmenų laiškai Marijai ir Jurgiui Šlapeliams, draugijų kvietimai į renginius. Iš siuntėjų paminėtinos Tado Ivanausko, Miko Petrausko, Prano Mašioto, Onos Mašiotaitės, Aleksandro Mico, Helenos Romer, Klemenso Skabeikos ir kt. pavardės.

Buities dokumentai (1905-1944) – namų išlaidų knyga, pajamų, verslo, komunalinių mokesčių mokėjimo kvitai, teismo pranešimai.

M. Šlapelienės knygyno veiklos dokumentai. Registracijos knygos (1907-1927) – pajamų, išlaidų, gautų ir parduotų prekių, nuolatinių pirkėjų registracija.Užsakymai knygoms (1906-1944) ir piniginių pašto perlaidų už knygas kvitai.Knygų pervežimo dokumentai (1908-1918) – lydraščiai, muitinės pažymėjimai, sąskaitos, važtaraščiai.Įvairios sąskaitos (1906-1927) – knygynų, spaustuvių, leidyklų, prekybos bendrovių sąskaitos už M. Šlapelienės knygynui siųstas knygas, kanceliarines ir kt. prekes bei paslaugas.Kiti dokumentai (1906-1944) – įvairūs su M. Šlapelienės knygyno veikla susiję dokumentai: knygų sąrašai, pranešimai, susirašinėjimas su valdžios įstaigomis ir kt.

KORESPONDENCIJA

MARIJA ŠLAPELIENĖ

JURGIS ŠLAPELIS

ŠLAPELIŲ KNYGYNAS

SENOJI PERIODIKA

KNYGOS VAIKAMS

ATVIRUKO KELIAS

Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus dailės kūrinių kolekcija

„Kol mirtis mus išskirs…”:

Lietuviškos kultūros sala lenkiškajame Vilniuje

XX a. pradžios Vilniaus inteligentų mada

nuotraukas, sukurtas iki Antrojo pasaulinio karo, siekė kuo išsamiau pristatyti XX a. pradžioje Lietuvoje vyravusias mados tendencijas. Eksponuojamos nuotraukos, kuriose įamžinti vilniečiai apsirengę ir kasdieniais, ir vestuviniais drabužiais. Yra vaizdų, kuriuose užfiksuoti ir prašmatniais apdarais pasipuošę žmonės. Čia taip pat galima pamatyti, kokias uniformas anais laikais dėvėjo gimnazistai, kokios buvo paplūdimio mados ir kt. Virtuali paroda daug ką pasako ir koks anais laikais buvo žmonių požiūris į galimybę įsiamžinti save nuotraukoje, koks buvo fotografijos lygis, kas jas kūrė, kokios fotoateljė veikė.

Įrengta vieno pirmųjų Vilniaus lietuviško knygyno ekspozicija (inventorius, dokumentai, leidiniai, periodika, kanceliarinės ir buities prekės, kuriomis prekiauta knygyne)

Teminiai rinkiniai. Paveikslėliai, dokumentai, videoi (pvz., „Marijos Šlapelienės užrašai“, „Lietuviškų knygų istorija“, „Mūsų svečiai“)

Unikali ekspozicijos dalis – Marijos Šlapelienės asmeniniai „Fluxus“ užrašai apie turimus daiktus. Čia ji detalizavo baldų, buities reikmenų, knygų, meno kūrinių ir kitų vertybių kilmę – kada ir kur daiktas įsigytas, kas jį dovanojo, kas gamino. Šie užrašai suteikia dar gilesnį istorinį ir asmeninį ryšį su muziejaus aplinka, nes lankytojams leidžia susipažinti su Šlapelių šeimos kasdienybe ir vertybėmis.

Knygų istorija“,

„Marijos užrašai“

Galerija

Atraskite kultūros ir istorijos lobius Vilniaus širdyje.

Atsiliepimai

Or someone else will hire you to build theirs. Here is how you can take action – starting today.

Muziejaus vieta

Muziejus įsikūręs Vilniaus širdyje, Didžiosios ir Pilies gatvių sankirtoje.

Adresas

Didžioji g. 1, Vilnius

Darbo

I-V 10:00