Darbo laikas

• Nemokamas įėjimas - užsiregistruokite

• Dirbame: Nuo antradienio iki šeštadienio 10:00-17:00

• III–VI: 11.00–17.00

  VII: 11.00–16.00

• Adresas: Pilies g. 40, Vilnius

Apie muziejų

Marijos ir Jurgio Šlapelių namas – vienas mažiausių plotu, bet vienas turtingiausių turiniu, muziejus, kuriame XIX a. pab.–XX a. pr. Vilniaus istorija pasakojama per Šlapelių šeimos indėlį į lietuvių kalbą ir kultūrą.

Autentiškas namas

Muziejaus istorija

Autentiškas turinys

Šlapelių muziejus siūlo ne tik žinias, bet ir gyvą, asmenišką patirtį – emocinį ryšį su tarpukario Vilniumi, pasipriešinimu, lietuvių kalba ir kultūra

Čia pristatomas unikalus turinys – nuo teatralizuotų arbatvakarių iki teminių ekskursijų, – o Šlapelių šeimos dėka išsaugoti vieni didžiausių archyvų Vilniuje tampa svarbia atminties ir tapatybės dalimi.

Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejus yra reikšmingas Vilniaus kultūros paveldas. Muziejus leidžia lankytojams patirti autentišką laikmečio atmosferą, atskleidžiančią praeities gyvenimo būdą

Šlapelių muziejuje

Provide a short description of the gallery, highlighting key things.

Muziejaus kiemelis - mažiausias kiemas Vilniaus senamiestyje

Knygyno ekspozicija

XV a. rūsiai

Galerija

Namas-muziejus

Apie M. Piaseckaitę-Šlapelienę rašoma Anelės Butkuvienės knygoje „Garsios Lietuvos moterys“

[2], leidinyje „Vilniaus kultūrinis gyvenimas ir Šlapeliai: [mokslinės konferencijos medžiaga, 2016, Vilnius]“ (Vilnius, 2019). Leidinį sudarė Alma Lapinskienė ir Jolanta Paškevičienė.

Informacijos apie M. Šlapelienę yra Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ (Vilnius, 2017),

Nastazijos Kairiūkštytės ir Almos Gudonytės – „Lietuvybės kovų verpetuose: Vilniaus ir Seinų kraštai XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje“ (Vilnius, 2009),

Rasos Baškienės knygoje „Moterys istorijos verpetuose: [valdovės, menininkės, mokslininkės, mistikės, herojės, lėmusios miesto ir pasaulio istoriją]“ (Vilnius, 2022),

Almos Gudonytės [5] ir kitų straipsniuose, leidinyje „Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus“ [8, 10].

Plačiau apie M. Šlapelienės knygyną, jo veiklą galima paskaityti Vlado Žuko knygoje „Marijos ir Jurgio Šlapelių lietuvių knygynas Vilniuje“ [9]. Rašantieji apie M. Šlapelienės knygyną, remiasi Vilniaus universiteto ir Lietuvos Mokslų akademijos bibliotekose saugomais archyvų dokumentais, taip pat šeimos dokumentų fondu, saugomu Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje [6].

Apie Marijos ir Jurgio Šlapelių šeimą rašoma gidės Liudos Matonienės knygoje „Vilnius: meilės stotelės: romantiškasis miesto žemėlapis“ (Vilnius, 2017).

Vytauto Damaševičiaus ir Juozo Matonio dokumentiniame filme „Ištikimi lietuviškam žodžiui. Jurgis ir Marija Šlapeliai“ (2004)Plačiau: https://www.vz.lt/po-darb%C5%B3/2016/01/09/slapeliu-namas-muziejus-verta-uzsukti

Memoraliniai kambariai

Vieno Vilniaus namo istorija

Gyva Vilniaus atmintis

nuo XV a.

Ką galite patirti?

Provide a general summary of the services you provide, highlighting key features and benefits for potential clients.

Autentišką XX a. pr. atmosferą. Teminės ekskursijos

Autentiškas butas, eksponatai.....

Muziejus leidžia lankytojams patirti autentišką laikmečio atmosferą, atskleidžiančią praeities gyvenimo būdą.

Šlapelių muziejus yra įsikūręs autentiškame Marijos ir Jurgio Šlapelių name, išsaugojusiame originalią XX a. pradžios atmosferą. Tai nėra tik muziejus su ekspozicijomis, bet ir istorinė vieta, kurioje vyko realus gyvenimas, kultūrinė veikla ir lietuvių tautinės tapatybės ugdymas. Čia galima pajausti to laikmečio gyvenimo būdą.

Šlapelių muziejus suteikia intymesnę ir asmeniškesnę patirtį, kadangi lankytojai įžengia į tikrus, autentiškus namus, kuriuose gyveno Šlapeliai, taip patirdami unikalų ryšį su tautinio atgimimo veikėjų gyvenimu ir veikla.

pakilnoti niekam nematytus asmeninius šeimos daiktus ir pavartyti laiškus bei dienoraščius.

Muziejus leidžia lankytojams patirti autentišką laikmečio atmosferą, atskleidžiančią praeities gyvenimo būdą.

Šlapelių muziejus yra įsikūręs autentiškame Marijos ir Jurgio Šlapelių name, išsaugojusiame originalią XX a. pradžios atmosferą.

Šlapelių muziejus suteikia intymesnę ir asmeniškesnę patirtį, kadangi lankytojai įžengia į tikrus, autentiškus namus, kuriuose gyveno Šlapeliai, taip patirdami unikalų ryšį su tautinio atgimimo veikėjų gyvenimu ir veikla. Čia galima pajausti to laikmečio gyvenimo būdą.

Čia atkurtas autentiškas tarpukario Vilniaus butas su autentiškais baldais ir šeimos daiktais.

Autentiški baldai, sienos, grindys, dokumentai, suvenyrai.
Istorija čia – gyva.

Tai nėra tik muziejus su ekspozicijomis, bet ir istorinė vieta, kurioje vyko realus gyvenimas, kultūrinė veikla ir lietuvių tautinės tapatybės formavimas ir ugdymas.

Muziejus įsikūręs autentiškoje aplinkoje, leidžiančioje lankytojams prisiliesti prie tautinio atgimimo laikotarpio.

Muziejus leidžia lankytojams patirti autentišką laikmečio atmosferą, atskleidžiančią praeities gyvenimo būdą.

Šlapelių muziejus yra įsikūręs autentiškame Marijos ir Jurgio Šlapelių name, išsaugojusiame originalią XX a. pradžios atmosferą.

Šlapelių muziejus suteikia intymesnę ir asmeniškesnę patirtį, kadangi lankytojai įžengia į tikrus, autentiškus namus, kuriuose gyveno Šlapeliai, taip patirdami unikalų ryšį su tautinio atgimimo veikėjų gyvenimu ir veikla. Čia galima pajausti to laikmečio gyvenimo būdą.

Čia atkurtas autentiškas tarpukario Vilniaus butas su autentiškais baldais ir šeimos daiktais.

Autentiški baldai, sienos, grindys, dokumentai, suvenyrai.
Istorija čia – gyva.

Tai nėra tik muziejus su ekspozicijomis, bet ir istorinė vieta, kurioje vyko realus gyvenimas, kultūrinė veikla ir lietuvių tautinės tapatybės formavimas ir ugdymas.

Muziejus įsikūręs autentiškoje aplinkoje, leidžiančioje lankytojams prisiliesti prie tautinio atgimimo laikotarpio.

Čia pristatomas unikalus turinys – nuo teatralizuotų arbatvakarių iki teminių ekskursijų, – o Šlapelių šeimos dėka išsaugoti vieni didžiausių archyvų Vilniuje tampa svarbia atminties ir tapatybės dalimi.

Unikali ekspozicijos dalis – Marijos Šlapelienės asmeniniai „Fluxus“ užrašai apie turimus daiktus. Čia ji detalizavo baldų, buities reikmenų, knygų, meno kūrinių ir kitų vertybių kilmę – kada ir kur daiktas įsigytas, kas jį dovanojo, kas gamino. Šie užrašai suteikia dar gilesnį istorinį ir asmeninį ryšį su muziejaus aplinka, nes lankytojams leidžia susipažinti su Šlapelių šeimos kasdienybe ir vertybėmis.

Turėdamas daugiau nei 24 tūkstančius eksponatų, Šlapelių muziejus siūlo ne tik žinias, bet ir gyvą, asmenišką patirtį – emocinį ryšį su tarpukario Vilniumi, pasipriešinimu, lietuvių kalba ir kultūra.

Šlapelių muziejus yra glaudžiai susijęs su tarpukario Vilniaus kultūriniu, intelektualiniu ir bohemišku gyvenimu.

Marijos ir Jurgio Šlapelių namai tapo ne tik kultūrinės veiklos centru, bet ir susitikimo vieta svarbiausiems to meto menininkams, rašytojams ir intelektualams, taip sustiprinant Vilniaus kultūrinės bendruomenės istoriją.

Unikali asmenybių draugystė suteikia Šlapelių muziejui ypatingą reikšmę kaip Vilniaus bohemos ir intelektualų centro, reprezentuojančio kultūrinį dialogą, istorijos saugotojo.

Šlapelių draugų ir bičiulių rate buvo tokie išskirtiniai veikėjai kaip J.Basanavičius, J.Jablonskis, P. Bugailiškis, J. Tumas-Vaižgantas, M.Konstantinas Čiurlionis, Mikas ir Kipras Petrauskai, Vydūnas, G.Petkevičaitė-Bitė, Lazdynų Pelėda, G.Landsbergis-Žemkalnis, K.Šimonis ir kiti. Knygyne lankėsi ir bendravo tokios asmenybės kaip Žemaitė, Juozas Tumas-Vaižgantas ir kiti lietuvių kultūros veikėjai, prisidėję prie tautinės tapatybės ir kalbos išsaugojimo

Gyvą istoriją. Teatralizuoti, atkuriantys tą laikmetį, įtraukiantys arbatvakariai ir renginiai

istorinius dokumentinius spektaklius-arbatvakarius. Atkuriamosios dokumentikos spektakliai-arbatvakariai

arbatvakariai – tai XX a. pradžioje lietuvių rengti slapti ar pusiau slapti susibūrimai, kuriuose buvo dainuojamos lietuviškos dainos, šokami tautiniai šokiai, vyko susipažinimai ir suartėjimai. Visi šie lietuviški vakarai buvo gausiai lankomi. Anų laikų Vilniaus gyventojai, be tautos ir padėties visuomenėje skirtumo, ir lietuviai, ir ne lietuviai – visi gausiai susirinkdavo. Po šių vakarų atsirasdavo nemažai jaunimo iš sulenkėjusių lietuvių šeimų, norinčių išmokti lietuvių kalbos. Ir dabar muziejuje rengiamose arbatvakariuose žiūrovai ne tik gauna arbatos, vaišių, bet yra įtraukiami į veiksmą, patys tampa arbatvakario dalimi.

Arbatvakariai

Muziejuje atgiję arbatvakariai – tai tokie XX a. pradžioje lietuvių rengti slapti ar pusiau slapti susibūrimai, kur buvo dainuojamos lietuviškos dainos, šokami tautiniai šokiai, vyko susipažinimai ir suartėjimai. Anuomet šie lietuviški vakarai buvo gausiai lankomi, ir dabar sulaukė didžiausio pasisekimo.

atgaivinti XX a. pradžioje labai populiarūs lietuviškieji arbatvakariai. Arbatvakarių lankytojai kartu su atlikėjais nukeliauja į laikus, kai Marija ir Jurgis kartu su šviesiausiais to meto Lietuvos žmonėmis darbavosi dėl lietuvybės, bendravo, šoko, dainavo, tarėsi, „ką daryti“, o tai galiausiai Lietuvą atvedė į Vasario 16-ąją.

Muziejaus archyvuose saugoma daugiau nei 25.000 eksponatų, tarp kurių knygos, žodynai, baldai, asmeniniai daiktai, nuotraukos, laiškai, meno kūriniai.

Muziejus turi vieną turtingiausių kolekcijų Vilniaus muziejų ekosistemoje, apimančią svarbias istorines eksponatus.

Nepaisant nedidelio muziejaus dydžio, jo archyvai yra vieni iš didžiausių (24 tūkst. eksponatų), saugantys svarbią istorinę ir kultūrinę medžiagą.

Knygų rūmai perėmė iš Šlapelių knygyno apie 10 tūkst. leidinių. Dėl šių gautų knygų ir kitų leidinių Knygų rūmai tapo viena didžiausių senosios spaudos saugyklų Lietuvoje.

Šio muziejaus fonduose – keli tūkstančiai nuotraukų. Dauguma senųjų nuotraukų, sukurtų pirmąjį fotografijos gyvavimo šimtmetį (1839–1939 m.), kaip ir dalis kitų, į Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus fondus pateko iš asmeninio Marijos Šlapelienės archyvo arba yra atsiųsta iš JAV, kur prieš Antrąjį pasaulinį karą gyventi išvyko jaunesnioji Šlapelių duktė Gražutė Šlapelytė-Sirutienė

Senosiose fotografijose įamžintos įvairios Šlapelių gyvenimo akimirkos, šeimos nariai, giminės ir draugai, poilsio ir kelionių vaizdai. Jos nekurtos specialiai tam, kad būtų užfiksuota ano meto mada, tačiau tiems, kas domisi ja, tyrinėja Lietuvos mados raidos istoriją, šios nuotraukos daug ką pasako.

Visi M. Šlapelienės išsaugoti ir vėliau muziejaus ekspoziciją sudarę daiktai, tarp jų ir dalis nuotraukų, yra šios moters ranka aprašyta – nurodyta, kokiais metais nuotrauka sukurta, kas joje įamžintas, kur jis gyveno, kuo užsiėmė, ką nuveikė…

Daugiau nei 24 tūkst. eksponatų, atskleidžiančių XIX-XX a. gyvenimą. Virtualus muziejus ir rinkiniai. Teminės ekspozicijos. Edukacinės programos vaikams ir suaugusiems

Pagal eksponatų skaičių iš visų Lietuvoje esančių memorialinių muziejų Šlapelių muziejus turi didžiausius fondus.

Ponia Danguolė šypsodamasi priduria: „Ir žodis „sostinė“ yra sukurtas Jurgio Šlapelio. Mums atraodo, kad sostinė ir Gedimino laikais buvo sostinė. Bet iki Šlapelio nebuvo tokio žodžio.“

Edukaciniai užsiėmimai moksleiviams, darželinukams, senjorams

Patyriminė ekskursija akliesiems ir silpnaregiams

Dailės kūrinių ir istorinių artefaktų parodos

Gotikiniai XV-XVII a. rūsiai. Senasis Vilnius

Ekskursijos

Ekskursija po muziejų – nauja pažintis su senuoju Vilniumi. Iš gotikinių XV-XVII a. rūsių pakilę į atvirą galeriją ir aplankę pirmojo lietuviško knygyno ekspoziciją, būsite pakviesti į Šlapelių namų kambarius susipažinti su šios šeimos gyvenimo ir veiklos istorija.

Namas, turintis seną savo gyvenimo istoriją

40-uoju numeriu pažymėtas pastatas, stovintis UNESCO saugomame Vilniaus istoriniame centre, Pilies ir Didžiosios gatvės sankirtoje, siekia beveik 600 metų ir yra architektūros paveldas. Jo gotikiniai rūsiai (XVI–XVII a.), barokiniai elementai (XIX a. pr.) ir klasicistiniai bruožai (XIX a. pab.) atspindi šimtmečius kauptą istorinę vertę.

Namas, turintis seną savo gyvenimo istoriją

40-uoju numeriu pažymėtas pastatas, stovintis UNESCO saugomame Vilniaus istoriniame centre, Pilies ir Didžiosios gatvės sankirtoje, siekia beveik 600 metų ir yra architektūros paveldas. Jo gotikiniai rūsiai (XVI–XVII a.), barokiniai elementai (XIX a. pr.) ir klasicistiniai bruožai (XIX a. pab.) atspindi šimtmečius kauptą istorinę vertę.

Pravėrę vartus įeiname į uždarą kiemelį. Tai vienas mažiausių Vilniaus senamiesčio kiemelių. Duomenų apie šį namą išlikę nedaug. Autentiški rūsiai byloja, kad mūrinis namas pastatytas XV– XVI a. Pirmasis žinomas šio namo savininkas – auksakalys Stanislovas Danilovičius. Vėliau namas ne kartą nukentėjo nuo gaisrų, buvo prastai prižiūrimas nuolat besikeitusių savininkų. Viršutinė namo dalis atstatinėta ir rekonstruota ne kartą. Žinoma, kad XVIII a. rūsyje buvusi krautuvė, antrajame – nuomojami gyvenamieji kambariai, o dabartinėje knygyno ekspozicijoje buvo arklidės dviems arkliams ir sandėlis. Į arklides buvo patenkama iš mažo uždaro kiemo.

40-uoju numeriu pažymėtas namas, turi seną savo gyvenimo istoriją

Šis pastatas, stovintis UNESCO saugomame Vilniaus istoriniame centre, Pilies ir Didžiosios gatvės sankirtoje, siekia beveik 600 metų ir yra architektūros paveldas. Jo gotikiniai rūsiai (XVI–XVII a.), barokiniai elementai (XIX a. pr.) ir klasicistiniai bruožai (XIX a. pab.) atspindi šimtmečius kauptą istorinę vertę.

Pilies g. 40 - pastatas, menantis Vilniaus kūrimosi laikus

Šis pastatas rašytiniuose šaltiniuose minimas jau nuo XV a., tačiau savininkų kaita pakankamai paini. Nuo XVI a. rūmai priklausė garsiai LDK didikų Pociejų giminei. Rūmai ne kartą buvo rekonstruojami, plečiami. Po 1831 m. sukilimo rūmai buvo konfiskuoti. XIX a. antroje pusėje–XX a. pradžioje pastatas priklausė grafams Umiastovskiams, o 1940 m. buvo nacionalizuotas.

Istoriniuose šaltiniuose toje vietoje magistratui priklausiusi valda pirmą kartą paminėta 1672 m.

XVII a. pabaigoje Apaštalų namu vadintas pastatas priklausė auksakaliui Stanisławui Daniłowicziui. XVIII–XIX a. namas ne kartą nukentėjo nuo gaisrų, buvo atstatomas, renovuojamas, keitėsi jo savininkai ir paskirtis. Čia veikė viešbutis „Hotel de Philadelphie“, restoranas, kelios parduotuvės, patalpas nuomojosi įvairūs amatininkai. Tik 1887 m. atlikus kapitalinį remontą namas įgijo reprezentacinę išvaizdą, išsaugotą iki šiandien.

Kažkada „Apostolovka” vadintas namas stovėjo ant lietuviškosios ir slaviškosios Vilniaus dalių sankirtos ir buvo vienas pirmųjų mūrinių namų, XVII amžiuje atstatytų po didžiulių rusų kazokų sukeltų gaisrų.

Patyręs daugybę antpuolių, gaisrų ir niokojimų, Vilnius it feniksas nuolat atgimdavo ir suklestėdavo naujam gyvenimui. Daugiakalbiame mieste kartu sugyveno lietuviai, lenkai, rusai, gudai, žydai, totoriai ir kitų tautų žmonės, tačiau lietuvių kalba Vilniuje garsesne nata pradėjo skambėti tik XIX a. pabaigoje.

Tuo metu Vilniuje lietuviai tesudarė vos porą procentų bendro gyventojų skaičiaus. Bažnyčiose pamaldos vykdavo lenkiškai, lietuvių kalba ypač aršiai iš bažnyčių buvo šalinama po 1863 metų sukilimo, o dvarai ir klebonijos buvo tapę lenkų kultūros skleidėjais. Paskutiniame XIX a. dešimtmetyje Vilniuje suaktyvėjo lietuvių inteligentų veikla, įsikūrė „Dvylikos apaštalų“ – lietuviškosios idėjos skleidėjų – būrelis, kuris sparčiai gausėjo ir žadino lietuvišką sąmonę. Netrukus į lietuvybės apaštalų gretas įsitraukė ir Marija Piaseckaitė, išgarsėjusi po pirmosios lietuviškosios operos „Birutė“ premjeros, kurioje ji atliko pagrindinį vaidmenį.

Namo amžius siekia kone 600 metų

Pilies g 40.

Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejus Vilniuje.

Šis pastatas, stovintis UNESCO saugomame Vilniaus istoriniame centre, Pilies ir Didžiosios gatvės sankirtoje, siekia beveik 600 metų ir yra architektūros paveldas. Jo gotikiniai rūsiai (XVI–XVII a.), barokiniai elementai (XIX a. pr.) ir klasicistiniai bruožai (XIX a. pab.) atspindi šimtmečius kauptą istorinę vertę.

Autentiški architektūriniai elementai – kiemas, fasadas, lubos, laiptai, langai, medinis parketas, koklių ir metalinės krosnys – sukuria unikalią, išlaikytą to laikmečio atmosferą, leidžiančią lankytojams pasinerti į Vilniaus praeitį.

Šlapelių muziejus siūlo asmeniškesnę patirtį, leidžiančią giliau pažinti XX a. pradžios Vilniaus kultūrinį gyvenimą. Tai išskirtinė galimybė lankytojams išgyventi šią istoriją per tiesioginę asmeninę patirtį.

Turėdamas daugiau nei 24 tūkstančius eksponatų, Šlapelių muziejus siūlo ne tik žinias, bet ir gyvą, asmenišką patirtį – emocinį ryšį su tarpukario Vilniumi, lietuvių kalba ir kultūra.

Pilies g 40.

Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejus Vilniuje.

Šis pastatas, stovintis UNESCO saugomame Vilniaus istoriniame centre, Pilies ir Didžiosios gatvės sankirtoje, siekia beveik 600 metų ir yra architektūros paveldas. Jo gotikiniai rūsiai (XVI–XVII a.), barokiniai elementai (XIX a. pr.) ir klasicistiniai bruožai (XIX a. pab.) atspindi šimtmečius kauptą istorinę vertę.

Autentiški architektūriniai elementai – kiemas, fasadas, lubos, laiptai, langai, medinis parketas, koklių ir metalinės krosnys – sukuria unikalią, išlaikytą to laikmečio atmosferą, leidžiančią lankytojams pasinerti į Vilniaus praeitį.

Šlapelių muziejus siūlo asmeniškesnę patirtį, leidžiančią giliau pažinti XX a. pradžios Vilniaus kultūrinį gyvenimą. Tai išskirtinė galimybė lankytojams išgyventi šią istoriją per tiesioginę asmeninę patirtį.

Turėdamas daugiau nei 24 tūkstančius eksponatų, Šlapelių muziejus siūlo ne tik žinias, bet ir gyvą, asmenišką patirtį – emocinį ryšį su tarpukario Vilniumi, lietuvių kalba ir kultūra.

Predict the future by creating it

1904 m. Marija buvo pakviesta dirbti vedėja „Vilniaus žinių“ knygyne, o po metų nusprendė steigti savo knygyną, kuris tapo lietuvybės židiniu Vilniuje. Nuo 1906 m. vasario 6 d. Šlapeliai intensyviai darbavosi knygyne, leido ir platino knygas. Svarbi misija knygynui teko, kai Vilnių okupavo lenkai. Čia buvo slapta platinta draudžiama lietuviška literatūra, dažnai užsukdavo visuomenės veikėjai, o po Jono Basanavičiaus mirties knygynas tapo tikra lietuvių užuovėja.

Įrašiusi, kad yra bajoraitė Piaseckaitė, Šlapelienė savo vardu padavė Vilniaus gubernatoriui prašymą atidaryti knygyną. Susirado nedideles patalpas Dominikonų g. (tada Šv. Jono) – grafų Janinos Umiastovskos-Milewskos ir Ignaco Korwin-Milewskio name, vadinamuosiuose Pociejų rūmuose.

1906 m. gavo leidimą atidaryti knygyną. Tuo metu Vilniuje tebuvo 4 lietuviškos iškabos, viena iš jų – Šlapelių knygyno.

1906 m. vasario 6 d. šiame name, tuomet tai buvo Šv. Jono g. 13 (Blagoveščenskaja g. 13), duris atvėrė Marijos Piaseckaitės–Šlapelienės lietuvių knygynas, gyvavęs iki 1949 m.

knygynas veikė visus 40 metų

Niūrios ir drėgnos patalpos metams kainavo 170 rublių. Nuomos sutartis buvo sudaryta su grafiene Janina Umiastovska. Vėliau patalpos buvo šiek tiek praplėstos, keitėsi ir nuomos kaina. Po atlikto remonto namo fasade vietoj trijų langų atsirado du gerokai didesni, su geležinėmis langinėmis. Šalia vitrinų atsirado ir įėjimas į knygyną (prieš remontą į knygyną buvo patenkama iš tarpuvartės). Namo rūsiuose buvo knygų sandėlis. Šlapelienė knygyno patalpas apibūdino kaip nepatogias knygynui, šaltas ir drėgnas.

1906 m. Marijos ir Jurgio Šlapelių Vilniuje atidarytas knygynas buvo vienas pirmųjų ir ilgiausiai, beveik 40 metų nenutrūkstamai veikęs ir profesionaliai tvarkytas knygynas, ilgą laiką dominavęs knygų rinkoje, ir tapęs Vilniaus lietuvių inteligentijos susibūrimo vieta.

knygynas buvo atidarytas Šlapelienės vardu, bet tikrasis jo reikalų vedėjas buvo Šlapelis – jis rūpinosi knygų reklama, leidyba, susirašinėjo su knygynais, autoriais, pirkėjais. Šlapelienė teigė, kad vyras nuo 1906 m. „visa siela ir kūnu“ atsidėjęs dirbo knygyne“. „Šlapelis buvo idėjų generatorius, ji – ūkiška, praktiška, labai racionali

Knygynas palaikė ryšius su įvairiomis mokslo, švietimo, kultūros institucijomis, knygos iš čia keliaudavo ne tik į atokiausius Lietuvos kampelius, bet ir į įvairias kitas šalis, kur gyveno lietuviai. Tikėjimas knygos galia Mariją ir Jurgį lydėjo visą gyvenimą.

Knygynas prekiavo įvairiausiais spaudiniais, sukaupė kone visą pasaulyje išleistą lietuvišką literatūrą, pats leido knygas, atliko bibliotekos funkcijas ir visas šešias okupacijas buvo lietuvių susibūrimo vieta ir lietuvybės centras.

Knygyne pardavinėjo ir kanceliarines prekes, atvirukus, sagas, pudrą, smeigtukus, krakmolo tabletes ir t. t.

1906 m. Marija ir Jurgis Šlapeliai Vilniuje, Pociejų rūmuose (dabar Dominikonų g. 11) įkūrė savo knygyną, kuris veikė iki 1949 m. Tai seniausias lietuviškas knygynas Vilniuje [3, 8]. M. Šlapelienės lietuvių knygynas buvo vienas iš bastionų ginant lietuvių teises ir kultūrą Vilniuje bei Vilnijos krašte [5]. Knygynas ne tik prekiavo, bet ir leido knygas. Buvo išleistas ir šio knygyno katalogas.

Tai buvo žymus Vilniaus kultūrinis centras. Jis išleido lietuviškų kalendorių, vadovėlių, Kristijono Donelaičio raštus, prekiavo ir baltarusiškomis knygomis, taip pat kanceliarijos reikmenimis. Knygyne lankydavosi Lazdynų Pelėda, Juozas Tumas­ Vaižgantas, Žemaitė ir kiti lietuvių veikėjai.

Muziejus yra svarbus lietuvių kalbos ir kultūros formavimosi istorijos liudininkas, prisidedantis prie kultūros išsaugojimo.

Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejus yra reikšmingas Vilniaus kultūros paveldas, susijęs su lietuvių tautiniu atgimimu, lietuvių kalbos puoselėjimu ir knygnešystės judėjimu. Tai nedidelis, bet istorijos prasme labai turtingas muziejus, kuris įsikūręs autentiškame pastate Pilies 40, kur Šlapeliai gyveno ir dirbo.

Šios šeimos 1906 m. atidarytas vienas pirmųjų lietuvių knygynų buvo ne tik kultūros židinys okupuotame Vilniuje, lietuvių susitikimo vieta, bet ir labai svarbus, kai kada vienintelis lietuvybės centras.

1906-1949

"Mūsų tikslas - skleisti lietuvišką knygą ir šviesti žmones“ - Marija ir Jurgis Šlapeliai

"Visas gyvenimas – skausmai ir džiaugsmai vyko čia, Vilniuje, knygyne, kitokio gyvenimo nežinojau ir negeidžiau. Viso aš išsižadėčiau, viską išmesčiau, tik nei vienos knygos. Jose visas džiaugsmas, nusiraminimas, paguoda, su jomis susieta tiek atsiminimų…“ - Marija Šlapelienė

Jurgio Šlapelio ranka prirašytas papildymas – žodis „provakacija“ ir jo paaiškinimas.

„Niūrios ir drėgnos patalpos metams kainavo 170 rublių. /.../ Knygynas pradėjo veiklą turėdamas nedidelį kapitalą, tad teko naudotis kreditu – imti knygas skolon. Gelbėjo leidėjų ir knygynų geranoriškumas, pasitikėjimas – jie siųsdavo savo leidinių ir knygų iš turimų atsargų kreditan. Tokių kreditorių buvo Lietuvoje, Latvijoje (Rygoje), Mažojoje Lietuvoje (Tilžėje), JAV (Čikagoje ir kitur)“, – rašo knygoje Vladas Žukas.

Mažai kas žino, kad Jurgis Šlapelis pirmasis iš anglų kalbos išvertė D. Defoe nuotykių romaną „Robinzono gyvenimas ir jo nelaimės“. Tai dar vienas M. Šlapelienės knygyno leidinys. Jį atspausdino „Ruch“ spaustuvė Vilniuje.

„Kristijono Duonelaičio RAŠTAI. 1714–1914. 200 metų sukaktuvėms nuo autoriaus gimimo paminėti.“

M. Piaseckaitės-Šlapelienės knygyno leidinys, išleistas 1914 m. Vilniuje. Pagal Rėzos, Šleicherio ir Neselmano sutaisė J. Šlapelis. Penktas išleidimas. Spausdino M. Kuktos spaustuvė. 
Ant viršelio Šlapelio ranka prirašyta „Pirmas – Lietuvoje“.

Leidinį Jurgis Šlapelis papildė žodynėliu, Donelaičio laiškais, trumpa biografija ir leidėjo „pasiteisinimais“.

Lietuviškų knygų leidyba

• Ekskursijos - užsiregistruokite

• Kiekvieną penktadienį | 10:00-17:00

• Ekskursijos lietuvių ir anglų kalbomis

Ištikimi lietuviškam žodžiui

XX amžiaus pirmoje pusėje, lietuvių tautinio atgimimo metais, Jurgis ir Marija Šlapeliai tapo svarbiomis figūromis, o jų įkurtas knygynas – to meto lietuvybės židiniu.

Marija ir Jurgis Šlapeliai, knygininkai, kultūrininkai, visuomenininkai, svariai prisidėjo prie lietuvybės darbo Vilniuje XX a. pirmojoje pusėje. Šlapeliai buvo aktyvūs lietuviškos spaudos platinimo ir leidybos dalyviai tuo metu, kai lietuviška spauda buvo draudžiama. Jų asmeninė istorija atspindi lietuvybės išsaugojimo ir kultūrinio pasipriešinimo simbolį.

Šlapeliai - Lietuvybės ir mokslo puoselėtojai, visuomenės, tautinio atgimimo ir kultūros veikėjai, gyvenimą paskyrusių gimtosios kalbos bei Lietuvos nepriklausomybės puoselėjimui ir saugojimui. Dalyvavo Vilniaus kultūriniame gyvenime, priklausė kultūrinėms, mokslo draugijoms, talkininkavo iš Mažosios Lietuvos gabenant ir platinant draudžiamąją lietuvišką spaudą.

Bajoraitė Marija Piaseckaitė ir medicinos mokslų studentas Jurgis Šlapelis susituokė 1905 m. Vilniuje. Meilėje ir santarvėje užauginę tris vaikus, būdami bendraminčiai ir bendražygiai, kartu laimingai nugyveno iki J. Šlapelio mirties 1941 m.

Šlapelienės likimui labai svarbi buvusi ir pažintis su Gabriele Petkevičaite-Bite. 1903 m. Marija buvo pakviesta vasaromis padirbėti rašytojos tėvo bibliotekoje Puziniškyje. Čia suvažiuodavo to meto Lietuvos šviesuomenė, čia Marija pirmą kartą sutiko Jurgį Šlapelį. „/.../ čia buvo nustatytos tolesnės mano gyvenimo gairės, suprasta gyvenimo prasmė“, – rašė ji. 1904 m., grįžusią po vasaros į Vilnių, Jonas ir Petras Vileišiai Mariją pakvietė dirbti vedėja į savo steigiamą lietuvišką „Vilniaus žinių“ knygyną. Čia artimiau susipažino su Jurgiu Šlapeliu, 1905 m. jiedu susituokė.

Marija ir Jurgis Šlapeliai žinomi dėl neįkainojamo indėlio puoselėjant lietuvybę.Meilę lietuviškam žodžiui ir atsakomybę už tautos išlikimą paveldėjo visi, emigracijoje už Atlanto atsidūrę Šlapelių vaikai.

1935 m.

"Mylimiausieji.....„,“ - J.Šlapelis

„Susipažinau su užsienyje leidžiama lietuvių literatūra, sužinojau, kaip ji gabenama, platinama, kokie sunkumai, aukos. /…/ Nutariau prisidėti prie tų kovų – darbų. Gaudavau paštu siuntinėlių su draudžiama lietuvių literatūra. Slėpdavau. Paskui /…/ ji buvo platinama“

Jurgio Šlapelio paskutinis laiškas šeimai, rašytas pavasarį – 1935 m. gegužės 13 (14?) d.

ištisus 10 m. Šlapelienė nežinojusi, kur jie, ar gyvi.

Kai 1964 m. giminaitė iš Lenkijos atsiuntė atviruką: ant šakos tupi trys paukštukai, o po sveikinimu pasirašyta išgalvotais vardais, moteris suprato, kad tai jos vaikai siunčia žinutę.

Nors filologijos mokslų baigęs nebuvo, buvo laikomas vienu geriausiu kalbos žinovų.

"Šlapelis „vilniečių tarpe buvo laikomas žymiausiuoju lietuvių kalbos žinovu ir vienu geriausiųjų J. Jablonskio mokinių“.-Mykolas Biržiška

Ponia Danguolė šypsodamasi priduria: „Ir žodis „sostinė“ yra sukurtas Jurgio Šlapelio. Mums atrodo, kad sostinė ir Gedimino laikais buvo sostinė. Bet iki Šlapelio nebuvo tokio žodžio.“

"čia buvo nustatytos tolesnės mano gyvenimo gairės, suprasta gyvenimo prasmė“ - M. Šlapelienė

„Mylymiausia tu mano Mariutyte! Skubu pasidžiaugti tau savo džiaugsmu. Kuo tik sugrįžau išdavęs anatomiją. Negali sau prisistatyt, koks tai sunkus buvo dalykas lig egzameno, o dabar kaip nebūta, tartum didžiausia našta nukrito nuo pečių."- J.Šlapelis

Jurgis Šlapelis Maskvoje, 1907 m. Tų pačių metų balandžio 18 d. Jurgio Šlapelio ranka rašytame laiške iš Maskvos Marijai Šlapelienei į Vilnių matyti, koks nelengvas buvo studentui Šlapeliui anatomijos egzaminas:

Vilniaus patriotai. Išgyventi penkias okupacijas

• Nemokamas įėjimas - užsiregistruokite

• Dirbame: Nuo antradienio iki šeštadienio 10:00-17:00

• Adresas: Pilies g. 40, Vilnius

Apie muziejų

• Ekskursijos - užsiregistruokite

• Kiekvieną penktadienį | 10:00-17:00

• Ekskursijos lietuvių ir anglų kalbomis

Apie muziejų

Kur susitinka Vilnius ir istorija. Muziejus, pasakojantis apie miestą ir žmones. Istorinis ir kultūrinis kontekstas.

Tai nedidelis, bet istorijos prasme labai turtingas muziejus, kuris įsikūręs autentiškame pastate Pilies 40, kur gyveno ir dirbo Šlapeliai. Muziejus siekia išlaikyti šią autentišką atmosferą ir pasakoti lankytojams apie tautinės tapatybės, lietuvių kalbos ir kultūros formavimąsi per Šlapelių veiklą.

Istorinis ir kultūrinis kontekstas. Tai nedidelis, bet istorijos prasme labai turtingas muziejus, kuris įsikūręs autentiškame pastate Pilies 40, kur gyveno ir dirbo Šlapeliai. Muziejus siekia išlaikyti šią autentišką atmosferą ir pasakoti lankytojams apie tautinės tapatybės, lietuvių kalbos ir kultūros formavimąsi per Šlapelių veiklą.

Vienas mažiausių muziejų Vilniuje

Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejus yra laikomas vienu mažiausių muziejų Vilniuje, užimančių tik 248.00 kv. m.

Turtinga kolekcija

Nepaisant nedidelio muziejaus dydžio, jo archyvai yra vieni iš didžiausių (24 tūkst. eksponatų), saugantys svarbią istorinę ir kultūrinę medžiagą.

Autentiškas namas Vilniaus Pilies g. 40

Šis pastatas, stovintis UNESCO saugomame Vilniaus istoriniame centre, Pilies ir Didžiosios gatvės sankirtoje, siekia beveik 600 metų ir yra architektūros paveldas.

xxxx persikraustė Šlapeliai

Autentiška XX a. pr. laikmečio atmosfera

Muziejus leidžia lankytojams patirti autentišką laikmečio atmosferą, atskleidžiančią praeities gyvenimo būdą

→

→

→

→

Šlapeliai - Lietuvių kalbos ir kultūros liudininkai

Tarpukario Vilniaus kultūrinės bendruomenės istorija

Marijos ir Jurgio Šlapelių namai tapo ne tik kultūrinės veiklos centru, bet ir susitikimo vieta svarbiausiems to meto menininkams, rašytojams ir intelektualams, taip sustiprinant Vilniaus kultūrinės bendruomenės istoriją.

Muziejus yra svarbus lietuvių kalbos ir kultūros formavimosi, lietuvių tautinio atgimimo ir rezistencijos, istorijos liudininkas, prisidedantis prie kultūrinės atmnties išsaugojimo bei tautinės tapatybės puoselėjimo.

Apie muziejų

Istorinis ir kultūrinis kontekstas

Namas-muziejus Vilniaus širdyje, Pilies gatvėjė

Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejus-namas, Pilies g. 40
Šlapelių muziejus yra įsikūręs autentiškame Marijos ir Jurgio Šlapelių name, išsaugojusiame originalią XX a. pradžios atmosferą.

Tai nedidelis (248.00 kv. m.), bet istorijos prasme labai turtingas muziejus, kuris įsikūręs autentiškame pastate Pilies 40, kur gyveno ir dirbo Šlapeliai .
Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejus yra laikomas vienu mažiausių muziejų Vilniuje, pasižyminčiu kompaktiška erdve, bet vienu didžiausių eksponatų kiekiu Vilniaus muziejų.

24 tūkstančiai eksponatų

Muziejus turi vieną turtingiausių kolekcijų Vilniaus muziejų ekosistemoje, apimančią svarbias istorines eksponatus.

Nepaisant nedidelio muziejaus dydžio, jo archyvai yra vieni iš didžiausių (24 tūkst. eksponatų), saugantys svarbią istorinę ir kultūrinę medžiagą.

Įrengta vieno pirmųjų Vilniaus lietuviško knygyno ekspozicija (inventorius, dokumentai, leidiniai, periodika, kanceliarinės ir buities prekės, kuriomis prekiauta knygyne)

Šlapelių muziejus yra glaudžiai susijęs su tarpukario Vilniaus intelektualiniu ir bohemišku gyvenimu.

Marijos ir Jurgio Šlapelių namai tapo ne tik kultūrinės veiklos centru, bet ir susitikimo vieta svarbiausiems to meto menininkams, rašytojams ir intelektualams, taip sustiprinant Vilniaus kultūrinės bendruomenės istoriją.

Unikali asmenybių draugystė suteikia Šlapelių muziejui ypatingą reikšmę kaip Vilniaus bohemos ir intelektualų centro, reprezentuojančio kultūrinį dialogą, istorijos saugotojo.

Šlapelių draugų ir bičiulių rate buvo tokie išskirtiniai veikėjai kaip J.Basanavičius, J.Jablonskis, P. Bugailiškis, J. Tumas-Vaižgantas, M.Konstantinas Čiurlionis, Mikas ir Kipras Petrauskai, Vydūnas, G.Petkevičaitė-Bitė, Lazdynų Pelėda, G.Landsbergis-Žemkalnis, K.Šimonis ir kiti. Knygyne lankėsi ir bendravo tokios asmenybės kaip Žemaitė, Juozas Tumas-Vaižgantas ir kiti lietuvių kultūros veikėjai, prisidėję prie tautinės tapatybės ir kalbos išsaugojimo

Viena šeima - didelė istorija

Autentiška laikmečio atmosfera

Muziejus leidžia lankytojams patirti autentišką laikmečio atmosferą, atskleidžiančią praeities gyvenimo būdą.

Šlapelių muziejus suteikia intymesnę ir asmeniškesnę patirtį, kadangi lankytojai įžengia į tikrus, autentiškus namus, kuriuose gyveno Šlapeliai, taip patirdami unikalų ryšį su tautinio atgimimo veikėjų gyvenimu ir veikla. Čia galima pajausti to laikmečio gyvenimo būdą.

Tai nėra tik muziejus su ekspozicijomis, bet ir istorinė vieta, kurioje vyko realus gyvenimas, kultūrinė veikla ir lietuvių tautinės tapatybės formavimas ir ugdymas.

Čia atkurtas autentiškas tarpukario Vilniaus butas su autentiškais baldais ir šeimos daiktais.

Autentiški architektūriniai elementai – kiemas, fasadas, lubos, laiptai, langai, medinis parketas, koklių ir metalinės krosnys – sukuria unikalią, išlaikytą to laikmečio atmosferą, leidžiančią lankytojams pasinerti į Vilniaus praeitį.

Unikali ekspozicijos dalis – Marijos Šlapelienės asmeniniai „Fluxus“ užrašai apie turimus daiktus. Čia ji detalizavo baldų, buities reikmenų, knygų, meno kūrinių ir kitų vertybių kilmę – kada ir kur daiktas įsigytas, kas jį dovanojo, kas gamino. Šie užrašai suteikia dar gilesnį istorinį ir asmeninį ryšį su muziejaus aplinka, nes lankytojams leidžia susipažinti su Šlapelių šeimos kasdienybe ir vertybėmis.

.

→

→

Lietuvių kalbos ir kultūros liudininkas

Muziejus yra svarbus lietuvių kalbos ir kultūros formavimosi, lietuvių tautinio atgimimo ir rezistencijos, istorijos liudininkas, prisidedantis prie kultūrinės atmnties išsaugojimo bei tautinės tapatybės puoselėjimo.

Muziejus siekia išlaikyti šią autentišką atmosferą ir pasakoti lankytojams apie tautinės tapatybės, lietuvių kalbos ir kultūros formavimąsi per Šlapelių veiklą.

Marija ir Jurgis Šlapeliai, knygininkai, kultūrininkai, visuomenininkai, svariai prisidėjo prie lietuvybės darbo Vilniuje XX a. pirmojoje pusėje. Šlapeliai buvo aktyvūs lietuviškos spaudos platinimo ir leidybos dalyviai tuo metu, kai lietuviška spauda buvo draudžiama. Jų asmeninė istorija atspindi lietuvybės išsaugojimo ir kultūrinio pasipriešinimo simbolį.

Šios šeimos 1906 m. atidarytas vienas pirmųjų lietuvių knygynų buvo ne tik kultūros židinys okupuotame Vilniuje, lietuvių susitikimo vieta, bet ir labai svarbus, kai kada vienintelis lietuvybės centras.

Šlapelių muziejus siūlo asmeniškesnę patirtį, leidžiančią giliau pažinti XX a. pradžios Vilniaus kultūrinį gyvenimą. Tai išskirtinė galimybė lankytojams išgyventi šią istoriją per tiesioginę asmeninę patirtį.

A guide to slow looking

• Ekskursijos - užsiregistruokite

• Kiekvieną penktadienį | 10:00-17:00

• Ekskursijos lietuvių ir anglų kalbomis

Apsilankymo patarimai

Kur susitinka Vilnius ir istorija. Muziejus, pasakojantis apie miestą ir žmones

Apsilankykite su šeima

Edukacinės ekskursijos vaikams su žaidimais....

A guide to slow looking.Rezervuokite privačią ekskursiją.

Šis pastatas, stovintis UNESCO saugomame Vilniaus istoriniame centre, Pilies ir Didžiosios gatvės sankirtoje, siekia beveik 600 metų ir yra architektūros paveldas.

xxxx persikraustė Šlapeliai

Patyriminės ekskursijos akliesiems ir silpnaregiams

Muziejus leidžia lankytojams patirti autentišką laikmečio atmosferą, atskleidžiančią praeities gyvenimo būdą

→

→

→

→

Ekskursijos, edukaciniai užsiėmimai mokykloms

Muziejus yra svarbus lietuvių kalbos ir kultūros formavimosi istorijos liudininkas, prisidedantis prie kultūros išsaugojimo.

Tarpukario Vilniaus kultūrinės bendruomenės istorija

Marijos ir Jurgio Šlapelių namai tapo ne tik kultūrinės veiklos centru, bet ir susitikimo vieta svarbiausiems to meto menininkams, rašytojams ir intelektualams, taip sustiprinant Vilniaus kultūrinės bendruomenės istoriją.

Apsilankykite autentiškame XX a. pr. Vilniaus inteligentijos bute

• Ekskursijos - užsiregistruokite

• Kiekvieną penktadienį | 10:00-17:00

• Ekskursijos lietuvių ir anglų kalbomis

Predict the future by creating it

Muziejaus ekspozicijos apie Marijos ir Jurgio Šlapelių buitį ir veiklą atspindi Vilniaus krašto gyvenimą nuo XIX a. II p. iki 1940-ųjų metų. Jose pasakojama, kaip po spaudos draudimo panaikinimo pagyvėjo knygų leidyba, kūrėsi lietuviškos spaustuvės ir knygynai, aktyviai darbavosi knygų leidėjai, taip pat atskleidžiamas draugijų kūrimasis, švietimo raida, spaudos plėtra ir kiti svarbūs kultūros reiškiniai, paskatinę ir pagreitinę politinius įvykius, atvedusius Lietuvą į Nepriklausomybę.

Visas lietuvybės žadinimo veiksmas iki Didžiojo Vilniaus seimo (1905 m.) vyko ten: ten, atėjęs pas Šlapelį mokytis lietuvių kalbos, pianinu skambino Čiurlionis, rinkosi šviesuomenė – Basanavičius, Vaižgantas, Jablonskis, kiti, būtent ten jie kūrė Nepriklausomybę....

Šlapeliai įkūrė vieną pirmųjų Lietuvoje lietuviškąjį knygyną, kuris išgyveno visas penkias Lietuvos okupacijas ir tapo ne tik lietuvybės, bet ir demokratijos mokykla. Čia taip pat atskleidžiamas draugijų kūrimasis, švietimo raida, spaudos plėtra ir kiti svarbūs kultūros reiškiniai, paskatinę ir pagreitinę politinius įvykius, atvedusius Lietuvą į Nepriklausomybę. Kiekvienas Šlapelių namų daiktas atskleidžia vis kitą šios Lietuvai svarbios šeimos istorijos dalelę.

1926-1949

Gražutė Šlapelytė skambina pianinu savo namuose Pilies g. Marija Piaseckaitė-Šlapelienė šį Muhlbach firmos pianiną įsigijo būdama 18-likos. Jis stovėjo pirmuose Šlapelių šeimos namuose Saracėnų gatvėje, kur jie gyveno po tuoktuvių.Ten Jurgis Šlapelis vedė lietuvių kalbos kursus. Tarp mokinių buvo ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, kuris mėgdavo paskambinti šiuo pianinu. Juo taip pat pagrodavo artimas Šlapelių šeimos draugas kompozitorius Mikas Petrauskas.

1928 m. Tuo metu jaunesnioji Šlapelių dukra Gražutė studijavo filosofiją, lituanistiką ir polonistiką Stepono Batoro universitete. Mergina sėdi prie veidrodžio, kuris yra išlikęs, jį galima pamatyti memorialinio muziejaus ekspozicijoje

1928 m. Gražutė savo kambaryje skaito knygą. Tuo metu Gražutė studijavo filosofiją, lituanistiką ir polonistiką Stepono Batoro universitete. Kėdė, ant kurios mergina sėdi, ir spinta stiklinėmis durimis, yra išlikusios ir eksponuojamos memorialiniuose muziejaus kambariuose.

Žaidimų staliukas, Šlapelių įsigytas iš kunigo Šimkevičiaus, XIX a. II p.

Marijos Šlapelienės pianinas, 1890 m

Jurgio Šlapelio lagaminas, pirktas Vokietijoje XX a. pr. Fanerinis, užapvalintais kampais, ant spynelės įrašas: MADE IN ENGLAND.

Raudonmedžio laikrodis ilgą laiką kabėjo M.Šlapelienės lietuvių knygyne. Švytuoklinis, mušantis, užvedamas rakteliu.

Šlapelienės bateliai. Įsigyti tėvų tuoktuvių 50-mečio pokyliui (1923 m.). Tokios pat gelsvai rožinės spalvos kaip ir šilkinė ta proga pasisiūta suknelė

Šilkinė Marijos Šlapelienės suknelė, pasisiūta tėvų tuoktuvių 50-mečio pokyliui. Suknelė natūralaus gelsvai rusvos spalvos šilko. Tiesaus kirpimo, prailgintu liemeniu, pertepės parauktos, užsegama plisuota krūtinėlė.

iš arti galėjo pamatyti krėslą, kuriame sėdėjo ne, bet kas, o pats Jonas Basanavičius.

O mylimas, Vilniau!

• Ekskursijos - užsiregistruokite

• Kiekvieną penktadienį | 10:00-17:00

• Ekskursijos lietuvių ir anglų kalbomis

Šlapelių Vilnius

Kur susitinka Vilnius ir istorija. Muziejus, pasakojantis apie miestą ir žmones

Pilies g. 40 nuo 1926 m.

Šiuose kambariuose prabėgo didelė dalis Marijos ir Jurgio Šlapelių gyvenimo. Nuo 1905 metų, kuomet susituokė, jie ilgą laiką gyveno Saracėnų gatvėje – iš pradžių pas Marijos tėvus, vėliau gretimame sklype pastatytame name. Ten gimė ir visi Šlapelių vaikai. Kai šeima atsikraustė į šį namą, vaikai jau buvo ūgtelėję. Šlapeliai užaugino tris vaikus – dukras Laimutę ir Gražutę bei sūnų Skaistutį.

Saracėnų g. 16, Šnipiškės

Visas lietuvybės žadinimo veiksmas iki Didžiojo Vilniaus seimo (1905 m.) vyko ten: ten, atėjęs pas Šlapelį mokytis lietuvių kalbos, pianinu skambino Čiurlionis, rinkosi šviesuomenė – Basanavičius, Vaižgantas, Jablonskis, kiti, būtent ten jie kūrė Nepriklausomybę.

Vasarnamis Valakampiuose

Muziejus leidžia lankytojams patirti autentišką laikmečio atmosferą, atskleidžiančią praeities gyvenimo būdą

→

→

Dominikonų g. 11 (tada Šv. Jono) (buv. Blagoveščenskojės)

Grafų Janinos Umiastovskos-Milewskos ir Ignaco Korwin-Milewskio name (dabar čia – „Vilniaus vandenų“ valdos), vadinamuosiuose Pociejų rūmuose

Tarpukario Vilniaus kultūrinės bendruomenės istorija

Marijos ir Jurgio Šlapelių namai tapo ne tik kultūrinės veiklos centru, bet ir susitikimo vieta svarbiausiems to meto menininkams, rašytojams ir intelektualams, taip sustiprinant Vilniaus kultūrinės bendruomenės istoriją.