Pirmasis darbas knygyne

1906 - 1949

Vieno pirmųjų XX a. pradžios lietuviškų knygynų istorija

"Čia galėjai gauti ir žodį, ir atjautą ir knygą. Tai buvo labai lietuviški namai"

XX a. pr. Vilnius, meilė ir kova už lietuvių kalbą ir spaudą

1906 m. vasario 6 d., vos porai metų tepraėjus nuo spaudos draudimo panaikinimo, Vilniuje, Pociejų rūmuose (dab. Dominikonų g. 11), duris atvėrė Marijos Piaseckaitės–Šlapelienės lietuvių knygynas – vienas pirmųjų ir beveik 40 metų (iki 1949 m.) nenutrūkstamai veikęs lietuviškas knygynas mieste.

1906 m. - 1949 m.

Vienas pirmųjų lietuviškų knygynų Vilniuje

Ilgiausiai gyvavęs XX a. lietuvių knygynas Vilniuje

Tautinio-kultūrinio atgimimo era,
Tarpukario laikotarpis,
Okupacijos, disidentinis judėjimas

Ten, kur gyveno lietuviškas žodis

Lietuviška sala mieste, kuriame lietuvių buvo mažuma

Marijos ir Jurgio Šlapelių knygynas tapo vieta, kurią vilniečiai prisimindavo kaip lietuviškos kultūros salą.

Tuo metu tai buvo Vilnius, kuriame lietuvių tebuvo apie 3 procentus, todėl kiekvienas susitikimas, kiekviena knyga ir kiekvienas lietuviškai ištartas sakinys turėjo ypatingą svorį. Šlapeliai savo knygynu ir namais kūrė tai, kas atrodė beveik neįmanoma – lietuvišką Vilnių.

Vilnius buvo didelis, daugtautės sudėties miestas, tačiau lietuvių dalis buvo palyginti nedidelė, nors miestas buvo lietuvių kultūrinis centras.

1906 m. Vilniuje lietuvių buvo nedaug – apie 2-3% visų gyventojų, tai yra maždaug 2 000–3 000 žmonių iš maždaug 100 000–120 000 bendros populiacijos, nes didžioji dalis lietuvių gyveno kaimuose, priemiesčiuose (pvz., Naujojoje Vilnioje), o Vilniuje dominavo žydai (apie 40%), lenkai (apie 30%) ir rusai (apie 20%). Taip pat čia gyveno baltarusių (apie 4%), ukrainiečių, kitų tautybių žmonės.

Po 1863–1864 m. sukilimo įvestas spaudos draudimas – uždraustas raštas lotyniškais rašmenimis, juos bandant pakeisti kirilica.

1904 m. carinė valdžia panaikino spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą Lietuvoje, nes suprato jo neperspektyvumą.

1904 m. panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, kūrėsi naujos spaustuvės, knygynai, mokyklos, draugijos švietimui ir kultūrai remti.

Atgavus spaudą 1904 m. ir atlėgus tautiniam persekiojimui

Daugiakalbiame mieste kartu sugyveno lietuviai, lenkai, rusai, gudai, žydai, totoriai ir kitų tautų žmonės, tačiau lietuvių kalba Vilniuje garsesne nata pradėjo skambėti tik XIX a. pabaigoje.

Tuo metu Vilniuje lietuviai tesudarė vos porą procentų bendro gyventojų skaičiaus. Bažnyčiose pamaldos vykdavo lenkiškai, lietuvių kalba ypač aršiai iš bažnyčių buvo šalinama po 1863 metų sukilimo, o dvarai ir klebonijos buvo tapę lenkų kultūros skleidėjais. Paskutiniame XIX a. dešimtmetyje Vilniuje suaktyvėjo lietuvių inteligentų veikla, įsikūrė „Dvylikos apaštalų“ – lietuviškosios idėjos skleidėjų – būrelis, kuris sparčiai gausėjo ir žadino lietuvišką sąmonę.

1904 panaikinus lietuvių spaudos draudimą suaktyvėjo lietuvių visuomeninė ir kultūrinė veikla.

1909 m. gyveno 205 200 žmonių, 1916 mm - 140 800 žm. 1919 m. 128 500 žm.

XX amžiaus pradžioje lietuvių Vilniuje pagausėjo. Mat čia iš Rusijos sugrįžęs, ten išgarsėjęs geležinkelių ir tiltų statytojas Petras Vileišis nusipirko žemės sklypą ir pastatė geležies dirbinių gamyklą „Vilija", kurioje telkė lietuvius darbininkus.

3%

100.000-120.000 žm.

Lietuvių 2 000– 3 000 žm.

Bendra populiacija

Lietuviai VILNIUJE (1906 m.):

Kuomet 1904 m. buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas, Lietuvoje pradėti steigti knygynai. 1906 m. Marijos ir Jurgio Šlapelių Vilniuje atidarytas knygynas buvo vienas pirmųjų ir ilgiausiai, beveik 40 metų nenutrūkstamai veikęs ir profesionaliai tvarkytas knygynas, ilgą laiką dominavęs knygų rinkoje. Šlapelienė jau turėjo darbo knygyne patirtį ir kontaktus su visais knygų leidėjais. Jiems visiems buvo išsiutinėtas kreipimasis, kuriame išdėstytas naujojo knygyno tikslas – skleisti lietuvišką knygą ir šviesti žmones. Taip pat paprašyta knygų skolon, duodant garbės žodį už jas atsiskaityti. Tik pradėję veiklą Šlapeliai išleido 1906 metų katalogą, kurį visiems siuntinėjo ir dalino nemokamai. Prasidėjo darbas, kuriam vadovavo Šlapelis, ir dirbti sekėsi. Iš pradžių knygynui ir mokesčių nereikėjo mokėti. Tuo metu knygynai, kurie prekiavo tik knygomis, buvo priskirti prie švietimo įstaigų ir atleisti nuo bet kokių mokesčių. Jie atsirado tik 1915 m., kai Vilnių užėmę vokiečiai mokesčius uždėjo absoliučiai visiems prekiaujantiesiems.

Lietuviškas Vilniaus bastionas

Šlapeliai atidarė vieną pirmųjų lietuvių knygynų Vilniuje – vietą, kurioje virė lietuviškas kultūrinis gyvenimas...

1906 m. vasario 6 d. Vilniuje duris atvėrė Marijos Piaseckaitės–Šlapelienės lietuvių knygynas – vienas pirmųjų ir beveik 40 metų (iki 1949 m.) nenutrūkstamai veikęs lietuviškas knygynas mieste.

Knygynas buvo įkurtas 1906 metais, vos porai metų tepraėjus nuo spaudos draudimo panaikinimo, nacionalizuotas sovietų valdžios 1949 m.

Knygyną Šlapeliai atidarė 1906 m. vasario 6 d., išsinuomoję patalpas tuometinėje Šv. Jono g. 13 (dabar Dominikonų g. 11).

Knygynas įsikūrė Pociejų rūmuose (dab. Dominikonų g. 11). Tuo metu Vilniuje buvo vos keturios lietuviškos iškabos, ir viena jų žymėjo Šlapelių knygyną.

1906 m.

1949 m.

Ilgiausiai gyvavęs XX a. lietuvių knygynas Vilniuje

Vienas pirmųjų lietuviškų knygynų Vilniuje

„Turėjau lietuvių knygyną, per kurį nuo 1906 iki 1946 m. skleidėme šviesą lietuvių tarpe. Jame vargome, dirbome, nepaisydami nei sveikatos, nei grėsmės iš kiekvienos mus slegiančios valdžios (kurių tiek pasikeitė mūsų laikais!), nežiūrėdami pavojų, nei teismų, kratų, kalėjimų. Ir vis tai – dėl to spausdinto žodžio!“ - Marija Šlapelienė

Atraskite XX a. pr. Vilnių, meilę ir kovą už lietuvių kalbą ir spaudą

Tautinio-kultūrinio atgimimo era,
Tarpukario laikotarpis,
Okupacijos, disidentinis judėjimas

Tai istorija ne tik apie knygyną, bet ir apie epochą

Tautinio-kultūrinio atgimimo era,
Tarpukario laikotarpis,
Okupacijos, disidentinis judėjimas

XX a. pr. Vilnius, meilė ir kova už lietuvių kalbą ir spaudą

Muziejus yra tiesiogiai susijęs su Marija ir Jurgiu Šlapeliais, kurių indėlis į lietuvių kalbos išsaugojimą ir lietuviškos literatūros platinimą spaudos draudimo laikotarpiu yra unikalus ir ypatingas.

Atraskite Šlapelių šeimos istoriją, knygnešystės ir tautinio atgimimo temas, bei mūsų autentišką namą su virtualiu 360° turu.

248 m2

30.000+

30 tūkst. eksponatų

Autentiškas namas

Pirmasis darbas - pirmąjame lietuviškame knygyne Vilniuje

P. Vileišio įsteigtas "Vilniaus žinių" knygynas

1904 m.

Pirmasis darbas knygyne

Pirmasis lietuviškų knygų knygynas Vilniuje

1904 m. spalio 25 d. Vilniaus miesto salės rūmų pirmame aukšte (Aušros Vartų g. 5; dabar Lietuvos nacionalinė filharmonija) P. Vileišis įsteigė pirmąjį lietuvišką knygyną „Vilniaus žinios“. Tai buvo vieno kambario patalpa su durimis ir vienu langu į Aušros Vartų gatvę ir langu į pasažą.

1904 m. Marija Šlapelienė buvo pakviesta dirbti vedėja lietuviškame „Vilniaus žinių“ knygyne. Šis darbas tapo ne tik profesine patirtimi, bet ir aiškiu ženklu, kad knyga Vilniuje gali būti daugiau nei prekė.

Marija Šlapelienė knygyno vedėja dirbo 1905–1906 m. 1912 m. knygynas buvo likviduotas. Jame buvusias knygas nupirko M. Šlapelienė, vėliau įsteigusi savo knygyną.

1904 m., grįžusią po vasaros į Vilnių Mariją pakviečia į Jono ir Petro Vileišių naujai steigiamą lietuvišką „Vilniaus žinių“ knygyną dirbti vedėja. Nedvejodama mergina tuoj pat pradeda darbą. „(…) Aš gavau knygyno antspaudą ir įgaliojimus kaip galima skubiau atgabenti iš visų leidyklų – vietinių ir užsieninių – lietuvišką literatūrą. (…) Greitu laiku jau knygyne buvo galima gauti įvairių knygų (…)“, – apie savo pirmąją knygininkės patirtį atsiminimuose rašė Marija Šlapelienė.

1904–1912

„VILNIAUS ŽINIŲ“ KNYGYNAS

Namas Vilniaus g. 10 ( dabar Nr. 39), kur 1904 m. buvo įrengta P. Vileišio spaustuvė. Nuotr. iš kn.: Aničas, Jonas. Petras Vileišis, 1851–1926.

Marijos Piaseckaitės-Šlapelienės atsiminimų apie P. Vileišio knygyną faksimilė. Nuotr. iš kn.: Aničas, Jonas. Petras Vileišis, 1851–1926. – Vilnius,

Nežinomas XX a. I p. fotografas. „Vilniaus žinių“ redakcija: [P. Vileišio įsteigtų redakcijos, knygyno ir spaustuvės darbuotojai Vilniuje, prie Gedimino pilies griuvėsių]. 1905.

Pirmasis lietuviškų knygų knygynas Vilniuje. Nuotr. iš kn.: Vileišių rūmų ansamblis Vilniuje

„Vilniaus žinių“ spaustuvės steigėjas Petras Vileišis. Nuotr. iš kn.: Vileišių rūmų ansamblis Vilniuje

Laikraščio „Vilniaus žinios“, kurį 1904 m., atgavus spaudą lietuviškais rašmenimis, pradėjo leisti P. Vileišis, redakcija.

Ištikimi lietuviškam žodžiui

„Supratusi, kad esame tik sulenkinti lietuviai – apsisprendžiau esanti lietuvė ir ėmiau uoliai mokytis lietuvių kalbos“

Vienas iš trijų pirmųjų lietuviškų knygynų Vilniuje

Čia galite rasti originalias XX a. pradžioje leistas knygas, žodynus, leidinius, periodiką, lietuviškus pašto ženklus, kanceliarines ir buities prekes, kuriomis prekiauta.

1906 m.

1949 m.

Ilgiausiai veikęs XX a. lietuviškas knygynas

Vienas pirmųjų lietuviškų knygynų Vilniuje

https://www.vle.lt/straipsnis/slapeliu-lietuviu-knygynas/

Nuosavas lietuvių knygynas

Pradžia nuo pasitikėjimo

Po metų Marija apsisprendė žengti savarankišką žingsnį – steigti nuosavą lietuvių knygyną.

Po metų išėjusi iš Vileišių knygyno Marija (jau ištekėjusi už Maskvos universiteto Medicinos fakulteto paskutinio kurso studento Jurgio Šlapelio) nutaria steigti savo knygyną.

Įrašiusi, kad yra bajoraitė Piaseckaitė, ji savo vardu pateikė prašymą Vilniaus gubernatoriui leisti atidaryti knygyną. Leidimas buvo gautas 1906 m., ir tuo metu Vilniuje tebuvo vos keturios lietuviškos iškabos. Viena jų – Šlapelių knygynas.

Šlapelienė savo vardu padavė prašymą Vilniaus gubernatoriui ir greitai gavo leidimą. Susiradę patalpą Dominikonų (tada Šv. Jono) gatvėje atpirko porą ten buvusių spintų ir du prekystalius. Pinigų Marija buvo truputį susitaupiusi ir šiek tiek gavo iš tėvų. Nusipirkę knygų 1906 m. vasario 6 d. atidarė knygyną, kuris iš karto tapo reikšmingu lietuvybės židiniu Vilniuje.

Durys, atvertos lietuviškam žodžiui

1906 m. vasario 6 d. Šv. Jono gatvėje (tuomet – Blagoveščenskaja g. 13), grafų Janinos Umiastovskos-Milewskos ir Ignaco Korwin-Milewskio name, vadinamuosiuose Pociejų rūmuose (dab. Dominikonų g. 11), duris atvėrė Marijos Piaseckaitės–Šlapelienės lietuvių knygynas.

Veikė 1906–49 Vilniuje (20 amžiaus pirmoje pusėje ilgiausiai gyvavęs lietuvių knygynas Vilniuje). Steigėjai ir savininkai J. Šlapelis, M. Šlapelienė, Elena Brazaitytė (1882–?; iki 1907).

Po J. Zavadskio knygyno lietuviško skyriaus ir P. Vileišio „Vilniaus žinių“ knygyno atidarymo tai buvo trečia tokio pobūdžio kultūros įstaiga Vilniuje.

Jis veikė beveik 40 metų – iki 1949-ųjų ir tapo vienu seniausių ir ilgiausiai nenutrūkstamai veikusių profesionalių lietuviškų knygynų Vilniuje.

Ne patogumas, o misija

Knygyno patalpos buvo niūrios, šaltos ir drėgnos. Metams jos kainavo 170 rublių, vėliau nuomos sąlygos keitėsi, patalpos buvo šiek tiek praplėstos. Po remonto fasade vietoj trijų mažų langų atsirado dvi didelės vitrinos su geležinėmis langinėmis, šalia jų – naujas įėjimas iš gatvės. Rūsiuose įrengtas knygų sandėlis.

Pačiai Marijai šios patalpos atrodė nepatogios knygynui, tačiau ne erdvė, o turinys pavertė šią vietą ypatinga.

Iš knygyno – kukliai

Danguolė Žemaitytė pasakoja, kad Šlapeliai iš knygyno gyveno kukliai – didelio pelno jis nedavė ir duoti negalėjo. Žmonės pinigų knygoms neturėjo, tad Šlapelis įsteigė skolinamąjį knygynėlį – skolino knygas už knygos vertės užstatą ir nedidelį procentą už paskaitymą. Knygyne pardavinėjo ir kanceliarines prekes, atvirukus, sagas, pudrą, smeigtukus, krakmolo tabletes ir t. t.

Kiek lengviau atsikvėpė, kai Šlapelis 1907 m. išsileido savo pirmąjį žodyną (tai buvo ir pirmasis lietuviškas tarptautinių žodžių žodynas) – „Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlį“, kuris buvo labai populiarus. Ypač populiarus buvo lenkmečiu išleistas „Lenkų ir lietuvių kalbos žodynas“.

Nemažai pinigų Šlapelis gavo pasirašęs sutartį Sankt Peterburge redaguoti Juškos žodyną. Jis rašė: „Dabar galėsime skirti ir leidybai“. Leidyba – ir popierius, ir spausdinimas – tuomet buvo labai brangi, dalis Šlapelio žodynų liko parengti, bet neišspausdinti.

„Būdavo, kad sutartis dėl prenumeratos pasirašyta, o nesugeba išleisti, nes pinigų trūksta“, – sako p. Jolanta. Būtent taip atsitiko su „Lietuvių ir rusų kalbų žodynu“ – kad jis pradėtas spausdinti, pranešta 1907 m., ir prenumerata paskelbta, tačiau 1914 m. žodynas dar nebuvo išleistas, vėliau išėjo tik pirmas jo tomas (A–J)

Ryšiai su kitais leidėjais ir knygynais

Palaikė ryšius su Lietuvos, Jungtinių Amerikos Valstijų, kitų šalių leidėjais, knygynais, spaustuvininkais, prekiavo knygomis ir periodika lietuvių kalba, buvo svarbus knygininkystės centras, Vilniaus lietuvių inteligentijos susibūrimo vieta. Knygynas buvo persekiojamas Rusijos imperijos, vokiečių ir lenkų valdžios, daromos kratos, skiriamos nuobaudos savininkams, keliamos bylos (1909, 1912, 1916, 1923, 1926, 1928).

Jau po kelerių veiklos metų Šlapeliai buvo užmezgę ryšius su visais lietuviškų knygų leidėjais ir gaudavo visą leidžiamą literatūrą. Daug Amerikos knygynų ir laikraščių redakcijų siuntė knygas ir laikraščius Šlapeliams, ypač – didžiausias Čikagos leidėjas Antanas Olševskis, nemažai leidinių susidarydavo atsisiųsdinus juos iš visų didesnių ir mažesnių Lietuvos leidėjų. Knygynas priimdavo leidinius ir iš pačių autorių parduoti komiso pagrindais, daug knygų papildydavo knygyno sandėlius bankrutavus ar uždarius kitus knygynus ar jų lietuviškos literatūros skyrius (Jozefo Zawadskio, „Birutės“, „Vilniaus žinių“, „Lietuvos“, „Švyturio“ ir kt. knygynai). Savo knygyne Šlapeliai turėjo visus Lietuvių mokslo draugijos išleistus leidinius: tiek caro valdžios metais, tiek vokiečių ir vėliau lenkų okupacijos sąlygomis.

Iš pradžių knygyną sudarė spaustuvininko A. Zawadzkio, P. Vileišio knygynų, Aušros ir Šviesos bendrovių įsigyti spaudiniai lietuvių kalba. 1906 turėjo daugiau kaip 750 pavadinimų spaudinių, 1910 – apie 1600, 1913 – daugiau kaip 2400. Grožinė literatūra 1906–15 sudarė 32–37 %, religinė – 6–16 %, visuomeninė politinė literatūra – 3–16 %, žemės ūkio, amatų ir kitų sričių leidiniai – 5 %. Per lenkų okupaciją asortimentas sumažėjo. 1929 buvo 75 pavadinimų spaudinių.

1904 m. Marija buvo pakviesta dirbti vedėja „Vilniaus žinių“ knygyne, o po metų nusprendė steigti savo knygyną, kuris tapo lietuvybės židiniu Vilniuje. Nuo 1906 m. vasario 6 d. Šlapeliai intensyviai darbavosi knygyne, leido ir platino knygas. Svarbi misija knygynui teko, kai Vilnių okupavo lenkai. Čia buvo slapta platinta draudžiama lietuviška literatūra, dažnai užsukdavo visuomenės veikėjai, o po Jono Basanavičiaus mirties knygynas tapo tikra lietuvių užuovėja.

Įrašiusi, kad yra bajoraitė Piaseckaitė, Šlapelienė savo vardu padavė Vilniaus gubernatoriui prašymą atidaryti knygyną. Susirado nedideles patalpas Dominikonų g. (tada Šv. Jono) – grafų Janinos Umiastovskos-Milewskos ir Ignaco Korwin-Milewskio name, vadinamuosiuose Pociejų rūmuose.

1906 m. gavo leidimą atidaryti knygyną. Tuo metu Vilniuje tebuvo 4 lietuviškos iškabos, viena iš jų – Šlapelių knygyno.

1906 m. vasario 6 d. šiame name, tuomet tai buvo Šv. Jono g. 13 (Blagoveščenskaja g. 13), duris atvėrė Marijos Piaseckaitės–Šlapelienės lietuvių knygynas, gyvavęs iki 1949 m.

knygynas veikė visus 40 metų

Niūrios ir drėgnos patalpos metams kainavo 170 rublių. Nuomos sutartis buvo sudaryta su grafiene Janina Umiastovska. Vėliau patalpos buvo šiek tiek praplėstos, keitėsi ir nuomos kaina. Po atlikto remonto namo fasade vietoj trijų langų atsirado du gerokai didesni, su geležinėmis langinėmis. Šalia vitrinų atsirado ir įėjimas į knygyną (prieš remontą į knygyną buvo patenkama iš tarpuvartės). Namo rūsiuose buvo knygų sandėlis. Šlapelienė knygyno patalpas apibūdino kaip nepatogias knygynui, šaltas ir drėgnas.

1906 m. Marijos ir Jurgio Šlapelių Vilniuje atidarytas knygynas buvo vienas pirmųjų ir ilgiausiai, beveik 40 metų nenutrūkstamai veikęs ir profesionaliai tvarkytas knygynas, ilgą laiką dominavęs knygų rinkoje, ir tapęs Vilniaus lietuvių inteligentijos susibūrimo vieta.

1906-1949

Šv. Jono g. 13 (Blagoveščenskaja g. 13),

"Mūsų tikslas - skleisti lietuvišką knygą ir šviesti žmones“ - Marija ir Jurgis Šlapeliai

„Niūrios ir drėgnos patalpos metams kainavo 170 rublių. /.../ Knygynas pradėjo veiklą turėdamas nedidelį kapitalą, tad teko naudotis kreditu – imti knygas skolon. Gelbėjo leidėjų ir knygynų geranoriškumas, pasitikėjimas – jie siųsdavo savo leidinių ir knygų iš turimų atsargų kreditan. Tokių kreditorių buvo Lietuvoje, Latvijoje (Rygoje), Mažojoje Lietuvoje (Tilžėje), JAV (Čikagoje ir kitur)“, – rašo knygoje Vladas Žukas.

"Vasario 19 d. Knygyno 25 m. sukaktuvės"- M.Šlapelienė

Pirmoji M. Šlapelienės knygyno iškaba.

Dominikonų Gatvė Vilniuje 19a. Vilnius in 19th century; wikipedia

Vilniaus Dominikonų gatvė (J.-B. Arnout ir A. J. B. Bayot chromolitografija iš J. K. Vilčinskio Vilniaus albumo, 1850, Varšuvos nacionalinis muziejus)

Du žmonės – vienas darbas

Nors knygynas buvo atidarytas Marijos vardu, tikrasis jo kasdienės veiklos variklis buvo Jurgis Šlapelis. Jis rūpinosi leidyba, reklama, palaikė ryšius su autoriais, leidėjais ir knygynais, susirašinėjo su pirkėjais Lietuvoje ir užsienyje.

Marija yra sakiusi, kad Jurgis nuo 1906 m. „visa siela ir kūnu“ atsidėjo knygynui. Jis buvo idėjų generatorius, ji – ūkiška, praktiška, racionali. Jų partnerystė leido knygynui augti ir išlikti.

Knygynas, kuris buvo daugiau nei knygynas

Ne tik knygynas, bet ir lietuviškų knygų leidėjai

Šlapelių knygynas prekiavo visais lietuviškais spaudiniais, sukaupė kone visą tuo metu pasaulyje leistą lietuvišką literatūrą, pats leido knygas, sudarė katalogus, atliko ir bibliotekos funkciją.

Čia buvo leidžiami kalendoriai, vadovėliai, žodynai, Kristijono Donelaičio raštai, platinami Lietuvių mokslo draugijos leidiniai, gaunami laikraščiai ir knygos iš Čikagos, knygos iš kitų bankrutavusių lietuviškų knygynų. Neišgalintiems įsigyti knygų Marija jas skolindavo už centus.

Nors knygų leidyba nebuvo pelninga, Šlapeliai leido vadovėlius, mokslines publikacijas, poeziją ir prozą, tikėdami knygos galia.

M. Šlapelienės lietuvių knygynas buvo vienas iš bastionų ginant lietuvių teises ir kultūrą Vilniuje bei Vilnijos krašte. Šlapeliai suprato knygos istorinę ir kultūrinę vertę: knygynui kaupė lietuviškas knygas, periodiką, smulkiuosius spaudinius, Lietuvą ir lietuvių tautą aprašančius spaudinius kitomis kalbomis (lituaniką), taip pat rankraščius.

knygynas buvo atidarytas Šlapelienės vardu, bet tikrasis jo reikalų vedėjas buvo Šlapelis – jis rūpinosi knygų reklama, leidyba, susirašinėjo su knygynais, autoriais, pirkėjais. Šlapelienė teigė, kad vyras nuo 1906 m. „visa siela ir kūnu“ atsidėjęs dirbo knygyne“. „Šlapelis buvo idėjų generatorius, ji – ūkiška, praktiška, labai racionali

Knygynas palaikė ryšius su įvairiomis mokslo, švietimo, kultūros institucijomis, knygos iš čia keliaudavo ne tik į atokiausius Lietuvos kampelius, bet ir į įvairias kitas šalis, kur gyveno lietuviai. Tikėjimas knygos galia Mariją ir Jurgį lydėjo visą gyvenimą.

Knygynas prekiavo įvairiausiais spaudiniais, sukaupė kone visą pasaulyje išleistą lietuvišką literatūrą, pats leido knygas, atliko bibliotekos funkcijas ir visas šešias okupacijas buvo lietuvių susibūrimo vieta ir lietuvybės centras.

1906 m. Marija ir Jurgis Šlapeliai Vilniuje, Pociejų rūmuose (dabar Dominikonų g. 11) įkūrė savo knygyną, kuris veikė iki 1949 m. Tai seniausias lietuviškas knygynas Vilniuje [3, 8]. M. Šlapelienės lietuvių knygynas buvo vienas iš bastionų ginant lietuvių teises ir kultūrą Vilniuje bei Vilnijos krašte [5]. Knygynas ne tik prekiavo, bet ir leido knygas. Buvo išleistas ir šio knygyno katalogas.

Tai buvo žymus Vilniaus kultūrinis centras. Jis išleido lietuviškų kalendorių, vadovėlių, Kristijono Donelaičio raštus, prekiavo ir baltarusiškomis knygomis, taip pat kanceliarijos reikmenimis. Knygyne lankydavosi Lazdynų Pelėda, Juozas Tumas Vaižgantas, Žemaitė ir kiti lietuvių veikėjai.

Muziejus yra svarbus lietuvių kalbos ir kultūros formavimosi istorijos liudininkas, prisidedantis prie kultūros išsaugojimo.

Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejus yra reikšmingas Vilniaus kultūros paveldas, susijęs su lietuvių tautiniu atgimimu, lietuvių kalbos puoselėjimu ir knygnešystės judėjimu. Tai nedidelis, bet istorijos prasme labai turtingas muziejus, kuris įsikūręs autentiškame pastate Pilies 40, kur Šlapeliai gyveno ir dirbo.

1906-1949

Šv. Jono g. 13 (Blagoveščenskaja g. 13),

"Mūsų tikslas - skleisti lietuvišką knygą ir šviesti žmones“ - Marija ir Jurgis Šlapeliai

"Vasario 19 d. Knygyno 25 m. sukaktuvės"- M.Šlapelienė

Marija ir Jurgis Šlapeliai, jų sūnus Skaistutis ir Adelė Klišytė mini lietuviško knygyno Vilniuje 25-metį. 1931 Vasario 19 d.

Lietuvybės sala okupuotame mieste

Lenkų okupacijos metais knygynui teko ypatinga misija. Čia buvo slapta platinama draudžiama lietuviška literatūra, knygos dažnai atkeliaudavo aplinkiniais keliais – per Latviją, Vokietiją. Cenzūra griežtai tikrino leidinius, konfiskuodavo tuos, kuriuose pasirodydavo frazė „okupuotas Vilnius“.

Lenkmečiu knygynas buvo apkrautas dideliais mokesčiais, tad teko prekiauti ir kanceliarinėmis prekėmis. Iš Lietuvos knygyną pasiekdavo vadovėliai, kuriuos griežtai tikrindavo cenzūra, be kalbų konfiskuodama knygas, kuriose rasdavo paminėtą „okupuotą Vilnių“. Pasunkėjus sąlygoms gauti leidimus gabenti knygoms, jas atveždavo per Latviją, Vokietiją.

Susitikimų vieta

Knygynas tapo Vilniaus lietuvių inteligentijos susibūrimo vieta. Čia lankėsi Jonas Basanavičius, Jonas Jablonskis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Žemaitė, Lazdynų Pelėda, Kipras Petrauskas ir daugelis kitų. Po Basanavičiaus mirties knygynas tapo tikra lietuvių užuovėja.

Per šešias okupacijas Šlapelių knygynas išliko lietuviškos kultūros sala – vieta, kur buvo galima susitikti, kalbėti lietuviškai ir jaustis ne vienam.

Marijos ir Jurgio Šlapelių knygynas užmezgė ryšius su lietuvių leidėjais, turėjo visus Lietuvių mokslo draugijos išleistus veikalus, gaudavo knygų ir laikraščių iš Čikagos, į knygyno sandėlius atkeliaudavo knygų iš kitų subankrutavusių lietuviškųjų knygynų. Marija Šlapelienė Lietuvoje platino lietuviškus vadovėlius, kuriuos išleisdavo Lietuvių mokslo taryba. Neišgalintiems nusipirkti lietuviškų knygų Marija už centus jas skolindavo. Nors knygų leidyba nebuvo pelningas verslas, Šlapeliai leido žodynus, vadovėlius, apsakymus, poeziją ir mokslines publikacijas.

Šios šeimos 1906 m. atidarytas vienas pirmųjų lietuvių knygynų buvo ne tik kultūros židinys okupuotame Vilniuje, lietuvių susitikimo vieta, bet ir labai svarbus, kai kada vienintelis lietuvybės centras.

Marijos ir Jurgio Šlapelių knygynas išliko lietuviškosios kultūros sala visais negandų laikais – čia būdavo rengiami nuolatiniai lietuvių susitikimai, lankydavosi dukters Gražutės krikšto tėvas dr. Jonas Basanavičius, užsukdavo Jonas Jablonskis, Juozas Tumas-Vaižgantas, iš Kauno atvykdavo vyresnėlės Laimutės krikšto tėvas dainininkas Kipras Petrauskas.

1906-1949

Šv. Jono g. 13 (Blagoveščenskaja g. 13),

"Mūsų tikslas - skleisti lietuvišką knygą ir šviesti žmones“ - Marija ir Jurgis Šlapeliai

"Vasario 19 d. Knygyno 25 m. sukaktuvės"- M.Šlapelienė

Vilniaus patriotai. Išgyventi penkias okupacijas

carinę Rusiją,
kaizerinę Vokietiją,
lenkų valdžią,
hitlerinę okupaciją,
sovietmetį.

„Nervinomės abu, na, kas bus, tai bus. Po kurio laiko, birželio mėnesį, gauname šaukimą pas teismo tardytoją, abu kaltinami „priešvalstybinio turinio literatūros platinimu ir pardavinėjimu“ pagal 129 str. Grėsė viso turto konfiskavimas ir ištrėmimas Sibiran, o gal ir katorga...

Knygynas, veikęs per:

Nelegali lietuviška spauda

1906 m. Marija Šlapelienė atidarė vieną pirmųjų lietuviškų knygynų Vilniuje.
Jis veikė per:

carinę Rusiją,
kaizerinę Vokietiją,
lenkų valdžią,
hitlerinę okupaciją,
sovietmetį.

Knygynas – lietuviškos kultūros bastionas penkiose okupacijose

Knygynui teko dirbti carinės (1906–1915), kaizerinės (1915–1920), lenkų (1920–1939) ir sovietinės okupacijos (1939–1945) sąlygomis. Nuo politinių sąlygų priklausė knygyno ekonominė būklė: valiuta, knygų kainos, darbo sąlygos. Reikėjo nemažai sumanumo ir gebėjimo prisitaikyti prie esamo režimo reikalavimų, mokėti apeiti įvairius suvaržymus ir labai dažnai imtis konspiracijos. Kiekviena okupacinė valdžia įvairiais būdais gniaužė lietuvišką žodį. O ir pačių lietuvių Vilniuje tuomet tegyveno 3 procentai… Bet nežiūrint į viską, Šlapeliams sekėsi. Šis knygynas – vienas ilgiausiai veikusių lietuviškų knygynų Vilniuje.

Kratos lydėjo vieną pirmųjų (ir ilgiausiai veikusį) Vilniuje lietuvišką Marijos ir Jurgio Šlapelių knygyną per visas okupacijas.

Knygynas buvo persekiojamas, kratomas, laikinai uždaromas, o pati Marija – tardoma ir kalinama. Tačiau žmonės čia vis tiek rinkosi – pirkti lietuviškų knygų, pasitarti, susipažinti, aptarti idėjas, kurias valdžia bandė užgniaužti.

Iš Lietuvos knygyną pasiekdavo vadovėliai, kuriuos griežtai tikrindavo cenzūra, be kalbų konfiskuodama knygas, kuriose rasdavo paminėtą „okupuotą Vilnių“. Pasunkėjus sąlygoms gauti leidimus gabenti knygoms, jas atveždavo per Latviją, Vokietiją.

Caro žandarai nuolat sekė Šlapelius. 1914 metų gegužės mėnesį knygyne buvo atlikta krata, po kurios Marija ir Jurgis gavo šaukimą į teismą.

Dauguma vilniečių, 1920 m. lenkams okupavus Vilniaus kraštą, išsikėlė į Lietuvą. Šlapeliai nė nesvarstė kraustytis iš sostinės. Beje, nuo 1927 m. Šlapelis buvo vienintelis lietuvis Vilniaus miesto taryboje.

1938 m., lenkams uždarius beveik visas lietuvių švietimo ir kultūros įstaigas Vilniaus krašte, po keturias savaites trukusios kratos knygyne ir namuose, konfiskavus daugybę knygų, Šlapeliams buvo iškelta byla – jie kaltinti nelegalių, t. y. Nepriklausomoje Lietuvoje spausdintų, lietuviškų knygų platinimu, kvalifikuojant tai kaip priešvalstybinę veiklą.

Vilnių okupavę vokiečiai apkrovė knygyną mokesčiais, Marija neišvengė cenzūros ir kratų, o sykį net ir Lukiškių kalėjime teko pabuvoti, kai buvo sulaikytos dvi moterys kartu su kalendoriais, pirktais Šlapelių knygyne, platinusios atsišaukimus prieš vokiečių valdžią.

knygynas buvo perskirtas į dvi dalis, lietuviška literatūra buvo laikoma vienoje iš jų. Į jas buvo atskiri įėjimai – iš kiemo ir iš gatvės. Kai knygyne darydavo kratas, ypač dažnai tai buvo lenkmečiu, niekaip nerasdavo lietuviškų leidinių. Lenkmečiu Šlapelienę nuo nemalonumų gelbėjo ir tai, kad ji puikiai kalbėjo lenkiškai. Nors vis tiek sykį buvo sulaikyta 3 paroms.

Iš pradžių jiems sekėsi sunkiai: vargino ir pačių skolos, ir skolininkai, 1907 m. Šlapelienė laiške vyrui net užsimena apie galimą bankrotą. Tačiau jie išgyveno: 1939 m., kai Vilnius buvo grąžintas Lietuvai, knygynui, pasak Vlado Žuko, jau priklausė visa kairioji namo pusė – trejetas didelių, keturi mažesni kambariai, koridorėlis, Šlapeliai naudojosi 5 rūsiais, esančiais po visu namu.

Remdamasi dokumentais, p. Jolanta pasakoja, kad knygynas buvo perskirtas į dvi dalis, lietuviška literatūra buvo laikoma vienoje iš jų. Į jas buvo atskiri įėjimai – iš kiemo ir iš gatvės. Kai knygyne darydavo kratas, ypač dažnai tai buvo lenkmečiu, niekaip nerasdavo lietuviškų leidinių. Lenkmečiu Šlapelienę nuo nemalonumų gelbėjo ir tai, kad ji puikiai kalbėjo lenkiškai. Nors vis tiek sykį buvo sulaikyta 3 paroms.

1938 suimta, jai iškelta byla už Lietuvoje išleistų knygų ir žemėlapių platinimą.

Carinės Rusijos, kaizerinės Vokietijos, po to Lenkijos valdžia knygyną ne kartą krėtė, o jo savininkę tardė. 1938 m. Šlapelienei buvo sudaryta byla, bet pagerėjus Lietuvos ir Lenkijos santykiams teismas neįvyko.

„Pagaliau Lenkijos vyriausybė nutarė galutinai likviduoti visą Vilniaus krašto lietuvių kultūrinę veiklą, – savo prisiminimuose rašė Marija Šlapelienė. – To plano vykdytoju paskyrė Vilniaus vaivadą Ludwiką Bocanskį. Viena po kitos buvo uždaromis švietimo draugijos, jų įsteigtos mokyklos, skaityklos, bibliotekos. Galop uždarė ir Lietuvių mokslo draugiją.“

Audra atūžė ir į Šlapelių namus. 1938 m. pavasarį lenkai, keturias savaites krėtę knygyną, apstulbo pamatę, kiek lietuviškos literatūros buvo jame paslėpta. Įvykį aprašė „Kurier Wilenski“ ir kiti lenkų laikraščiai. Baigus kratą iš knygyno buvo išvežti keli sunkvežimiai knygų, o knygynas buvo išbrauktas iš Lenkijos knygininkų sąjungos narių. Tai buvo labai sunkus smūgis Marijai, tačiau netrukus prasidėjo karas ir Vilnius atiteko Lietuvai.

Prasidėjus antrajam pasauliniam karui, mirus vyrui, o trims vaikams pasitraukus į Vakarus, Marija liko vienui viena, o jos knygynas buvo uždarytas. Nepaisant to, Marija vis tiek liko Vilniuje, iš kurio nepasitraukė net ir siaučiant karo bei okupacijos negandoms. Knygyno uždarymas Šlapelienei buvo ypač skaudus..

Pasibaigus karui Šlapeliai toliau intensyviai darbuojasi knygyne, leidžia ir platina knygas. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, besikuriančioms lietuviškoms mokykloms ypač reikėjo vadovėlių, bibliotekoms knygų. Knygynas tampa ypatingu traukos centru.

Knygyno veikla ir bet kokia leidyba užsibaigė po Antrojo pasaulinio karo. Sovietų valdžia 1949 m. pareikalauja skubiai atlaisvinti knygyno patalpas. Vidaus reikalų ministerijos nurodymu Lietuvos knygų rūmai be jokio atlygio perima M. Šlapelienės knygyno likučius. Po kelerių metų buvo paskelbta, kad Knygų rūmai perėmė iš Šlapelių knygyno apie 10 tūkst. leidinių. Dėl šių gautų knygų ir kitų leidinių Knygų rūmai tapo viena didžiausių senosios spaudos saugyklų Lietuvoje. Šlapelių šeimos ir knygyno arcyvas svarbus šaltinis kultūros, knygos bei knygininkystės istorijai.

Svarbi misija tenka Šlapelienės knygynui lenkų okupuotoje sostinėje. Čia ne tik slapta platinama draudžiama lietuviška literatūra. Knygyne lankosi lietuvių moksleiviai, Šlapelienė juos šelpia. Sunkiu laikmečiu pagalbos prašo įvairūs knygyno lankytojai, kartais ir rašytojai, dažnai pasidalinti naujienomis ir nuomone užeina visuomenės veikėjai. Šlapelių namai, ypač po Jono Basanavičiaus mirties, tampa lietuvių susibūrimo ir pasitarimų vieta, „užuovėja“.

Kai Šlapelis mirė, o vaikai pasitraukė į Vakarus, ji prasmės tematė tik knygyne, tik ten jautėsi svarbi.

Ne kartą knygyne buvo daromos kratos, savininkė baudžiama nuobaudomis, keliamos bylos. Karo metais, kai dauguma M. Šlapelienės giminių pasitraukė į Rusiją, Marija liko Lietuvoje, savo mylimame Vilniuje, nes, kaip yra sakiusi, „Su Lietuva ir Vilniumi skirtis, vis vien kaip žengti į kapus“ [2, p. 288].
Kai 1949 m. knygynas buvo uždarytas, dalis knygų pateko į tuometinius Knygų rūmus, dalis – į Lietuvos mokslines bibliotekas.

Caro žandarai nuolat sekė Šlapelius. 1914 metų gegužės mėnesį knygyne buvo atlikta krata, po kurios Marija ir Jurgis gavo šaukimą į teismą. „Nervinomės abu, na, kas bus, tai bus. Po kurio laiko, birželio mėnesį, gauname šaukimą pas teismo tardytoją, abu kaltinami „priešvalstybinio turinio literatūros platinimu ir pardavinėjimu“ pagal 129 str. Grėsė viso turto konfiskavimas ir ištrėmimas Sibiran, o gal ir katorga. Buvo paskirta ir tardymo diena. Tik štai, kaip perkūnas iš giedro dangaus, – paskelbtas karas“ (iš Marijos Šlapelienės prisiminimų).

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Jurgis Šlapelis, mobilizuotas kaip atsargos gydytojas, palikęs Mariją kartu su dukrelėmis Laimute ir Gražute ir sūneliu Jurgučiu, išvyko į Rusiją, iš kurios jis pasiligojęs grįš tik 1918 m. Marijos Šlapelienės pečius užgulė knygyno ir šeimos rūpesčiai. Ypač sunkūs buvo 1915 metai, kai šeimą ištiko skaudi netektis – mirė vos metukų sulaukęs Jurgiukas.

1918–1920 m. Vilnius iš rankų į rankas ėjo net aštuonis kartus: jį valdyti siekė Vilniaus taryba, Vokiečių kareivių taryba, Lenkų komitetas, Darbininkų taryba. 1919 m. pradžioje miestą užėmusius lenkų legionierius po kelių mėnesių išvijo rusų remiami bolševikai. Dar po kelių mėnesių bolševikams teko bėgti nuo sugrįžusių lenkų. 1920 m. liepos 12 d., rusų kariuomenei išstūmus lenkus iš Vilniaus, Lietuva pareikalavo, kad Rusija laikytųsi 1920 m. liepos 12 d. sutarties, pagal kurią Vilnius turėjo priklausyti Lietuvai. Tačiau neilgam – 1920 m. spalio 9 d. lenkų generolo Lucjano Żeligowskio pulkai užėmė Vilnių, kurį Lenkija valdė iki 1939 m.

Reikalus faktiškai tvarkė M. Šlapelienė. 1938 lenkų administracija knygyną laikinai uždarė, išgabeno brangius ir retus leidinius. Nuo 1945 knygynas prekiavo tik kanceliarinėmis priemonėmis. 1949 panaikintas, dalis knygų pateko į Knygų rūmus, dalis – į mokslines bibliotekas.

Gimusi ir augusi miestiečių šeimoje, ji buvo tikras „buldozeris”. Tik tokia tvirta moteris galėjo atlaikyti visas tas kratas, kurias Šlapeliams teko patirti savo knygyne per visas okupacijas, kol 1949 m. Lietuvos TSR valdžia knygyną nacionalizavo.

Sovietmečiu knygynas buvo likviduotas (likusios knygos išdalytos Knygų rūmams ir didžiosioms Vilniaus bibliotekoms), bet Šlapelienė, pagal tų laikų supratimą, nenukentėjo, 1956 m., per lietuvių operos auksinį jubiliejų, net buvo prisiminta ir pagerbta. Tačiau ji labai sunkiai išgyveno knygyno uždarymą, sovietų politinę bei kultūrinę priespaudą.

Vidaus reikalų ministerijos nurodymu M. Šlapelienės knygyno knygos be jokio atlygio buvo atiduotos Lietuvos knygų rūmams. Tokiu būdu Knygų rūmai tapo viena didžiausių senosios spaudos saugyklų. Nesurašytas knygas ir kitus leidinius išgabeno penki sunkvežimiai. 1949 m. liepos 21 d. knygyno, kurį Marija vadino „savo šventyklėle“, nebeliko…

Šlapelienės knygynas veikė iki 1949 m. Buvo gavusi leidimą tais metais prekiauti, tačiau vasarį netikėtai buvo liepta per savaitę iškraustyti patalpas. Šlapelienė pradėjo blaškytis – gal universitetas paims? Nepaėmė – ir ten nuotaikos buvo niūrios, o tos knygos – tokios įtartinos. Šiek tiek knygų spėjo išgelbėti. Paskiau atvažiavo 5 sunkvežimiai, sukrovė likusias ir išvežė į Knygų rūmus. (Pirmojo Knygų rūmų direktoriaus Antano Ulpio rūpesčiu, iš Nepriklausomos Lietuvos bibliotekų, švietimo įstaigų, ligoninių, dvarų, pavienių žmonių, vienuolynų buvo suvežta, skaičiuojama, keli milijonai knygų, taip jos išvengė pražūties. Daug jų čia pateko iš Klaipėdos krašto ir Karaliaučiaus, uždaryto Šlapelienės knygyno, iš buvusios kunigų seminarijos.)

Knygyno veikla ir leidybinis darbas nenutrūko nei karo metais (1916–1920 m. išleista 16 leidinių), nei lenkų okupacijos laikotarpiu, kuomet valdžia knygynams ir leidykloms buvo uždėjusi milžiniškus mokesčius. Per 19 lenkų okupacijos metų knygynas išleido arba pradėjo spausdinti 16 leidinių – vadovėlių, šviečiamojo pobūdžio knygelių ir grožinės literatūros kūrinių, taip pat Šlapelio žodynus.

Kai sovietai 1949 m. jį galutinai uždarė, tai buvo ne šiaip administracinis sprendimas – tai buvo mėginimas užgesinti lietuvybės liepsną Vilniaus širdyje.

Knygyno veikla ir bet kokia leidyba užsibaigė po Antrojo pasaulinio karo. Sovietų valdžia, kelerius metus nejudinusi Šlapelienės, 1949 m. pareikalauja skubiai atlaisvinti knygyno patalpas. Vidaus reikalų ministerijos nurodymu Lietuvos knygų rūmai be jokio atlygio perima M. Šlapelienės knygyno likučius. Nesurašytos knygos ir kiti spaudiniai sukraunami į penkis sunkvežimius ir išvežami. Taip 1949 m. liepos 21 d. knygynas buvo likviduotas.

Po kelerių metų buvo paskelbta, kad Knygų rūmai perėmė iš Šlapelių knygyno apie 10 tūkst. leidinių. Dėl šių gautų knygų ir kitų leidinių Knygų rūmai tapo viena didžiausių senosios spaudos saugyklų Lietuvoje.

1906-1949

„Turėjau lietuvių knygyną, per kurį nuo 1906 iki 1946 m. skleidėme šviesą lietuvių tarpe. Jame vargome, dirbome, nepaisydami nei sveikatos, nei grėsmės iš kiekvienos mus slegiančios valdžios (kurių tiek pasikeitė mūsų laikais!), nežiūrėdami pavojų, nei teismų, kratų, kalėjimų. Ir vis tai – dėl to spausdinto žodžio!“ - Marija Šlapelienė

„Nervinomės abu, na, kas bus, tai bus. Po kurio laiko, birželio mėnesį, gauname šaukimą pas teismo tardytoją, abu kaltinami „priešvalstybinio turinio literatūros platinimu ir pardavinėjimu“ pagal 129 str. Grėsė viso turto konfiskavimas ir ištrėmimas Sibiran, o gal ir katorga. Buvo paskirta ir tardymo diena. Tik štai, kaip perkūnas iš giedro dangaus, – paskelbtas karas“

M. Šlapelienės knygyno sandėliai po kratos. Knygyne dažnai buvo daromos kratos, ieškant draudžiamų spaudinių. Po šios kratos Marijai ir Jurgiui Šlapeliams buvo iškelta baudžiamoji byla. Sandėliai buvo atidaryti tik 1939 m.

Neišsiųstame laiške vaikams apie atsisveikinimą su knygynu Šlapelienė rašė: „Puoliau ant grindų, jas pabučiavau — juk aš čia paskutinį kartą… daugiau čia ateit nebegalėsiu, niekas čia manęs jau nebeįleis… Akmuo nusiminimo prislėgė širdį, ne — atrodė aš nebeturiu ir širdies… man kažkas iš krūtinės ją išplėšė…“

„Knygyną laikyti pasidarė nuostolinga, ypač kad jis buvo okupantų apdedamas neproporcingai dideliais mokesčiais. Nepaisant to, dr. Šlapeliui niekada nebuvo kilusi mintis pačiam uždaryti tą lietuvybės ir lietuviškos knygos platinimo židinį“ - Gražutė Šlapelytė

„Pagaliau Lenkijos vyriausybė nutarė galutinai likviduoti visą Vilniaus krašto lietuvių kultūrinę veiklą, To plano vykdytoju paskyrė Vilniaus vaivadą Ludwiką Bocanskį. Viena po kitos buvo uždaromis švietimo draugijos, jų įsteigtos mokyklos, skaityklos, bibliotekos. Galop uždarė ir Lietuvių mokslo draugiją.“ - Marija Šlapelienė

Marija ir Jurgis Šlapeliai, jų sūnus Skaistutis ir Adelė Klišytė mini lietuviško knygyno Vilniuje 25-metį. 1931 Vasario 19 d.

„Taip man gaila knygyno – lyg savo mylimiausio vaiko, dėl kurio tiek jėgų, sveikatos, darbų paaukota. Atrodė – mirė viskas ir aš miriau“, – rašė Šlapelienė dienoraštyje.

Neišsiųstame laiške vaikams apie atsisveikinimą su knygynu Šlapelienė rašė: „Puoliau ant grindų, jas pabučiavau — juk aš čia paskutinį kartą… daugiau čia ateit nebegalėsiu, niekas čia manęs jau nebeįleis… Akmuo nusiminimo prislėgė širdį, ne — atrodė aš nebeturiu ir širdies… man kažkas iš krūtinės ją išplėšė…“

Marija Šlapelienė prie namo, kuriame 40 metų veikė jos knygynas. 1964 m.

Marijos ir Jurgio Šlapelių knygyne. 1931 m. Nuotraukoje antras iš kairės – Jurgis Šlapelis, šalia sėdi Marija Šlapelienė, toliau – jų sūnus Skaistutis.

"Visas gyvenimas – skausmai ir džiaugsmai vyko čia, Vilniuje, knygyne, kitokio gyvenimo nežinojau ir negeidžiau. Viso aš išsižadėčiau, viską išmesčiau, tik nei vienos knygos. Jose visas džiaugsmas, nusiraminimas, paguoda, su jomis susieta tiek atsiminimų…“ - Marija Šlapelienė

Nelegali lietuviška spauda

Vokiečių okupacija

1915 09 miestą užėmė Vokietijos kariuomenė.

1915 m. rugsėjį miestą užėmė vokiečiai, laikęsi čia iki 1918 m. 1918 m. vasarą Lietuvos Taryba, siekdama nepriklausomybės nuo Vokietijos, paskelbė Lietuvą monarchine valstybe ir pakvietė kunigaikštį V. Urachą iš Vokietijos tapti jos valdovu. Kunigaikštis turėjo būti karūnuotas karaliumi Mindaugu II (1918 m. liepos 11 d. – 1918 m. lapkričio 2 d.), Vilnius vos ne paskelbiamas įkurtos Lietuvos Karalystės sostine.

Vokietijos okupacija. 1915-1918

Vilniaus istorija Vokietijos okupacijos 1915-18 metais.

Pirmojo pasaulinio karo pabaiga. Vokiečių okupacinė kariuomenė iš Vilniaus pradėjo trauktis nuo 1918 m. gruodžio pabaigos ir iki metų galo pasitraukė iš miesto. Iki tol čia veikusi Mykolo Sleževičiaus vyriausybė, grasinant Lenkijos kariuomenei bei prasidėjus Lietuvos–sovietų karui, pasitraukė į Kauną.

Pasitraukus vokiečiams Vilnius trumpam atitenka lenkų nacionalistams, kurie 1919 m. sausio 1-5 dienomis kontroliuoja miestą. Lenkų kareiviai ir legionieriai sugeba numalšinti bolševikų pastangas perimti miestą į savo rankas,

1918-1940. Lietuvos Respublika

1918 vasario 16 d. – Nepriklausomybės akto paskelbimas

Vilniaus istorija laikotarpiu …

Modernizmas. Pirmoji Respublika.

XX a. pr. Vilnius tapo Lietuvos nacionalinio atgimimo centru. 1918 m. vasario 16 d. čia paskelbta Lietuvos valstybės nepriklausomybė.

Bolševikų okupacija

Vėliau, kilus lenkų-vokiečių konfliktui, Lenkija užima Vilnių. Po trijų dienų miestą užėmė bolševikai ir 1919 m. vasarį paskelbia Vilnių naujai sukurtos valstybes, Lietuvos-Baltarusijos Socialistinės Respublikos (Litbelo), sostine. Lietuvos sostinė faktiškai buvo perkelta į Kauną.

1919 miestą užėmė Sovietų Rusijos,

1919 m. sausio 5 d. Raudonoji armija išstumia legionierius. Vilnius iki 1919 balandžio 19 d. lieka bolševikų valdžioje, čia kuriasi V. Kapsuko vadovaujama Lietuvos Sovietų Respublika, kuri nuo 1919 vasario 27 d. tampa Lietuvos-Baltarusijos Socialistine Respublika (Litbelas).

1919 m. pabaigoje po sėkmingų karinių operacijų Lietuvos kariuomenei atkovojus iš Raudonosios armijos Ukmergę, Panevėžį, Zarasus ir nubloškus priešą už Dauguvos, prasidėjo derybos su bolševikais, kurios pasibaigė Lietuvai naudinga Lietuvos-Sovietų Rusijos taikos sutartimi, pasirašyta Maskvoje 1920 m. liepos 12 d. pagal kurią rytinė Lietuvos siena ėjo per Maladečną, Lietuvai sugrąžintas Gardinas ir kitos etninės žemės. Lenkų kariuomenė apleido Vilnių pagal Antantės valstybių sutartį dėl taip vadinamosios Kerzono linijos. Lietuvos kariuomenė į Vilnių įžengė liepos 15 d. ir čia jau rado Raudonąją armiją, besivijusią lenkus, kurie pripažindami liepos 12 d. taikos sutartį tarp Lietuvos ir Rusijos trimis etapais perleido Lietuvai jų okupuotą teritoriją.

Lenkų okupacija

lenkai 1920 m. rudenį užgrobė Vilnių ir Vilniaus kraštą ir prievarta jį polonizavo;

1920–39 Vilnius buvo okupuotas Lenkijos, dėl jo ir viso Vilniaus krašto vyko nepriklausomos Lietuvos ir Lenkijos diplomatinė kova tarptautinėse organizacijose (Vilniaus klausimas).

Lenkijos valdžia persekiojo lietuviškas mokyklas ir draugijas, jas uždarinėjo, aktyviausi lietuvių veikėjai buvo įkalinami, tremiami. Lenkijos periferijos miestu tapusį Vilnių apėmė sąstingis – beveik nevyko statybos, nesikūrė stambios įmonės.

Lietuvos kariuomenė įžengia į Vilnių (1939 10 28)

1920 m. spalio 9-spalio 10 d., grubiai pamindami tarptautinę teisę bei ką tik Lietuvos ir Lenkijos pasirašytą Suvalkų sutartį, prisidengdami inscenizuotu maištu Vilnių ir Vilniaus kraštą užėmė Liucijaus Želigovskio vadovaujami kariniai daliniai, kurie, nors slapta gaudami instrukcijas iš Juzefo Pilsudskio, oficialiai skelbėsi Vilniaus krašto lenkų „sukilėliais“, ir paskelbė Vidurio Lietuvos valstybę, kuri 1922 m. prisijungė prie Lenkijos. Labiausiai kišosi lenkams palanki Prancūzija, kuri, prognozuodama Rusijos įtaką, darė spaudimą susijungti su Lenkija. Lietuvos laikinąja sostine, persikėlus vyriausybei, tapo Kaunas.

1920 m. spalio 9 d. Lenkijos kariuomenės daliniai okupavo Vilnių ir paskelbė Vidurinės Lietuvos valstybės sukūrimą. 1922 m. buvo sušauktas marionetinis Vilniaus seimas, kuris priėmė rezoliuciją apie Vilniaus krašto prijungimą prie Lenkijos.[4]. 1922–1926 m. miestas buvo Vilniaus žemės centras. 1926–1939 m. Vilniaus vaivadijos centras. 1919–1939 m. Vilniuje veikė Stepono Batoro universitetas (pervadintas Vilniaus universitetas)[5]. Jame studijavo ir būsimasis Nobelio premijos laureatas rašytojas Česlovas Milošas. Veikė lenkų, žydų, baltarusių, rusų ir lietuvių (Vytauto Didžiojo) gimnazijos.

1922 m. sausio 8 d. įvyko rinkimai į Vidurio Lietuvos seimą, kuriuos dauguma lietuvių, ir dalis žydų ir baltarusių boikotavo. Rinkimuose dalyvavo lietuvių 8,2%, žydų 15,3%, baltarusių 41%, iš viso dalyvavo 64,4% rinkėjų (249 325 gyventojų). Išrinktasis seimas nutarė prijungti kraštą prie Lenkijos.

Vilniaus krašte buvo sukurta fiktyvi valstybė – Vidurinė Lietuva, kurią 1922 m. kovo 24 d. Lenkijos seimas oficialiai prijungė prie Lenkijos.

1920 m. spalio 9 d. generolas Liucjanas Želigovskis, neviešai pritariant Lenkijos vyriausybei, šiurkščiai paminant tarptautinę teisę, inscenizavo lenkų karių bei Vilniaus krašto gyventojų maištą ir staigiu puolimu užėmė Vilnių, kur įkūrė Vidurio Lietuvos valstybę. 1922 m. Vidurio Lietuva prijungta prie Lenkijos. Lietuvos sostinė ir etninė Rytų Lietuvos teritorija išbuvo lenkų valdžioje iki 1939 m. rugsėjo. Iki tada ten vyko polonizacijos – priverstinio lenkinimo procesai.

Lenkijos administracinės valdžiai 1920–1939 m. vykdant prievartinę polonizaciją,

Ypač daug nepalankumo lenkų administracija parodė nuo naujųjų 1936 m. (kodėl lenkų administracija nuo 1936 m. vykdė tokius aktyvius represinius veiksmus Vilniaus krašto lietuvių ir jų organizacijų atžvilgiu,

nors 1938 m. kovo 17 d. Lenkija Lietuvai paskelbė ultimatumą, kuriuo reikalavo užmegzti diplomatinius santykius ir tokiu būdu de facto pripažinti Vilniaus kraštą Lenkijai, Lietuva niekada nesutiko su de jure Vilniaus krašto pripažinimu Lenkijai. Lietuva niekada nepripažino Vilniaus ir Vilniaus krašto prijungimo prie Lenkijos.

Potvynis

1931 m. balandžio 26 d. miestą ištiko didžiulis pavasario potvynis – Neris buvo pakilusi 825 cm virš nulinės žymos, buvo užlieti net Vilniaus arkikatedros rūsiai[6]. 1931 m. lapkritį Vilniuje įvyko susidūrimai tarp lenkų ir žydų[

Sovietai

Ribentropui atskridus į Maskvą, 1939 m. rugsėjo mėn. 28 d., SSRS ir Vokietija pasirašė naują susitarimą, kuriuo Lietuva, mainais už Lenkijos teritorijos dalį, buvo perleista sovietams.

1939 09 19 Vilnių užėmė ir apiplėšė SSRS kariuomenė. 1939 10 10 Lietuvos-SSRS savitarpio pagalbos sutartimi miestas grąžintas Lietuvai. 1940 06 SSRS okupavus Lietuvą, 08 25 į Vilnių perkeltos LSSR valstybinės įstaigos. 1941 06 22 miestą bombardavo, 06 24 – užėmė Vokietijos kariuomenė.

1940-1990. SSRS aneksija

Vilniaus istorija SSRS aneksijos laikotarpiu 1940-1990 m.

Socrealizmas. Ateizmas. Komunizmas. Sovietinis totalitarinis režimas.

1939 m. rugsėjo mėnesį Lenkiją okupavo nacistinė Vokietija ir SSRS. 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos respublika buvo priversta pasirašyti savitarpio pagalbos sutartį su SSRS. Mainais SSRS, neva laikydamasi 1920 m. liepos 20 dieną Maskvoje pasirašytos Lietuvos-Sovietų Rusijos taikos sutarties, 1939 m. spalio 9 d. Lietuvai perdavė Vilniaus miestą ir dalį Vilniaus krašto. 1939 m. spalio 28 d. Lietuvos kariuomenė įžengė į Vilnių.

Sovietinis teroras, pirmieji suėmimai ir sovietų kariuomenės savivaliavimas, plėšimai Lietuvos teritorijoje prasidėjo dar 1939 m., kai sovietų kariuomenė 1939 m. rugsėjo mėn. okupavo Vilniaus kraštą, tuomet dar buvusį Lenkijos sudėtyje. 1939 m. spalio 10 d., pasirašius Savitarpio pagalbos sutartį, į Lietuvos teritoriją įžengė sovietų kariuomenės daliniai, kurie kėlė neramumus, savivaliavo, ypač pasienyje. 1940 m. pavasarį sovietų kariuomenė tapo ypač agresyvi. Lietuva buvo kaltinama karių grobimu – tai rodo, kad sovietai ieškojo politinių, teisinių pretekstų įvesti didesnius kariuomenės dalinius ir taip įgyvendinti jau anksčiau brandintą Lietuvos okupaciją. Okupacijos išvakarėse ties Lietuvos pasieniu buvo sutelkta 221 tūkst. karių ir karininkų. 1940 m. birželio 15 d. į Lietuvą, nesutikdama lietuvių pasipriešinimo, įžengė sovietų kariuomenė.

1939 m. pasirašyta Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo sutartis pagal 1920 m. Lietuvos-Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartis. Joje nurodyta, kad mainais į Lenkijos okupuotą Vilniaus kraštą (faktiškai – tik penktadalį okupuotos teritorijos, negu buvo pažymėta 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos-Tarybų Rusijos taikos sutartyje) Lietuva suteikė teisę šalyje dislokuoti SSRS sausumos ir oro pajėgų dalinius. 1939 m. – pagal sutartį su SSRS mainais už karinių įgulų įvedimą į Lietuvą penktadalis Vilniaus krašto grąžinta Lietuvai. SSRS 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos-SSRS sutartimi perdavė mažesnę Vilniaus krašto dalį Lietuvai: 6909 km² teritoriją su 490 tūkst. gyventojų.

Naciai

Nacių okupacinis režimas 1941–1944 m

1941 m. birželio 22 d. Vokietija sulaužė nepuolimo sutartį ir pradėjo karą su Sovietų Sąjunga.

Per nacių okupaciją Vilniuje 1941–43 veikusiuose didžiajame ir mažajame getuose uždaryta apie 50 000 miesto žydų, daugiau kaip 33 000 jų nužudyta dar iki 1941 pabaigos. Iš viso Aukštuosiuose Paneriuose nužudyta apie 70 000 (kitais duomenimis, daugiau kaip 100 000) Vilniaus gyventojų (daugiausia žydų). 1943 uždarytos aukštosios mokyklos, suimta daugiau kaip 60 inteligentų.

Vokietijos okupacija. 1941-1945

Vilniaus istorija Vokietijos okupacijos 1941-45 metais.

Vilniaus getas 1941 m. rugsėjo 6 d. ““ 1943 m. rugsėjo 23 d.

Sovietai

1944 m. pabaigoje sovietinė kariuomenė grįžo į Lietuvą.

1944 per Vilniaus operaciją miestą užėmė SSRS kariuomenė. Per karą sugriauta apie 40 % gyvenamųjų namų, susprogdinti tiltai per Nerį, iš dalies ar visiškai sunaikinta 73 % įmonių. Per II pasaulinį karą ir po jo gerokai pasikeitė Vilniaus gyventojų tautinė sudėtis: sunaikinta žydų bendruomenė, 1944–47 į Lenkiją repatrijavo apie 90 000 lenkų, iš SSRS atkelta nemažai rusakalbių (2 lentelė).

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, nemažai lietuvių buvo ištremti į Sibirą ar nužudyti, kitiems pavyko pasitraukti į Vakarų šalis. Nuo 1940 iki 1953 m. Lietuva neteko apie trečdalio gyventojų, 1940–1941 m. ir 1944–1953 m. vykusių trėmimų metu į Sibirą ir kitas atokias Sovietų sąjungos vietas buvo ištremta mažiausiai 29 923 šeimų.

Organizuotas ginkluotas pasipriešinimas okupacijai vyko iki 1953 m. Dalies mokslininkų nuomone, šios kovos sutrukdė okupanto užmačioms kolonizuoti šalį, vienintelėje Lietuvoje iš trijų naujai pavergtųjų Baltijos šalių išliko aukštas lietuvių gyventojų nuošimtis.

Šiuo laikotarpiu uždrausti tautiškumo simboliai – tautinė vėliava bei Tautiška Giesmė (nors 1944–1950 m. ji buvo oficialus LTSR himnas) ir kiti, už jų naudojimą žmonės buvo persekiojami.

1906-1949

„Turėjau lietuvių knygyną, per kurį nuo 1906 iki 1946 m. skleidėme šviesą lietuvių tarpe. Jame vargome, dirbome, nepaisydami nei sveikatos, nei grėsmės iš kiekvienos mus slegiančios valdžios (kurių tiek pasikeitė mūsų laikais!), nežiūrėdami pavojų, nei teismų, kratų, kalėjimų. Ir vis tai – dėl to spausdinto žodžio!“ - Marija Šlapelienė

„Nervinomės abu, na, kas bus, tai bus. Po kurio laiko, birželio mėnesį, gauname šaukimą pas teismo tardytoją, abu kaltinami „priešvalstybinio turinio literatūros platinimu ir pardavinėjimu“ pagal 129 str. Grėsė viso turto konfiskavimas ir ištrėmimas Sibiran, o gal ir katorga. Buvo paskirta ir tardymo diena. Tik štai, kaip perkūnas iš giedro dangaus, – paskelbtas karas“

M. Šlapelienės knygyno sandėliai po kratos. Knygyne dažnai buvo daromos kratos, ieškant draudžiamų spaudinių. Po šios kratos Marijai ir Jurgiui Šlapeliams buvo iškelta baudžiamoji byla. Sandėliai buvo atidaryti tik 1939 m.

„Knygyną laikyti pasidarė nuostolinga, ypač kad jis buvo okupantų apdedamas neproporcingai dideliais mokesčiais. Nepaisant to, dr. Šlapeliui niekada nebuvo kilusi mintis pačiam uždaryti tą lietuvybės ir lietuviškos knygos platinimo židinį“ - Gražutė Šlapelytė

„Pagaliau Lenkijos vyriausybė nutarė galutinai likviduoti visą Vilniaus krašto lietuvių kultūrinę veiklą, To plano vykdytoju paskyrė Vilniaus vaivadą Ludwiką Bocanskį. Viena po kitos buvo uždaromis švietimo draugijos, jų įsteigtos mokyklos, skaityklos, bibliotekos. Galop uždarė ir Lietuvių mokslo draugiją.“ - Marija Šlapelienė

Marija ir Jurgis Šlapeliai, jų sūnus Skaistutis ir Adelė Klišytė mini lietuviško knygyno Vilniuje 25-metį. 1931 Vasario 19 d.

Marija Šlapelienė prie namo, kuriame 40 metų veikė jos knygynas. 1964 m.

Marijos ir Jurgio Šlapelių knygyne. 1931 m. Nuotraukoje antras iš kairės – Jurgis Šlapelis, šalia sėdi Marija Šlapelienė, toliau – jų sūnus Skaistutis.

Atraskite vieno pirmųjų ir ilgiausiai veikusio knygyno lobius

1906-1949

Apžiūrėkite vieno pirmųjų lietuviškų knygynų ekspoziciją

Atkurtas Šlapelių knygyno pasaulis – leidiniai, spauda, buities prekės

Čia galite rasti originalias XX a. pradžioje leistas knygas, žodynus, leidinius, periodiką, lietuviškus pašto ženklus, kanceliarines ir buities prekes, kuriomis prekiauta.

1906 m.

1949 m.

Ilgiausiai veikęs XX a. lietuviškas knygynas

Vienas pirmųjų lietuviškų knygynų Vilniuje

Lietuviškų knygų leidyba

"Lietuvių kalba - mano meilė", - J.Šlapelis

Lietuvių kalba - didžioji Jurgio meilė

Čia galite rasti originalias XX a. pradžioje leistas knygas, žodynus, leidinius, periodiką, lietuviškus pašto ženklus, kanceliarines ir buities prekes, kuriomis prekiauta.

1906 m.

1949 m.

Ilgiausiai veikęs XX a. lietuviškas knygynas

Vienas pirmųjų lietuviškų knygynų Vilniuje

https://www.vle.lt/straipsnis/slapeliu-lietuviu-knygynas/

Lietuvių kalba - mano meilė

knygynas pats išleido ~30 knygų liet. kalba (tarp jų D. Defo „Robinzono gyvenimas ir jo nelaimės", 1907, Kristijono Donelaičio „Raštai", 1909; Šatrijos Raganos „Lietuvos senovės istorijos pasakos", 1920).

1931, pažymint knygyno 25 m. sukaktį, buvo surengta retų leidinių paroda. 1933 knygynas dalyvavo Pabaltijo tautų knygų parodoje Prahoje.

Lietuvių kalba buvo didžioji Jurgio meilė: visą gyvenimą jis rinko medžiagą Didžiajam lietuvių kalbos žodynui, į rusų, lenkų ir vokiečių kalbas vertė lietuvių kalbos žodyną, suredagavo, sukirčiavo ir išleido K. Donelaičio „Metus“, išvertė į lietuvių kalbą daug užsienio literatūros kūrinių.

Šlapelis 1907 m. išsileido savo pirmąjį žodyną (tai buvo ir pirmasis lietuviškas tarptautinių žodžių žodynas) – „Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlį“, kuris buvo labai populiarus.

Taip pat populiarus buvo lenkmečiu išleistas „Lenkų ir lietuvių kalbos žodynas“.

Išvertė (su Jeronimu Raliu) ir išleido Danielio Defoe Robinzoną (1907) ir Harriet Beecher-Stowe Dėdės Tomo trobelę (1914). Liko neišleisti du jo žodynai (išėjo tik pirmieji lankai).

Grįžęs iš Rusijos Jurgis bendradarbiavo „Vilniaus žiniose“, kartu su Jonu Jablonskiu ir Kazimieru Būga ėmėsi redaguoti didžiulį kun. Antano Juškos žodyną. Lietuvių kalba buvo didžioji Jurgio meilė: visą gyvenimą jis rinko medžiagą Didžiajam lietuvių kalbos žodynui, į rusų, lenkų ir vokiečių kalbas vertė lietuvių kalbos žodyną, suredagavo, sukirčiavo ir išleido K. Donelaičio „Metus“, išvertė į lietuvių kalbą daug užsienio literatūros kūrinių.

1908-1909 m. Vilniuje buvo išleistas dviem dalimis „Rusiškai lietuviškas žodynas“ (66 ir 84 p.). Žodynų sudarymas ir jų leidimas ypač įsibėgo po 1920 m. Visa bėda, kad daugelis jų likdavo nebaigti, kaip antai: Lietuvių kalbos žodynas, išverstas rusiškai, lenkiškai ir vokiškai (1920-1922 m.), Lietuvių ir rusų kalbų žodynas, t. I (A– J) (1921 m.), Lenkiškai-lietuviškas žodynas (1929 m.), kurio paskelbti tik 4 lankai. Labiausiai pavyko 1938 m. išleistam „Lenkiškai-lietuviškam žodynui“, kuris buvo pakartotas dar 1940 m. Neužmirština, kad J.Šlapelis yra redagavęs Antano Juškos žodyno tomą, apėmusį žodžius su raidėmis M, N, O, taip pat ir Antano Lelio (Lalio) „Lenkų ir lietuvių kalbų žodyną“ (1912 m.). Jo taip pat būta aktyvaus žodžių rinkėjo. Apie jo leksikografinę veiklą labai palankiai yra atsiliepęs 1941 m. „Vilniaus balse“ pagyrimais nesišvaistęs prof. Juozas Balčikonis straipsnyje „D– ras J.Šlapelis ir jo žodynai“ (J.Balčikonis. Rinktiniai raštai. II. – Vilnius: Mokslas, 1982. – P.189– 191).

Jis išleido lietuviškų kalendorių, vadovėlių, Kristijono Donelaičio raštus, prekiavo ir baltarusiškomis knygomis, taip pat kanceliarijos reikmenimis.

Per kelis dešimtmečius atkaklaus pasišventėlio darbo Šlapelis sukrovė didžiulį palikimą lietuvių kalbai ir kultūrai. Šlapelis yra surinkęs begalę medžiagos lietuvių kalbos žodynui: didžiulė kartoteka žodžių, su kirčiais, priegaidėmis, gausiai iliustruota pavyzdžiais sudarė reikšmingą dalį vėliau Lietuvių kalbos instituto išleisto Didžiojo lietuvių kalbos žodyno.

Šlapelis yra pirmojo lietuviško tarptautinio žodyno autorius. Nedidelio formato „Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlis“, išleistas 1907 m., buvo jo pirmoji filologinio pobūdžio knyga.

Vėliau sekė keturkalbis „Lietuvių kalbos žodynas, išverstas rusiškai, lenkiškai ir vokiškai“, „Lietuvių ir rusų kalbų žodynas“, t. 1 (A–J), 1938 m. išleistas „Kirčiuotas lenkiškas lietuvių kalbos žodynas“, kuris buvo ypač plačiai naudojamas Lietuvai atgavus Vilnių ir Vilniaus kraštą.

Šlapelis suredagavo, sukirčiavo ir išleido Kristijono Donelaičio „Metus“, parengė žodynėlį, paaiškinimus ir autoriaus biografiją. Taip pat išvertė vertingų grožinės literatūros kūrinių: D. Defoe „Robinzono gyvenimas ir jo nelaimės“, Harrietos Beecher-Stowe „Dėdės Tomo trobelė“.

„Karo laiku prie vokiečių 1915–1918 m. Lietuvių mokslo draugija spausdino labai reikalingų vidurinėms mokykloms vadovėlių. Kai tik knygos būdavo išspausdintos, aš visas nupirkdavau ir gabendavau į knygyną. Paskui jos keliaudavo po plačiąją Lietuvą, kur kas jų reikalavo“, – atsiminimuose rašė Marija Šlapelienė. Lenkų laikais vadovėliai buvo gabenami iš Lietuvos, kur kartais gavę leidimus Šlapeliai nuvykdavo knygų ir periodikos.

Prie knygyno veikė Lietuviškų knygynėlių draugija – Šlapeliai komplektuodavo populiarių knygų bibliotekėles ir siųsdavo į provinciją.

Šlapeliai įkūrė pirmąjį lietuvišką „skolinamąjį knygynėlį“, kuris buvo labai populiarus ir veikė visą knygyno gyvavimo laiką. Skolintojas turėdavo palikti knygos vertės užstatą, o už skaitymą buvo imamas nedidelis mokestis. „Skolintojų buvo nemažai – ir senų, ir vidutinio amžiaus žmonių, ir jaunimo. (…) Šlapelis rūpestingai knygynėlį prižiūrėjo. Vis naujausiomis knygomis jį papildydavo, tenkino skaitytojų reikalavimus, pageidavimus,“ – atsiminimuose rašė Šlapelienė.

Labai svarbų veiklos barą – knygų leidybą, knygynas pradėjo 1907 m. Pirmoji išleista Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio melodrama „Birutė“. Tačiau knygų leidyba buvo pakankamai brangus verslas. Kai 1908 m. Peterburgo Mokslų akademija pasiūlė Šlapeliui redaguoti didžiulį Antano Juškos žodyną, tik pradėjęs gauti honorarą jis galėjo iš knygyno lėšų leisti daugiau knygų. Šlapelis reiškėsi ne tik kaip knygų leidėjas, bet ir kaip autorius, sudarytojas, vertėjas ir nepamainomas kalbos redaktorius. Tuomet buvo išleista Stasio Matulaičio „Trumputė Lietuvos istorija“, Petro Bendoriaus ir Prano Daugirdo aritmetikos uždavinynai, paties Šlapelio parengtas „Lietuviškai-rusiškas žodynas“, Kristijono Donelaičio raštai. 1912 m. išleistas albumas „Lietuvių kryžiai“ su Jono Basanavičiaus įžanga. Buvo leidžiami nedideli apsakymų rinkiniai ir romanai, poezijos rinktinės ir mokslinės publikacijos. Suaktyvėjus mėgėjiškiems teatrams buvo leidžiami ir nedidukai scenos veikalai, gaidų rinkiniai, ypač liaudies dainų. Šlapeliai sudarė ir išleido jaunimo mėgstamų dainų rinkinį „Lakštutės giesmelės“.

Šlapelių knygyno leidiniai visada buvo rūpestingai parengiami bei suredaguojami ir tai nelikdavo nepastebėta (pvz., 1919 m. spaudoje prie gražia kalba parašytų knygų priskirti Žemaitės raštai ir Šlapelių leidiniai).

Išleido apie 30 knygų (naujų ir kartotinių leidimų), atvirukų. Svarbiausi leidiniai: K. Donelaičio raštai (1914), G. Landsbergio‑Žemkalnio (1906), Pijaus Mičiulio (1882–1923), Adomo Sketerio (1859–1916; 1913) dramos, Šatrijos Raganos istorijos pasakojimai (1920), J. Basanavičiaus (1913, 1919) darbai, J. Šlapelio žodynas (1921–26), vadovėliai. Išleisti J. Šlapelio parengti knygyno katalogai (1906, 1908, 1910 ir 1910 katalogo priedas, 1913).

1906-1949

1907 metais išleistas „Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlis“ - pirmasis lietuviškas tarptautinis žodynas.

"Jau kai kurių leidinių antraštes paskaitinėję matome, kokia buvo dar nesunorminta lietuvių kalba, kaip kito kai kurie žodžiai bėgant metams, kokių žodžių dabartinėje kalboje iš viso neliko, o pavarčius šį žodyną, veiduose negali neatsirasti plati šypsena."

Ponia Danguolė šypsodamasi priduria: „Ir žodis „sostinė“ yra sukurtas Jurgio Šlapelio. Mums atraodo, kad sostinė ir Gedimino laikais buvo sostinė. Bet iki Šlapelio nebuvo tokio žodžio.“

Marijos Piaseckaitės-Šlapelienės knygyno katalogas. 1910 m.

Jurgio Šlapelio ranka prirašytas papildymas – žodis „provakacija“ ir jo paaiškinimas.

Jurgis Šlapelis pirmasis iš anglų kalbos išvertė D. Defoe nuotykių romaną „Robinzono gyvenimas ir jo nelaimės“. Tai dar vienas M. Šlapelienės knygyno leidinys. Jį atspausdino „Ruch“ spaustuvė Vilniuje.

„Kristijono Duonelaičio RAŠTAI. 1714–1914. 200 metų sukaktuvėms nuo autoriaus gimimo paminėti.“

M. Piaseckaitės-Šlapelienės knygyno leidinys, išleistas 1914 m. Vilniuje. Pagal Rėzos, Šleicherio ir Neselmano sutaisė J. Šlapelis. Penktas išleidimas. Spausdino M. Kuktos spaustuvė.  Ant viršelio Šlapelio ranka prirašyta „Pirmas – Lietuvoje“.

Leidinį Jurgis Šlapelis papildė žodynėliu, Donelaičio laiškais, trumpa biografija ir leidėjo „pasiteisinimais“.

„Leidinys gan dailus ir vertas praplatinti", - apie Kristijono Donelaičio Raštus Adomas Jakštas

Atvirukai, kurie nešė žinutę

Čia galite rasti originalias XX a. pradžioje leistas knygas, žodynus, leidinius, periodiką, lietuviškus pašto ženklus, kanceliarines ir buities prekes, kuriomis prekiauta.

1906 m.

1949 m.

Ilgiausiai veikęs XX a. lietuviškas knygynas

Vienas pirmųjų lietuviškų knygynų Vilniuje

Atvirukai, kurie nešė žinutę

Čia galite rasti originalias XX a. pradžioje leistas knygas, žodynus, leidinius, periodiką, lietuviškus pašto ženklus, kanceliarines ir buities prekes, kuriomis prekiauta.

1906 m.

1949 m.

Ilgiausiai veikęs XX a. lietuviškas knygynas

Vienas pirmųjų lietuviškų knygynų Vilniuje

Knygyno atvirukai

Populiarūs buvo knygyno leidžiami atvirukai bei vadinamieji „laiškeliai“ , t.y. popierius laiškams su spausdintais tekstais. Išleista lietuvių dailininkų darbų reprodukcijų, daug atvirukų patriotine tematika.

Knygynas išleido atvirukus su Lietuvos kunigaikščių atvaizdais.

Populiarūs buvo knygyno leidžiami atvirukai bei vadinamieji „laiškeliai“, t.y. popierius laiškams su spausdintais tekstais.

Vienas pirmųjų atvirukų buvo Petro Rimšos skulptūros „Lietuvių mokykla 1864–1904“ reprodukcija su užrašu „Pirmoji lietuvių dailės paroda Vilniuje“, išleista ir kitų lietuvių dailininkų darbų reprodukcijų, daug atvirukų patriotine tematika (pvz., su himno tekstu ir Lietuvos kunigaikščių atvaizdais).

„Skolintojų buvo nemažai – ir senų, ir vidutinio amžiaus žmonių, ir jaunimo. (…) Šlapelis rūpestingai knygynėlį prižiūrėjo. Vis naujausiomis knygomis jį papildydavo, tenkino skaitytojų reikalavimus, pageidavimus,“ - M.Šlapelienė

Atvirukas, nespalvotas. Pavaizduota kunigaikštienė Birutė, didžiojo kunigaikščio Kęstučio žmona. Atviruką išleido Šlapelienės knygynas.

Kuo dar prekiavo?

Kanceliarinės ir Numizmatika

Dideli mokesčiai vertė prekiauti ir kanceliarinėmis prekėmis: atvirukais, sagomis, pudra, smeigtukais, krakmolo tabletėmis. Tačiau tai buvo tik išlikimo būdas – knyga liko knygyno širdimi.

Knygyne pardavinėjo ir kanceliarines prekes, atvirukus, sagas, pudrą, smeigtukus, krakmolo tabletes ir t. t.

Muziejaus fonduose saugoma per 23 tūkst. eksponatų – tai nuotraukos, retos ir pačių Šlapelių išleistos knygos, žodynai, vadovėliai, katalogai ir atvirukai, jų rankraščiai, pašto ženklų ir monetų kolekcijos, drabužiai, aksesuarai, vaikų rankdarbiai ir žaislai, baldai ir meno kūriniai.

https://www.vle.lt/straipsnis/slapeliu-lietuviu-knygynas/

Popierinė pieštukų dėžutė, kurią muziejui perdavė M. Šlapelienė.

Latvija, 50 santimų. 1922 m. Iš Jurgio Šlapelio pinigų kolekcijos

Keliaujantis "skolinamasis knygynėlis"

Ekskursijos - užsiregistruokite
Kiekvieną penktadienį | 10:00-17:00
Ekskursijos lietuvių ir anglų kalbomis

"Skolinamasis knygynėlis"

Šlapeliai įkūrė pirmąjį lietuvišką „skolinamąjį knygynėlį“, kuris buvo labai populiarus ir veikė visą knygyno gyvavimo laiką. Skolintojas turėdavo palikti knygos vertės užstatą, o už skaitymą buvo imamas nedidelis mokestis.

Žmonės pinigų knygoms neturėjo, tad Šlapelis įsteigė skolinamąjį knygynėlį – skolino knygas už knygos vertės užstatą ir nedidelį procentą už paskaitymą. Knygyne pardavinėjo ir kanceliarines prekes, atvirukus, sagas, pudrą, smeigtukus, krakmolo tabletes ir t.

Prie knygyno veikė Lietuviškų knygynėlių draugija ir pirmasis lietuviškas „skolinamasis knygynėlis“, atlikęs bibliotekos funkcijas. Skolintojas turėdavo palikti knygos vertės užstatą, o už skaitymą buvo imamas nedidelis mokestis.

1907 įsteigtas skolinamasis knygynėlis. Įstaiga sudarinėdavo kilnojamąsias bibliotekėles, jas siųsdavo į Lietuvos įvairias vietas, su nuolaida pardavinėdavo leidinius kitiems lietuvių knygynams, mokykloms, bibliotekoms, spaudos platintojams. Per I pasaulinį karą 1915–18 buvo vienintelis knygynas Lietuvoje, parūpindavęs lietuvių mokykloms lietuviškų knygų, vadovėlių, kanceliarinių priemonių.

„Skolintojų buvo nemažai – ir senų, ir vidutinio amžiaus žmonių, ir jaunimo. (…) Šlapelis rūpestingai knygynėlį prižiūrėjo. Vis naujausiomis knygomis jį papildydavo, tenkino skaitytojų reikalavimus, pageidavimus,“ - M.Šlapelienė

Lietuviškų knygynėlių draugijos įstatai ir „skolinamojo knygynėlio“ katalogas.

M. Piaseckaitės-Šlapelienės ir E. Brazaitytės "Lietuvių knygyno" katalogas, 1906 m.

Predict the future by creating it

„Skolintojų buvo nemažai – ir senų, ir vidutinio amžiaus žmonių, ir jaunimo. (…) Šlapelis rūpestingai knygynėlį prižiūrėjo. Vis naujausiomis knygomis jį papildydavo, tenkino skaitytojų reikalavimus, pageidavimus,“ - M.Šlapelienė

Predict the future by creating it

Šlapelis 1907 m. išsileido savo pirmąjį žodyną (tai buvo ir pirmasis lietuviškas tarptautinių žodžių žodynas) – „Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlį“, kuris buvo labai populiarus. Ypač populiarus buvo lenkmečiu išleistas „Lenkų ir lietuvių kalbos žodynas“.

Lenkų laikais vadovėliai buvo gabenami iš Lietuvos, kur kartais gavę leidimus Šlapeliai nuvykdavo knygų ir periodikos.

Prie knygyno veikė Lietuviškų knygynėlių draugija – Šlapeliai komplektuodavo populiarių knygų bibliotekėles ir siųsdavo į provinciją.