Pilies gatvės namo istorija

Gyva Vilniaus atmintis

nuo XV a.

Leiskitės į kelionę po 600 metų Vilniaus istoriją

Vieno Vilniaus namo Pilies gatvėje istorija

Po šiandieniniu Šlapelių muziejumi slypi daug senesnė istorija, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Keturiasdešimtuoju numeriu pažymėtas Pilies gatvės namas, į kurį 1926 m. iš Saracėnų gatvės atsikraustė Marijos ir Jurgio Šlapelių šeima, yra ne tik jų gyvenimo, bet ir kelių šimtmečių Vilniaus istorijos liudytojas. Tai vienas seniausių pastatų Vilniuje, esantis UNESCO saugomame istoriniame centre. Nedidelis, tarp didesnių valdų įspraustas pastatas per laiką keitėsi, nyko, atgimdavo – tačiau niekada neprarado gyvybės.

Pilies g. 40

600 metų

UNESCO

Vienas namas, pasakojantis apie skirtingas epochas

Vilniaus sluoksniai. Nuo viduramžių sandėlio gotikiniuose rūsiuose, baroko, klasicizmo iki XX amžiaus pradžios autentiško Vilniaus inteligentų buto ir muziejaus

Gyva Vilniaus atmintis

Nuo XV iki XXI a.

Vilniaus kūrimosi laikai

V-VI a. - XIV a.

Nuo baltų gyvenviečių iki Gedimino valdymo laikotarpio

Pilies gatvė

seniausia Vilniaus senamiesčio ašis

nuo XIII-XIV amžiaus

Pilies gatvė – seniausia Vilniaus senamiesčio ašis

Senasis Vilnius. Vieno Pilies gatvės namo istorija

Pilies g. 40 – vienas seniausių pastatų Vilniuje, esantis UNESCO saugomame istoriniame centre.

Seniausi namo sluoksniai: Nuo viduramžių sandėlio gotikiniuose rūsiuose iki baroko,

nuo XV a.

XV-XVIII a.

Pilies g. 40.

Seniausi sluoksniai: senoviniai gotikiniai rūsiai

XV-XVI a.

Baroko laikotarpis: XVII - XVIII amžius

Gyva Vilniaus atmintis

XVII-XVIII a.

"Apostolovka" XVII amžiuje

Nuo viešbučio iki arklidžių

Klasicizmo laikotarpis: XIX amžius

Nuo magistrato valdos iki amatininkų namo

Prekybinė paskirtis

XIX a. pradžia

Būtina tvarkyti...

XIX a. vidurys

Pastovūs namai ir poetiškas kiemas

XIX a. pabaiga

Šimto metų kelias: nuo Šlapelių namų iki muziejaus

Šlapelių šeimos istorija ir indėlis

1926 - 2026

1926 m.

Šlapelių namai

1944 - 1990 m.

Sovietmetis

1970 - 1977 m.

Nuspėti ateitį, ją kuriant

1990 m.

Atkurta Lietuvos nepriklausomybė

Lietuvos Atgimimas ir nepriklausomybės atkūrimas (1988–1990 m.): Augo nacionalinis judėjimas, susikūrė Sąjūdis, siekiantis laisvės; kulminacija – nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. kovo 11 d.

Šviesa tunelio gale..

1996 m.

Namai, tapę muziejumi

Testamento įvykdymas. Šlapelių namas - memorialinis muziejus

Kiekvienas aukštas, pasakojantis apie skirtingą Vilniaus epochą

Šlapelių namas – vienas seniausių pastatų Vilniaus mieste - tai istorijos sluoksnių knyga, kurioje kiekvienas aukštas ir siena pasakoja apie skirtingą Vilniaus epochą.

Autentiški architektūriniai elementai – kiemas, fasadas, lubos, laiptai, langai, medinis parketas, koklių ir metalinės krosnys – sukuria unikalią, išlaikytą to laikmečio atmosferą, leidžiančią lankytojams pasinerti į Vilniaus praeitį.

Atrodo, niekuo iš aplinkos neišsiskiriantis namas Bet ne, tokių namų Vilniuje niekada nebuvo ir nėra, kiekvienas jų alsuoja savo buvusiu ir esamu gyvenimu, prasidedančiu nuo vartų gatvėje ar laiptinės vidinėje kiemo pusėje. Vienas jų Pilies gatvėje Nr. 40. Kaip visada pro vartus, o šie klasicistinio stiliaus, pateksime į nedidelį kiemelį su balkonu-galerija. O ten atminimo lenta su įrašu, jog šiuose namuose Gražutė Šlapelytė-Sirutienė „kviečia pasisemti kultūrinės atgaivos jos paveldėtame ir Vilniaus miestui padovanotame name-muziejuje". Architekto Vladislovo Stipulkovskio suprojektuotais moderniais metaliniais laiptais pakilsime į antrąjį aukštą ir pasukę dešiniau pateksime į Marijos ir Jurgio Šlapelių butą – memorialinę ekspoziciją.

Butas-muziejus perteikia ne tik Marijos ir Jurgio Šlapelių namų aplinką, bet ir XX amžiaus pirmuosius dešimtmečius, nelengvą Lietuvos valstybės atkūrimo kelią.

• Senoviniai gotikiniai rūsiai,

• metalinių laiptų galerija,

• klasicistiniai mediniai vartai,

• netaisyklingo stačiakampio kiemas - mažiausias kiemas Vilniuje

• medinė karkasinės konstrukcijos lodžija

• XIX a. pab.-XX a. pr. medinis parketas

Gotikiniai rūsiai

Vilniaus kūrimosi laikai

V-VI a. - XIV a.

Nuo baltų gyvenviečių iki Gedimino valdymo laikotarpio

Vilnius - miestas, gimęs iš legendos

Nėra tiksliai nustatyta kada įsikūrė Vilnius. Pasak kai kurių šaltinių, toje vietoje, kur šiandien Vilnia įteka į Nerį, jau V–VI amžiuje egzistavo stambi baltų gyvenvietė.

O apie miesto įkūrimą byloja Geležinio Vilko legenda, pasakojanti, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas kartą medžiojo Šventaragio slėnyje. Nakčiai sustojo poilsiui ant kalvos, užmigęs jis susapnavo vilką – ne paprastą, o geležinį, stovintį ant aukšto kalno ir kaukiantį taip galingai, kad jo balsas aidėjo per visą kraštą. Rytą kunigaikštis papasakojo sapną krivių krivaičiui Lizdeikai. Šis išaiškino - čia turi iškilti miestas, apie kurį sklis garsas po visą pasaulį...

V-VI a.

Lietuvos Didžiosios kunigaikštystėssostinė

Stambi Baltų gyvenvietė

XIV a.

Nėra tiksliai nustatyta kada įsikūrė Vilnius. Pasak kai kurių šaltinių, toje vietoje, kur šiandien Vilnia įteka į Nerį, jau V–VI amžiuje egzistavo stambi baltų gyvenvietė. Čia susiformavo natūrali geografinė ašis, vėliau tapusi miesto branduoliu: kalvos, slėniai, miškai ir upių santaka sudarė patrauklią vietą gyventi ir kurtis.

Apie miesto įkūrimą byloja Geležinio Vilko legenda, pasakojanti, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas kartą medžiojo Šventaragio slėnyje. Nakčiai sustojo poilsiui ant kalvos, užmigęs jis susapnavo vilką – ne paprastą, o geležinį, stovintį ant aukšto kalno ir kaukiantį taip galingai, kad jo balsas aidėjo per visą kraštą. Rytą kunigaikštis papasakojo sapną kriviui Lizdeikai. Šis išaiškino - čia turi iškilti miestas, apie kurį sklis garsas po visą pasaulį.

Europos rašytiniuose šaltiniuose Vilnius, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė, pirmą kartą paminėtas kunigaikščio Gedimino laiškuose Vokietijos miestams (lotynų kalba), 1323 m. sausio 25 d. Tai tapo simboline Vilniaus miesto gimimo data.

Tuo metu Lietuva buvo paskutinė pagoniška valstybė Europoje. Kunigaikštis Gediminas rašė laiškus į Europos miestus, kviesdamas į Vilnių vokiečius, žydus, pirklius, amatininkus, gydytojus, mokslininkus ir kitus specialistus, įvairių tikėjimų, religijų atstovus. Nors ir pagoniškos valstybės sostinė, bet tuo pat metu – atvira visiems, kas troško naujo gyvenimo.

"Geležinis vilkas – tai miestas. Jo garsas nuskambės taip toli, kaip vilko kaukimas. Čia turi iškilti sostinė, apie kurią žinos visas pasaulis“

Vilnius - miestas, gimęs iš legendos

1323 m. sausio 25 d.

Vilniaus miesto gimimo data

Pirmasis rašytinis paminėjimas Europoje

Pilies gatvė

seniausia Vilniaus senamiesčio ašis

nuo XIII-XIV amžiaus

Viena seniausių Vilniaus gatvių

Tai viena seniausių ir žinomiausių Vilniaus senamiesčio gatvių, kurioje jau nuo XIV–XV a. gyvavo pagrindinis kelias į Vilniaus pilį. Gatvė ilgą laiką buvo svarbiausias miesto koridorius, jungęs katedros aikštę su rotušės ir pilies teritorijomis. Pavadinimas kilęs iš dėl karališkosios pilies ir Pilies vartų.

1387 m. suteiktos Magdeburgo teisės įtvirtino miesto savivaldą ir atvėrė naują urbanistinį etapą.
XIV a. pabaigoje Vilnius tapo daugiakultūriniu miestu – minimas rusų kvartalas, klestėjo vokiečių pirkliai, augo amatai. Tuo metu formavosi ir Pilies gatvė – seniausias miesto kelias, jungęs Katedros aikštę su valdovų pilimi.

Šaltiniuose aptinkama, jog pirmieji mediniai namai seniausioje Vilniaus gatvėje stovėjo jau XIII amžiuje. Juos niokojo gaisrai.

XIII–XIV a. čia stovėjo pirmieji mediniai namai, bet po didžiųjų gaisrų juos pakeitė mūriniai. Į gatvę buvo patenkama pro vartus. Gatvė grįsta akmenimis jau nuo XV amžiaus.

Po Žalgirio mūšio (1410) miestas sparčiai augo, klestėjo prekyba, amatai ir tarptautiniai ryšiai.

1994 m. Vilniaus senamiestis įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Pilies gatvė

nuo XIII - XIV a.

Pilies gatvė – seniausia Vilniaus senamiesčio ašis

Kelias į pilį

Tai viena seniausių ir žinomiausių Vilniaus senamiesčio gatvių, kurioje jau nuo XIV–XV a. gyvavo pagrindinis kelias į Vilniaus pilį. Gatvė minima dar 1530 m. šaltiniuose ir ilgą laiką buvo svarbiausias miesto koridorius, jungęs katedros aikštę su rotušės ir pilies teritorijomis. Pavadinimas kilęs iš dėl karališkosios pilies ir Pilies vartų.

Šaltiniuose aptinkama, jog pirmieji mediniai namai seniausioje Vilniaus gatvėje stovėjo jau XIII amžiuje. Juos niokojo gaisrai. XV amžiuje pradėti statyti mūriniai pastatai. Po 1610 metų gaisro gatvėje medinių namų nebeliko. Į gatvę buvo patenkama pro vartus. Gatvė grįsta akmenimis jau nuo XV amžiaus

Per šimtmečius Pilies gatvė buvo miesto arterija: čia gyveno didikai ir amatininkai, veikė krautuvės ir dirbtuvės, vyko turgūs, procesijos ir politiniai sutikimai, pro ją keliavo karaliai, popiežiaus legatai bei pasiuntiniai. Gatvė matė valdžių kaitą, kalbų ir tikėjimų susidūrimą, kasdienį miestiečių gyvenimą ir iškilmingus istorijos momentus.

Šiandien Pilies gatvė išlieka gyva Vilniaus istorijos linija – vieta, kur vienas šalia kito telkiasi skirtingi laikotarpiai, architektūros stiliai ir pasakojimai. Kiekvienas namas čia saugo savą istoriją, o akmeninis grindinys – šimtmečių pėdsakus, leidžiančius skaityti miestą lėtai, sluoksnis po sluoksnio.

Pilies gatvės pavadinimas istoriniuose šaltiniuose minimas jau XVI a., per laiką gatvė turėjo ir kitų pavadinimų: Pilies didžioji, Wielka, Zamkowa, Большая, Замковая, Die Schlosgasse, Kanoniczna, M. Gorkio. Pavadinimai keitėsi sulig kiekviena nauja valdžia.

Gatvė susiformavo ten, kur buvo pagrindinis kelias į Vilniaus pilį, vedantis iš Lenkijos ir Rusijos kraštų. Šia gatve į pilį važiuodavo karalių karietos, popiežiaus legatai ir kitų šalių pasiuntiniai.

https://madeinvilnius.lt/vilniaus-istorija/senasis-vilnius/pilies-gatves-istorija/

Šaltiniuose aptinkama, jog pirmieji mediniai namai seniausioje Vilniaus gatvėje stovėjo jau XIII amžiuje. Juos niokojo gaisrai.

1387 m. suteiktos Magdeburgo teisės įtvirtino miesto savivaldą ir atvėrė naują urbanistinį etapą.
XIV a. pabaigoje Vilnius tapo daugiakultūriniu miestu – minimas rusų kvartalas, klestėjo vokiečių pirkliai, augo amatai.

Tuo metu formavosi ir Pilies gatvė – seniausias miesto kelias, jungęs Katedros aikštę su valdovų pilimi.

XIII–XIV a. čia stovėjo pirmieji mediniai namai, bet po didžiųjų gaisrų juos pakeitė mūriniai. Į gatvę buvo patenkama pro vartus. Gatvė grįsta akmenimis jau nuo XV amžiaus.

Po Žalgirio mūšio (1410) miestas sparčiai augo, klestėjo prekyba, amatai ir tarptautiniai ryšiai.

Vieno Pilies gatvės namo istorija

Pilies g. 40 – vienas seniausių pastatų Vilniuje, esantis UNESCO saugomame istoriniame centre.

Seniausi sluoksniai: Nuo viduramžių sandėlio gotikiniuose rūsiuose iki baroko,

nuo XV a.

XV-XVIII a.

Pilies g. 40.

Seniausi sluoksniai: senoviniai gotikiniai rūsiai

XV-XVI a.

Pastatas, menantis Vilniaus kūrimosi laikus

Po šiandieniniu Šlapelių muziejumi slypi daug senesnė istorija, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Nusileidus į namo požemius atsiveria XV–XVI amžiaus gotikiniai rūsiai – seniausia pastato dalis, išlikusi iki mūsų dienų, menanti laikus, kai Vilnius tik kūrėsi kaip mūrinis miestas. Tuomet Pilies gatvė buvo vienas svarbiausių miesto arterijų, jungusių prekybą, amatus ir kultūrą.

menantys Vilniaus miestiečių kasdienybę, viduramžių prekybą ir pirmuosius mūrinius pastatus Vilniuje. Čia galima iš arti pamatyti tikrą gotikinį mūrą, paliesti šešis šimtmečius išgyvenusias plytas ir pajusti miesto gimimą tiesiog po kojomis.

Šalia anuomet buvo stačiatikių metropolito jurisdika su cerkvėmis ir savitu gyvenimo ritmu. Tačiau rašytinių šaltinių apie šį laikotarpį nei miesto vaito teismų knygose, nei magistrato dokumentuose neišliko.

Apsilankę muziejaus požemiuose pamatysime, kaip tais laikais atrodė namų rūsiai, kuri dažniausiai buvo reikalingi laikyti maisto produktams. Ir suprasime, kuo skiriasi senoviškos plytos nuo naujų, autentiškas mūras nuo jau pakitusio dėl įvairių remonto darbų.

gòtika Lietuvõs architektroje

Miestų spartesnę plėtrą, amatų klestėjimą, gotikos – pirmojo architektūros stiliaus Lietuvoje – plitimą skatino po Krėvos sutarties (1385) ir Žalgirio mūšio (1410) užsimezgę pastovūs Lietuvos ekonominiai, prekybiniai, kultūriniai ryšiai su Vidurio Europos valstybėmis. Suintensyvėjo mūrinių pastatų statyba. Savivaldos teises įgijusiuose miestuose statyta rotušės, pirklių kiemai, cechų, gildijų pastatai, gyvenamieji namai. Atsiradę šaunamieji ginklai vertė rekonstruoti ir statyti pilis. Įvedus krikščionybę (1387) miestuose ir periferijoje imta statyti daugiau bažnyčių.

Skiriami du Lietuvos gotikos architektūros raidos etapai: ankstyvasis (14 a. pabaiga–15 a. pirma pusė) ir brandusis (15 a. antra pusė–16 amžius). Ankstyvosios gotikos pastatų architektūra paprasta, sienos masyvios, fasadai sunkių proporcijų. Brandžiojo gotikos laikotarpio pastatų kompozicija sudėtingesnė, proporcijos grakštesnės, formos puošnesnės. 16 a. gotikos statiniuose jau žymu Renesanso įtaka.

Gyvenamieji namai statyti 1–3 aukštų, galu, rečiau šonu, atgręžti į gatvę. Jų planas stačiakampis, aukštuose išdėstyta po 2–3 patalpas. Prie gatvės buvo prekybinė patalpa arba dirbtuvė, kitur – gyvenamieji kambariai, rūsyje – sandėliai arba visuomeninės paskirties patalpos. Namų fasadai dažniausiai paprasti, plokščiasieniai, frontonas suskaidytas nišomis, kartais su tinkuota horizontalia juosta (namas Karmelitų gatvėje 3 Vilniuje). Įvairaus dydžio ir formos langai fasade išdėstyti asimetriškai, nelygiais tarpais.

Prie centrinės gatvės arba aikštės stovintys namai statyti puošnesni, su reljefiškais dekoro elementais (Didžioji gatvė 12, 14 Vilniuje, Rotušės aikštė 2, 3 Kaune).

Gotikinių pastatų konstrukcijos

Lietuvos gotikinių pastatų sienos kiautinio mūro konstrukcijos (paviršius mūrytas iš plytų, vidus užpildytas akmenimis), rišamoji medžiaga – kalkių skiedinys. Pilių sienose plytų eilės mūrytos pakaitomis su akmenų eilėmis. Kampai ir angokraščiai mūryti iš plytų. Pastatuose plytos rištos gotikiniu būdu (eiles sudaro pakaitomis sumūryti plytų ilgainiai ir trumpainiai). Netinkuotų sienų faktūra nelygi – plytos nevienodo dydžio ir atspalvių, siūlės skirtingo storio. Fasadai puošti juodų perdegtų plytų galais ir tinkuotais baltintais elementais. Brandžiuoju laikotarpiu plačiai naudotos profiliuotos plytos. Daugelio pastatų sienos buvo paremtos kontraforsais.

Angos ir nišos dažniausiai arkos formos, visuomeniniuose ir gyvenamuosiuose pastatuose daugiausia pusapskritės ir segmentinės, bažnyčiose – smailiosios arkos.

Nedidelių gyvenamųjų, visuomeninių pastatų patalpų ir rūsių skliautai pusiau cilindriniai ir kryžminiai,

https://www.vle.lt/straipsnis/gotika-lietuvos-architekturoje/

Algė Jankevičienė Apie autorių

Gotika formavosi veikiama katalikybės, scholastinės filosofijos, stiprėjančios pasaulietinės valdžios, didėjančių miestų kultūros, amatų plėtotės, naujų technikos išradimų, Kryžiaus žygių.https://www.vle.lt/straipsnis/gotika/

Miestuose statyta 1–2 (kartais 3) aukštų gyvenamieji namai, atgręžti galu (kartais šonu) į gatvę ar aikštę. Pirmojo aukšto (jame dažniausiai būdavo įrengiamos dirbtuvės, parduotuvės, užeigos) langai mažesni, antrojo (čia būdavo įrengiamos gyvenamosios patalpos) – didesni, išdėstyti nelygiais tarpais. Puošnesnių gyvenamųjų namų fasadai dažnai asimetriški, su aukštu nišomis ir profiliuotomis traukomis puoštu frontonu (Pilies gatvė 12–14, Vilniuje, Rotušės aikštė 1–5, Kaune). Pastatyta gyvenamųjų namų su pusiau cilindriniais, kryžminiais, krištoliniais skliautais.

https://www.vle.lt/straipsnis/gotikos-architektura/

1385-1569. LDK personalinėje unijoje su Lenkija

Vilniaus istorija Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikotarpiu nuo 1385 m. Jogailai tapus Lenkijos karaliumi iki 1569 m. Liublino unijos sudarymo, t.y. LDK istorijos tarpsnis personalinėje unijoje su Lenkija.

Lietuvos krikštas. Europėjimo epocha. Luominė monarchija. Baudžiavos įsigalėjimas. Gotika. Renesansas. Reformacija. http://vilniusinlove.lt/

XIV a. miesto augimą stabdė kryžiuočių ordino puolimai. Žalgirio mušis (1410 m.) – pergalė prieš ordiną – sukūrė palankias sąlygas miestui toliau plėtotis. XV a. imta daug sparčiau statyti gotikinius plytų pastatus, kurėsi ir augo vienuolynai bei gildijos, smarkiai keitę miesto pavidalą. Šiuo laikotarpiu Vilniuje atsirado rotušė.
Po didžiojo 1471 m. gaisro atsirado daug naujų gatvių, o 1503 – 1522 m. pastatyta devynerių vartų gynybinė siena: ji apžiedė tankiausiai gyvenamą miesto dalį ir turėjo saugoti miestą nuo galimų totorių antplūdžių. Šis miesto branduolys, apimantis daugiau nei 300 ha, buvo suformuotas slėnyje į pietus nuo Vilnios ir Neries santakos.
1579 m. buvo įkurtas Vilniaus universitetas, vėliau garsėjęs savo dėstytojais bei auklėtiniais, žymiais įvairių tautų mokslininkais bei kultūros veikėjais. https://www.vsaa.lt/

Tai seniausia namo dalis: mūras iš įvairaus dydžio plytų ir akmenų, kiautinis konstrukcijos tipas, skliautai, nišos – visa tai atspindi viduramžių statybą. Išlikęs mūras šiandien leidžia matyti, kaip skyrėsi senovinės plytos nuo naujųjų, kaip laikui bėgant kito statybos technika.

Jų namai, eilinių anų laikų vilniečių supratimu, buvo ypatingi – mūriniai, o ne mediniai. Pirmuose aukštuose veikė parduotuvės, kiemuose buvo įrengti sandėliai, viršuje – gyvenamieji kambariai. Beveik visuose namuose visiškai legaliai veikė alkoholio daryklos – tai nurodyta valdiškuose namų aprašuose.

Pirminė gatvės paskirtis buvo prekybinė, todėl nuo pat atsiradimo gatvėje buvo gausu parduotuvių.

https://madeinvilnius.lt/vilniaus-istorija/senasis-vilnius/pilies-gatves-istorija/

XV-XVI a.

Gyvenamieji namai Pilies gatvėje Vilniuje (15 a. pabaiga–16 a. pradžia) © Ignas Burneika

Baroko laikotarpis: XVII - XVIII amžius

Gyva Vilniaus atmintis

XVII-XVIII a.

"Apostolovka" XVII amžiuje

Apaštalų namai "Apostolovka"

Istoriniuose šaltiniuose magistratui priklausiusi valda pirmą kartą paminėta 1672 m.

XVII a. pabaigoje Apaštalų namu vadintas pastatas nuo 1682 m. priklausė auksakaliui Stanislovui Danilovičiui (Stanisław Daniłowicz) .

„Apostolovka” vadintas namas stovėjo ant lietuviškosios ir slaviškosios Vilniaus dalių sankirtos ir buvo vienas pirmųjų mūrinių namų, XVII amžiuje atstatytų po didžiulių rusų kazokų sukeltų gaisrų.

Rusijos, Švedijos okupacija 1655-1660/1

Vilniaus istorija Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikotarpiu 1655-1660/1661 m., prasidėjus Rusijos – Å vedijos karui ir okupacijai, dar vadinamais Tvano metais. http://vilniusinlove.lt/

XVI – XVII a. Vilnius iškilo kaip didelės valstybės švietimo centras – vienas didžiausių miestų Rytų Europoje; jis perėme europines kultūros vertybes. Būdamas plataus vidurio ir šiaures Europos regiono kultūros centru, Vilnius taip pat išsiskyrė religine tolerancija ir įvairove: mieste gyvavo katalikų, protestantų, liuteronų, sentikių, pravoslavų, o taip pat ir žydų bei musulmonų bendruomenės. https://www.vsaa.lt/

XVII a. Vilnius buvo vienas didžiausių Rytų Europos miestų, kultūrinis ir religinis centras, kuriame taikiai gyvavo katalikai, stačiatikiai, protestantai, žydai ir musulmonai.

XVII a.

Nuo viešbučio iki arklidžių

Gaisrai ir baroko laikotarpis

XVIII a. miesto augimą stabdė dideli gaisrai 1737 m., 1748 m., 1749 m. Nepaisant to, XIX a. pradžioje miesto gyventojų skaičius pasiekė 20 000 ir tai buvo vienas didžiausių Vidurio Europos miestų.

Nuo 1795 m. iki Pirmojo pasaulinio karo kaip ir visa Lietuva Vilnius buvo Rusijos imperijos sudėtyje, buvo gubernijos centras.

XVIII–XIX a. namas ne kartą nukentėjo nuo gaisrų, buvo atstatomas, renovuojamas, keitėsi jo savininkai ir paskirtis. Čia veikė viešbutis „Hotel de Philadelphie“, restoranas, kelios parduotuvės, patalpas nuomojosi įvairūs amatininkai.

1748 m. pastatas sudegė per didįjį gaisrą. XVIII a. viduryje ant senųjų gotikinių rūsių atstatytas pastatas įgavo baroko architektūros bruožų. 1887 m. atlikus kapitalinį remontą namas įgijo reprezentacinę išvaizdą, išsaugotą iki šiandien.

Tuo metu praplėstuose rūsiuose iš įvairių atspalvių raudonų plytų buvo išmūryti barokiniai skliautai, sienose įrengtos nišos. Šalia didelio rūsio buvo įrengti ir du mažyčiai. Viename iš tų rūsių buvo krautuvė, į kurią buvo galima patekti pro duris iš gatvės pusės.

XVIII a. pabaigoje pirmajame aukšte veikė krautuvė, antrajame buvo nuomojami gyvenamieji kambariai. Dabartinėje knygyno ekspozicijoje buvo arklidės dviems arkliams ir sandėlis. Į arklides buvo patenkama iš mažo uždaro kiemo.

• didžiuliai 1737, 1748 ir 1749 m. gaisrai.

Šlapelių namas taip pat degė ir buvo ne kartą perstatytas:
XVIII a. viduryje ant gotikinių rūsių iškilo barokinį stilių įgijęs pastatas – su skliautais, nišomis ir išplėstomis erdvėmis.

Pirmame aukšte veikė krautuvės, viršuje – nuomojami gyvenamieji kambariai; vidiniame kieme stovėjo arklidės.

Pilies gatvės kvartalas ir seniau buvo vienas prestižiškiausių sostinės rajonų – čia namus statėsi didikai, turtingi miestiečiai, gyveno senojo Vilniaus universiteto profesoriai. Taip pat gatvėje veikė turgus.

Nors Vilnius ne sykį degė, tačiau Pilies gatvė išsaugojo senovinės architektūros žymes: mažus kiemus, skliautus, arkadas, originalius laiptus ir rūsius.

https://madeinvilnius.lt/vilniaus-istorija/senasis-vilnius/pilies-gatves-istorija/

1569-1795. LDK Abiejų Tautų Respublikoje

Vilniaus istorija Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikotarpiu 1569 -1795 m., t.y. po Liublino unijos sudarymo Lietuvai ir Lenkijai susijungus į konfederacinę valstybę – Abiejų Tautų Respubliką (ATR).

Baroko epocha. Kontrreformacija ir katalikiškoji reforma. Ponų ir bajorų viešpatavimo laikotarpis. Dvarų kultūros suklestėjimas. Konstitucija 1791 m. http://vilniusinlove.lt/

1733 pavasarį, antrą Velykų dieną padauginę jaunuoliai šaudydami uždegė karčemą. Gaisro metu sudegė ne tik ji, bet ir beveik visas miestas. – šaltinis midus.lt

1797 Vilniuje buvo 65 kavinės, net 557 smuklės, 41 traktierius, 9 biliardinės. Karčemos buvo gausiai lankomos, nes namuose valstiečiai gamintis svaigiųjų gėrimų negalėjo. Å altinis – midus.lt

Vėlyvasis baroko laikotarpis sutapo su santykiniu valstybės politiniu stabilumu, prasidėjusiu krašto ekonomikos ir kultūros pakilimu. Klestėjo sakralinė architektūra; ėmė vyrauti Vidurio Europos baroko architektūros įtaka. Ryškėjo ir saviti regioniniai bruožai, susikūrė Vilniaus baroko mokykla. Statyta lengvų formų, vertikalių proporcijų bažnyčios su aukštais, kelių skirtingai dekoruotų tarpsnių bokštais. Architektūrinės formos kito nuo vingrių, sudėtingų (laikotarpio pradžioje 1730–48) iki laisvesnių, praradusių orderinę tektoniką (1748–70). https://www.vle.lt/

17–18 a. buvo perstatomi ir plečiami, statomi nauji gyvenamieji namai. Jie 1–3 aukštų, stačiakampio arba kampinio plano, su uždarais arba pusiau uždarais kiemais, pagrindiniais įėjimais iš kiemo pusės. Pastatyta smulkiosios architektūros statinių – vartų, koplyčių. https://www.vle.lt/

Nuo 1795 m. iki Pirmojo pasaulinio karo kaip ir visa Lietuva Vilnius buvo Rusijos imperijos sudėtyje, buvo gubernijos centras.

Baroko įsitvirtinimo laikotarpis iki XVII a. vidurio – tai tolimesnis Lietuvos kultūros kilimo metas, kupinas kūrybiškumo, ambicijų ir naujovių. XVII a. pirmoji pusė buvo kaip niekad palanki Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, bei jos sostinės Vilniaus ekonominiam klestėjimui. Lietuvos magnatai eksportavo grūdus iš derlingų tuometinių LDK teritorijų (Baltarusijos ir Ukrainos) į Europos šalis, o į Vilnių geru užmokesčiu viliojo gabius architektus ir amatininkus. Vazų dinastijos valdymo laikais skulptoriai, architektai, muzikantai ir kitų sričių menininkai ir toliau buvo kviečiami iš Italijos. https://www.vsaa.lt/

Po trečiojo ir paskutinio Lietuvos--Lenkijos valstybės padalijimo 1795 m., didžioji dalis Lietuvos – taip pat ir jos sostinė Vilnius –- buvo prijungta prie Rusijos, ir Vilnius tapo generalgubernatoriaus provincijos centru. Vaizdingas miesto peizažas sumenko, 1799 – 1805 m. nugriovus didžiąją dalį Žemutinės pilies, gynybinę sieną su vartais, ir nemažai kitų didelių senamiesčio pastatų. https://www.vsaa.lt/

XVIII a.

Vilniaus rotušė 18 a. viduryje (1763, dailininkas Marcelinas Januševičius, Lietuvos dailės muziejus)

Klasicizmo laikotarpis: XIX amžius

Nuo magistrato valdos iki amatininkų namo

Prekybinė paskirtis

XIX a. pr.

Prekybinės ir sandėliavimo paskirties pastatas

1811 m. Vilnius buvo 3-asis pagal dydį RI miestas (po Petrapilio ir Maskvos). 1817 m. patvirtintas perspektyvinis miesto planas. Po 1831 m. sukilimo Rusijos valdžia uždarė Vilniaus universitetą kaip nacionalistinių jėgų židinį, kuriame veikė ir patriotinės filaretų bei filomatų organizacijos. Vilnius vystėsi kaip Rusijos gubernijos sostinė, tačiau turėjo ir regioninę reikšmę.

19 a. pradžioje Vilnius buvo trečias pagal dydį Rusijos imperijos miestas.

Per prancūzmetį (1812) Vilniuje veikė Prancūzijos civilinės okupacinės valdžios institucija – Lietuvos laikinosios vyriausybės komisija. 1812 pabaigoje per miestą traukėsi Prancūzijos kariuomenė (čia palaidota apie 80 000 jos karių). Po karo pagyvėjo Vilniaus visuomeninis gyvenimas, kūrėsi inteligentijos (daugiausia Vilniaus universiteto studentų, dėstytojų, absolventų) nelegalios draugijos (filomatai, filaretai, šubravcai). 1822–23 susibūręs universiteto studentų ir Dvasinės katalikų akademijos alumnų lietuvių būrelis laikytinas lietuvių tautinio judėjimo pradžia.

Pagal statistiką 1836 m. Vilniuje gyveno 56 tūkst. gyventojų – iš jų 20,6 tūkst. žydų (36 proc.), o 1875 m. iš 82,7 tūkst. Vilniaus gyventojų žydų buvo jau 38,9 tūkst. (47,5 proc.). 1897 m. surašymo duomenimis, Vilniaus gubernijoje gyveno net 204 261 žydai (apie 13 proc. gubernijos gyventojų). Vilniuje žydų skaičius nuo 1836 iki 1897 m. padidėjo nuo 20 646 iki 63 841, t. y. 40 proc. Didžioji jų dalis buvo ne vilniečiai, o atvykėliai iš kitur. Vilniaus gubernijos miestuose gyveno 83,6 proc. žydų, o išstūmus juos iš kaimų 1908–1911 m. jų skaičius pakilo iki 90 proc. Jau XIX a. Vilnius tapo ne tik stambiausiu žydų kultūriniu centru, kuriame veikė dešimtys jų kultūrinių ir šalpos organizacijų, stipriu tarptautinio sionizmo centru, skatinusiu reemigraciją į Izraelį, bet ir pirmos Rusijos marksistinės partijos BUND lopšiu, padėjusiu po metų pagrindus ir RSDP įkūrimui Minske. Tai sąlygojo ženklios dalies žydų bedarbystė, skurdas, taip pat ir 1827–1855 m. laikotarpis, kada caro Nikolajaus I įsaku mažamečiai skurdžių žydų vaikai buvo pradėti imti į rekrutus 25 metams ir perkrikštijami.[2]

1860 m. pro Vilnių ėmė kursuoti traukiniai Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkeliu. 1867 m. gegužės 24 d. oficialiai atidaryta viešoji biblioteka. Tą dieną ją aplankė caras Aleksandras II.[3]

1895 m. Vilniuje lankėsi Vladimiras Leninas. Carmečiu Vilnius buvo Šiaurės-Vakarų krašto centras. XIX a. 10-ajame dešimtmetyje užstatyti Žvėrynas ir Naujininkai. 1903 m. pastatyta pirmoji elektrinė.

XIX a. pradžioje namas įgavo klasicizmui būdingų bruožų. Vidiniame kiemelyje įrengta atvira galerija. Tuo metu, ar kiek anksčiau, buvo pastatyti klasicistinio stiliaus vartai, vedantys į vidinį kiemą. Jie išliko iki šių dienų.

XIX a. pirmosios pusės dokumentuose minimos rūsiuose buvusios trys krautuvės, kurį laiką veikęs nedidelis viešbutis, vyno parduotuvė, Vincento Piotrovskio traktierius.

Istorikės Arimetos Vojevodskaitės rastuose dokumentuose ir tyrimuose, saugomuose Vilniaus apskrities archyve, išvardyti daugybė savininkų: Rohačevskiai, Kanonovičiai, Dominykas Grekas ir jo palikuonys (tuomet namas vadintas „Grekovska“), rotmistras Stetkevičius, kubilius Petras Felcobéras ir jo palikuonys bei kiti.

Visi jie namą pritaikydavo praktinėms reikmėms: prekybai, nuomai, sandėliavimui, tačiau ne savo būstui.

Rekonstrukcijų metu namas pakisdavo, tačiau, įspraustas tarp aplinkinių didesnių valdų ir namų, visada išlikdavo mažas.

pastatams būdinga racionalumas, simetrija, santūrios formos, orderio kanonų, proporcijų ir detalių laisva interpretacija.

gyvenamųjų pastatų interjeruose taikyti orderiniai elementai, daugiausia korintiškasis orderis.

https://www.vle.lt/straipsnis/klasicizmas-lietuvos-architekturoje/

Klasicizmo estetika formavosi remdamasi antikos estetikos ir poetikos autoritetais (Aristotelio Poetika, Horacijaus Apie poezijos meną) ir kai kuriomis Renesanso nuostatomis bei idėjomis (pagarba antikai, tikėjimas proto galiomis, harmonijos ir saikingumo idealas). Klasicizmas yra ir savotiškas Renesanso antipodas – rūšiniai ir individualūs, visuomeniniai ir asmeniniai pradai, protas ir jausmas, civilizacija ir gamta Renesanse iš esmės traktuojami kaip darni visuma, o klasicizme jie priešinami vienas kitam. Klasicizmo estetiką vienija R. Descartes’o filosofijos idėjomis grindžiamas racionalizmas: meno kūrinio tikslas – išreikšti grožį ir tiesą, amžinas ir universalias, protu patvirtintas vertybes. Šio tikslo dera siekti imituojant antikinių autorių kūrinius arba gamtą pabrėžiant tai, kas bendra ir universalu. Kiekviename reiškinyje klasicizmo atstovai stengiasi išryškinti, kas esmingiausia, būdinga visai reiškinių klasei, kas pastovu ir amžina. Su tuo susijusi tendencija gyvenamojo meto problemas atspindėti naudojant antikinius mitus, padavimus, tipizuoti charakterius, kurie būdingi ne tiek individams, kiek tam tikrų socialinių ar dvasinių jėgų atstovams. Klasicizmas įtvirtina proto ir racionalios tvarkos viršenybę chaotiškame kasdienio gyvenimo sraute. Šie principai atitinka auklėjamąją meno funkciją, kuriai normatyvinė klasicizmo estetika teikė itin daug reikšmės. Klasicizmas buvo vyraujanti racionalaus Šviečiamojo amžiaus literatūros ir meno kryptis.

https://www.vle.lt/straipsnis/klasicizmas/

Lietuvoje klasicizmas plito nuo 18 a. 8 dešimtmečio iš Italijos ir Lenkijos, įtakos turėjo Prancūzijos vėlyvasis klasicizmas, senovės Romos paminklų stilistika, vietinės architektūros tradicija. Skiriama ankstyvasis ir brandusis (1770–95) bei vėlyvasis (1800–60) klasicizmas. Iš ankstyvojo į brandųjį klasicizmas peraugo pamažu, tarp jų ryškių chronologinių ribų nėra. Ankstyvajam klasicizmui būdingi kai kurie baroko elementai (laužyti mansardiniai stogai, išryškinta fasadų plastinė puošyba, barokiniai vidaus erdvių tūriai), brandžiojo klasicizmo architektūrai – aiškūs racionalūs tūriai, kolonų portikai, saikinga plastinė puošyba, dvišlaičiai arba keturšlaičiai stogai.

https://www.vle.lt/straipsnis/klasicizmo-architektura/

1795-1918. Rusijos imperijos aneksija

Vilniaus istorija laikotarpiu nuo III-iojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. iki 1918 m. Nepriklausomos Lietuvos Respublikos paskelbimo, kai šalis buvo Rusijos imperijos provincija. Išgyventos Prancūzijos ir Vokietijos okupacijos.

Modernėjimo epocha. Apšvieta. Klasicizmas. Tautinis atgimimas. Romantizmas. Rusiškoji despotinė monarchija. Nuo 1861 ankstyvasis kapitalizmas. http://vilniusinlove.lt/

Prancūzijos okupacija. 1812

Vilniaus istorija Prancūzijos okupacijos 1912 metais.

Jau XIX a. pirmoje pusėje ryškėjo lietuvių tautinio atgimimo ženklai.

XIX a. pr.

Pilies g. Nuotrauka- Juzefas Čechavičius, 1877 m.

Reikia pavadinimo........ ....................

Viena seniausių Vilniaus nuotraukų. Apie 1860 m. nufotografavo Abdonas Korzonas (1826–1865)

Vilnius 1805 m.

Būtina tvarkyti...

XIX a. vid.

Apleidimas, kaita ir varžytinės

Dėl savininkų kaitos, nuolatinių ginčų dėl paveldėjimo, kitų nesutarimų namas kurį laiką buvo neprižiūrimas ir apleistas. Magistratui teko pastatą paimi savo globai. 1836 m. namą apžiūrėjęs Vilniaus gubernijos architektas Karolis Gregotovičius savo ataskaitoje konstatavo, jog "būtina tvarkyti pamatus, perdengti stogą, remontuoti lietvamzdžius ir kaminus, atstatyti užgriuvusį šulinį. Viduje reikią naujų perdengimų, grindų, krosnių." Namo priežiūrai buvo paskirtas administratorius, o pastatas išnuomotas.

Tačiau savininkams ir toliau nesutariant ir nepradedant remonto 1849 m. namas buvo parduotas viešose varžytinėse. Jį nusipirko Vilniaus universiteto auklėtinis, medicinos daktaras Rudolfas Guzė. Tuo metu Guzė buvo Vilniaus dvasinės akademijos gydytojas, aktyvus Medicinos draugijos narys.

XIX a. vid.

Pastovūs namai ir poetiškas kiemas

nuo XIX a. pab.

Namai priešais Radvilų rezidenciją

1884 m. namą iš Guzė anūkės nusipirko Celina Dombrovska, kuri 1887 m. pirmą kartą šio pastato istorijoje pradėjo kapitalinį remontą, planuodama šiame name apsigyventi.

Naujoji savininkė antrajame aukšte įsirengė erdvų penkių kambarių butą su pagalbinėmis patalpomis, koklių krosnimis ir parketu.

1898 m. sudegus medinei vidinio kiemo laiptinei, modernios orientacijos architektas Vladislovas Stipulkovskis suprojektavo metalinius laiptus ir balkoną-galeriją. Tai suteikė nedideliam kiemeliui poetiško intymumo.

Pirmajame aukšte buvo atidarytos trys krautuvės, įrengtos tarnybinės patalpos, rūsyje buvo parduodamas pienas.

Nuolatinį savininką įgijęs namas atgijo ir lygiaverčiai įsitvirtino pagrindinėje senamiesčio gatvėje priešais Radvilų rezidenciją – Kardinaliją (1975 m. jos vietoje pastatytas penkių aukštų gyvenamasis namas).

Vilniuje žydų skaičius nuo 1836 iki 1897 m. padidėjo nuo 20 646 iki 63 841, t. y. 40 proc. Didžioji jų dalis buvo ne vilniečiai, o atvykėliai iš kitur. Vilniaus gubernijos miestuose gyveno 83,6 proc. žydų, o išstūmus juos iš kaimų 1908–1911 m. jų skaičius pakilo iki 90 proc. Jau XIX a. Vilnius tapo ne tik stambiausiu žydų kultūriniu centru, kuriame veikė dešimtys jų kultūrinių ir šalpos organizacijų, stipriu tarptautinio sionizmo centru, skatinusiu reemigraciją į Izraelį, bet ir pirmos Rusijos marksistinės partijos BUND lopšiu, padėjusiu po metų pagrindus ir RSDP įkūrimui Minske. Tai sąlygojo ženklios dalies žydų bedarbystė, skurdas, taip pat ir 1827–1855 m. laikotarpis, kada caro Nikolajaus I įsaku mažamečiai skurdžių žydų vaikai buvo pradėti imti į rekrutus 25 metams ir perkrikštijami.[2]

XIX a. pab.

Pilies g. Nuotrauka- Juzefas Čechavičius, 1877 m.

Vilniaus Dominikonų gatvė (J.-B. Arnout ir A. J. B. Bayot chromolitografija iš J. K. Vilčinskio Vilniaus albumo, 1850, Varšuvos nacionalinis muziejus)

Šimto metų kelias: nuo Šlapelių namų iki muziejaus

Šlapelių šeimos istorija ir indėlis

1926 - 2026

Šlapelių namai

Čia bus muziejus, apie kurį sklis garsas po visą pasaulį...

V-VI a.

Lietuvos Didžiosios kunigaikštystėssostinė

Stambi Baltų gyvenvietė

XIV a.

1926 m.

Šlapelių namai

Šlapelių namai

Po Celinos Dombrovskos mirties 1918 m. namas perėjo Marijai Gailovduvnai, o 1921 m. buvo parduotas Šlomai ir Libijai Ginstlingams.

1926 m. liepos 1 d. Ginstlingai namą (tuomet Didžiojoje gatvėje) pardavė Jurgiui ir Marijai Šlapeliams. Pradinį įnašą sudarė 2000 Amerikos dolerių, sutaupyti asketiškai gyvenant ir nuosekliai dirbant.

Pirmąjį aukštą Šlapeliai nuomojo bandelių kepyklėlei ir parduotuvei. Šeimos gyvenamieji kambariai buvo antrajame aukšte.

Marija ir Jurgis Šlapeliai žinomi dėl neįkainojamo indėlio puoselėjant lietuvybę. Namas, kaip ir knygynas, tapo lietuvių susitikimų, pasitarimų ir kultūrinio gyvenimo centru. Čia lankėsi Jonas Basanavičius, Jonas Jablonskis, Peliksas Bugailiškis, Vydūnas ir daugelis kitų.

"Kaip žinot – gyvenom savo nameliuose, Vilniuje, Didžioji g. buvo vadinama, o namų nr. 16. Nedideli tie nameliai – gyvenamo ploto buvo apie 220 mtr. Mes su a. a. Jūsų Tėveliu nusipirkom iš santaupų, negėrėm degtinės, nerūkėm tabako, nesipuošėm, abu dirbom, puotų nekėlėm ir susitaupę nusipirkom“.“ - Marija Šlapelienė

Šlapelių namai

Po Celinos Dombrovskos mirties 1918 m. namas perėjo Marijai Gailovduvnai, o 1921 m. buvo parduotas Šlomai ir Libijai Ginstlingams.

1926 m. liepos 1 d. Ginstlingai namą (tuomet Didžiojoje gatvėje) pardavė Jurgiui ir Marijai Šlapeliams. Pradinį įnašą sudarė 2000 Amerikos dolerių, sutaupyti asketiškai gyvenant ir nuosekliai dirbant.

Pirmąjį aukštą Šlapeliai nuomojo bandelių kepyklėlei ir parduotuvei. Šeimos gyvenamieji kambariai buvo antrajame aukšte.

Marija ir Jurgis Šlapeliai žinomi dėl neįkainojamo indėlio puoselėjant lietuvybę. Namas, kaip ir knygynas, tapo lietuvių susitikimų, pasitarimų ir kultūrinio gyvenimo centru. Čia lankėsi Jonas Basanavičius, Jonas Jablonskis, Peliksas Bugailiškis, Vydūnas ir daugelis kitų.

Pirmąjį namo aukštą Šlapeliai visada nuomojo, jame buvo bandelių kepyklėlė, pieninė, parduotuvė ir pan. Gyveno tik antrame aukšte. Tai buvo nedidelis, kukliai įrengtas keturių pereinamų kambarių butas su erdvia svetaine, puošniais kokliniais pečiais, virtuvėje stovėjo didžiulė krosnis, vienas iš mažiausių kambarių – sūnaus Skaistučio – atitvertas nuo Šlapelių miegamojo. Iš tų laikų išlikusių baldų nėra daug, dauguma jų pagaminti lietuvių baldininkų (apie viską smulkiai Šlapelienės aprašyta ant prisegtų ar užkištų popieriaus skiautelių arba įbrėžta rašalu tiesiog ant baldo mažai matomoje vietoje). Tai Karelijos beržu faneruota drabužių spinta su facetuotu ovaliniu veidrodžiu, lietuvių meistrų pagaminti kosmetinis stalelis su veidrodžiu, unikalus arbatos stalelis, apkaltas vario skarda, ant kurios išraižytos tarpukariu Lietuvoje kultivuotos sporto šakos, transformuojamas žaidimų stalelis, muštas žaliu aksomu ir turintis slaptavietę, art déco stiliaus spintelė su trimis veidrodžiais, inkrustuoto medžio ornamentais, taip pat XIX a. pabaigoje Sankt Peterburge pagamintas garsusis „pasoginis” Marijos „F. Muhlbach” firmos pianinas ir daugybė kitų vertybių.

Remiantis to meto Vilniaus miesto hipotekos dokumentais galima teigti, jog po C. Dombrovskos mirties 1918 m. namas pagal testamentą atiteko Marijai Gailovduvnai, kuri 1921 m. jį už vieną milijoną 925 tūkstančius zlotų pardavė Šlomai ir Libijai Ginstlingams. 1926 m. liepos 1 d. Ginstlingai namą, tuo metu buvusį Wielka (Didžioji) gatvėje Nr. 44 (vėliau numeracija ir gatvės pavadinimas keitėsi), pardavė Jurgiui ir Marijai Šlapeliams. Pradinį Šlapelių įnašą sudarė už vekselius gauti 2 tūkstančiai Amerikos dolerių.

1920 – 1939 m. Vilnius okupuotas Lenkijos, tad miestas neteko administracinio centro reikšmės. Tuo laikotarpiu Vilniaus senamiestyje statyta nedaug. Tačiau svarbu paminėti, kad buvo tiriami, konservuojami ir restauruojami svarbūs architektūros paminklai. www.vsaa.lt/

"Kaip žinot – gyvenom savo nameliuose, Vilniuje, Didžioji g. buvo vadinama, o namų nr. 16. Nedideli tie nameliai – gyvenamo ploto buvo apie 220 mtr. Mes su a. a. Jūsų Tėveliu nusipirkom iš santaupų, negėrėm degtinės, nerūkėm tabako, nesipuošėm, abu dirbom, puotų nekėlėm ir susitaupę nusipirkom“.“ - Marija Šlapelienė

Pilies g. 1916 m. / https://madeinvilnius.lt/

Pilies g. 1930 m. / https://madeinvilnius.lt/

Šv. Jono gatvė ir varpinė (1913)
© Janas Bułhakas

1944 - 1990 m.

Sovietmetis

Sovietmetis: praradimai ir tylus pasipriešinimas

Pokariu Šlapelių namas Pilies gatvėje buvo nacionalizuotas ir smarkiai suniokotas: iškirsti vitrininiai langai, panaikinti rūsio įėjimai, sumažintos durys, butai pertvarkyti naujiems gyventojams. Pastatas virto sovietiniu daugiabučiu.

Marija Šlapelienė liko gyventi mažame butelyje savo pačios name, jausdamasi nuomininke. Tačiau namas liko gyvas – jame saugota 5–6 tūkstančiai knygų, rinkosi bibliofilai, istorikai, studentai. Kaip prisiminė profesorius Vladas Žukas, Šlapelienė net sovietmečiu drąsiai dalijo patriotinės simbolikos atvirukus.

Vilnius. Liepsnoja namas Didžioji g. Nr. 3 (dabar Pilies gatvė, pastatas nugriautas). Tolumoje Šv. Jono bažnyčios fasadas. 1944 m. liepos 13 d. J.N.Chalip. nuotr. РГАКФД, Nr. 0-101800.

Vilnius. Vakarinė Pilies gatvės pusė. Sudeginta 1944 m. liepos 11 d. Namai įgriuvusiais stogais ir perdangomis pokaryje išstovėjo 10 metų neatstatomi ir buvo nugriauti. 1944 m. vasara. J.Bulhak nuotr.

Pilies g. 1945 m.

Antrojo pasaulinio karo metais senamiestis smarkiai nukentėjo. Buvo sugriauti apie 40 proc. senamiesčio pastatų. Beveik 25 proc. ju nebuvo atstatyti – jų vietoje buvo įkurti skverai ir aikštės. www.vsaa.lt/

1970 - 1977 m.

Nuspėti ateitį, ją kuriant

Nuspėti ateitį, ją kuriant

1970 m. Marija Šlapelienė paliko testamentą, kuriame įrašė pageidavimą, kad jos namuose būtų įkurtas muziejus.

Paskutinė valia

Nuo 1926 m. iki mirties gyveno Pilies g. 40., sovietinės valdžios nacionalizuotus savo namus 1970 m. surašytu testamentu paliko Amerikoje gyvenusiai dukrai Gražutei, su sąlyga, kad visa, ką ji daugelį metų rinko ir kaupė – išliktų jos namuose, kur būtų įkurtas muziejus. Šis pageidavimas buvo perduotas Gražutei.

Toks testamentas tarybiniais laikais buvo tiesiog nesusipratimas, visiška beprasmybė, juolab kad Šlapelių butas buvo paverstas „komunalke“ su bendra virtuve, kurioje gyveno kelios šeimos. O Šlapelienei, matyt, nė minties nekilo jo nerašyti. Ji sakydavo: „Buvo viena okupacija, kita, ir praėjo... Praeis ir šita...“

1977 m. balandžio 4 d., sulaukusi 97 metų, Marija Šlapelienė mirė..

1990 m.

Atkurta Lietuvos nepriklausomybė

Lietuvos Atgimimas ir nepriklausomybės atkūrimas (1988–1990 m.): Augo nacionalinis judėjimas, susikūrė Sąjūdis, siekiantis laisvės; kulminacija – nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. kovo 11 d.

Šviesa tunelio gale..

Sugrįžimas po ilgos kelionės

Meilę lietuviškam žodžiui ir atsakomybę už tautos išlikimą paveldėjo visi, emigracijoje už Atlanto atsidūrę Šlapelių vaikai. Šlapelių šeima yra palikusi reikšmingą kultūrinį ir istorijos paveldą, kuris saugomas ir puoselėjamas muziejuje, kuris 1996 m. padovanotas Vilniaus miestui.

1991 m., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, JAV gyvenusi Gražutė Šlapelytė-Sirutienė ėmėsi rūpintis namo atgavimu. 1992 m. atlikti istoriniai ir architektūriniai tyrimai, o 1996 m. namas išimties tvarka grąžintas šeimai.

1990 m. Lietuvai atkūrus valstybingumą, Vilnius vėl tapo nepriklausomos valstybės sostine, kurios istoriniame branduolyje – senamiestyje telkiasi intensyviausias miesto dvasinis ir kultūrinis gyvenimas. 1994 m. gruodžio mėn. Vilniaus istorinis miesto centras buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo miestų sąrašą, o 1995m. Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas (Pasaulio bankas) atsiliepė i Lietuvos Respublikos prašymą ir suteikė techninę ir finansinę pagalbą Vilniaus savivaldybei, ruošiant Vilniaus senamiesčio paveldo apsaugos ir atgaivinimo programą. UNESCO Pasaulio Paveldo centras rėmęs šią programą norėjo matyti Vilniaus senamiesčio atgaivinimo procesą, kaip modelį, taikytiną kitiems Rytų ir Vidurio Europos miestų istoriniams centrams. Nuo 1998 m. šalies vyriausybei ir Vilniaus miesto savivaldybei finansuojant, pradėtas intensyvus Senamiesčio atnaujinimas; tai paakino veržlias ir keleriopai didesnes vietos ir tarptautines investicijas ir Senamiestyje, ir visame mieste. www.vsaa.lt/

1996 m.

Namai, tapę muziejumi

Testamento įvykdymas. Šlapelių namas - memorialinis muziejus

Namai, tapę muziejumi

Dovana Vilniaus miestui

1996 m. vykdydama motinos testamentą, Gražutė Šlapelytė-Sirutienė padovanojo savo tėvų namus Vilniaus miestui (Vilniaus miesto savivaldybei), su sąlyga čia įkurti Marijos ir Jurgio Šlapelių namą-muziejų.

Tais pačiais metais muziejus buvo atidarytas, atkurtas butas, knygyno ekspozicija, panaudoti šeimos dovanoti archyvai. Kaip paveldėtoja, ji pati daug investavo į remontus, ekspozicijos įrengimą. 10 000 išsaugotų knygų atiteko Knygų rūmams, reti spaudiniai – muziejams ir archyvams.

Šiandien tai ne tik namas Pilies gatvėje. Tai žmogaus pasirinkimo likti liudijimas. Miesto atmintis, išsaugota tada, kai atrodė, kad viskas byra.