XX a. pr. Vilnius, meilė ir kova už lietuvių kalbą ir spaudą

1906 m. Šlapeliai atidarė vieną pirmųjų lietuvių knygynų Vilniuje – vietą, kurioje virė lietuviškas kultūrinis gyvenimas. Muziejuje šis knygynas atkurtas su inventoriumi ir dokumentais.

Ką galite pamatyti:

• originalias knygas, žodynus, leidinius, periodiką;

• kanceliarines ir buities prekes, kuriomis prekiauta;

• knygos ir lietuviškos spaudos istorijos ženklus;

• vietą, kur knygnešiai slapta pristatydavo literatūrą.

248 m2

30.000+

30 tūkst. eksponatų

Autentiškas namas

Atraskite XX a. pr. Vilnių, meilę ir kovą už lietuvių kalbą ir spaudą

• Tautinio-kultūrinio atgimimo era,

• Tarpukario laikotarpis,

• Okupacijos, disidentinis judėjimas

Predict the future by creating it

1904 m. Marija buvo pakviesta dirbti vedėja „Vilniaus žinių“ knygyne, o po metų nusprendė steigti savo knygyną, kuris tapo lietuvybės židiniu Vilniuje. Nuo 1906 m. vasario 6 d. Šlapeliai intensyviai darbavosi knygyne, leido ir platino knygas. Svarbi misija knygynui teko, kai Vilnių okupavo lenkai. Čia buvo slapta platinta draudžiama lietuviška literatūra, dažnai užsukdavo visuomenės veikėjai, o po Jono Basanavičiaus mirties knygynas tapo tikra lietuvių užuovėja.

Įrašiusi, kad yra bajoraitė Piaseckaitė, Šlapelienė savo vardu padavė Vilniaus gubernatoriui prašymą atidaryti knygyną. Susirado nedideles patalpas Dominikonų g. (tada Šv. Jono) – grafų Janinos Umiastovskos-Milewskos ir Ignaco Korwin-Milewskio name, vadinamuosiuose Pociejų rūmuose.

1906 m. gavo leidimą atidaryti knygyną. Tuo metu Vilniuje tebuvo 4 lietuviškos iškabos, viena iš jų – Šlapelių knygyno.

1906 m. vasario 6 d. šiame name, tuomet tai buvo Šv. Jono g. 13 (Blagoveščenskaja g. 13), duris atvėrė Marijos Piaseckaitės–Šlapelienės lietuvių knygynas, gyvavęs iki 1949 m.

knygynas veikė visus 40 metų

Niūrios ir drėgnos patalpos metams kainavo 170 rublių. Nuomos sutartis buvo sudaryta su grafiene Janina Umiastovska. Vėliau patalpos buvo šiek tiek praplėstos, keitėsi ir nuomos kaina. Po atlikto remonto namo fasade vietoj trijų langų atsirado du gerokai didesni, su geležinėmis langinėmis. Šalia vitrinų atsirado ir įėjimas į knygyną (prieš remontą į knygyną buvo patenkama iš tarpuvartės). Namo rūsiuose buvo knygų sandėlis. Šlapelienė knygyno patalpas apibūdino kaip nepatogias knygynui, šaltas ir drėgnas.

1906 m. Marijos ir Jurgio Šlapelių Vilniuje atidarytas knygynas buvo vienas pirmųjų ir ilgiausiai, beveik 40 metų nenutrūkstamai veikęs ir profesionaliai tvarkytas knygynas, ilgą laiką dominavęs knygų rinkoje, ir tapęs Vilniaus lietuvių inteligentijos susibūrimo vieta.

knygynas buvo atidarytas Šlapelienės vardu, bet tikrasis jo reikalų vedėjas buvo Šlapelis – jis rūpinosi knygų reklama, leidyba, susirašinėjo su knygynais, autoriais, pirkėjais. Šlapelienė teigė, kad vyras nuo 1906 m. „visa siela ir kūnu“ atsidėjęs dirbo knygyne“. „Šlapelis buvo idėjų generatorius, ji – ūkiška, praktiška, labai racionali

Knygynas palaikė ryšius su įvairiomis mokslo, švietimo, kultūros institucijomis, knygos iš čia keliaudavo ne tik į atokiausius Lietuvos kampelius, bet ir į įvairias kitas šalis, kur gyveno lietuviai. Tikėjimas knygos galia Mariją ir Jurgį lydėjo visą gyvenimą.

Knygynas prekiavo įvairiausiais spaudiniais, sukaupė kone visą pasaulyje išleistą lietuvišką literatūrą, pats leido knygas, atliko bibliotekos funkcijas ir visas šešias okupacijas buvo lietuvių susibūrimo vieta ir lietuvybės centras.

Knygyne pardavinėjo ir kanceliarines prekes, atvirukus, sagas, pudrą, smeigtukus, krakmolo tabletes ir t. t.

1906 m. Marija ir Jurgis Šlapeliai Vilniuje, Pociejų rūmuose (dabar Dominikonų g. 11) įkūrė savo knygyną, kuris veikė iki 1949 m. Tai seniausias lietuviškas knygynas Vilniuje [3, 8]. M. Šlapelienės lietuvių knygynas buvo vienas iš bastionų ginant lietuvių teises ir kultūrą Vilniuje bei Vilnijos krašte [5]. Knygynas ne tik prekiavo, bet ir leido knygas. Buvo išleistas ir šio knygyno katalogas.

Tai buvo žymus Vilniaus kultūrinis centras. Jis išleido lietuviškų kalendorių, vadovėlių, Kristijono Donelaičio raštus, prekiavo ir baltarusiškomis knygomis, taip pat kanceliarijos reikmenimis. Knygyne lankydavosi Lazdynų Pelėda, Juozas Tumas­ Vaižgantas, Žemaitė ir kiti lietuvių veikėjai.

Muziejus yra svarbus lietuvių kalbos ir kultūros formavimosi istorijos liudininkas, prisidedantis prie kultūros išsaugojimo.

Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejus yra reikšmingas Vilniaus kultūros paveldas, susijęs su lietuvių tautiniu atgimimu, lietuvių kalbos puoselėjimu ir knygnešystės judėjimu. Tai nedidelis, bet istorijos prasme labai turtingas muziejus, kuris įsikūręs autentiškame pastate Pilies 40, kur Šlapeliai gyveno ir dirbo.

Marijos ir Jurgio Šlapelių knygynas užmezgė ryšius su lietuvių leidėjais, turėjo visus Lietuvių mokslo draugijos išleistus veikalus, gaudavo knygų ir laikraščių iš Čikagos, į knygyno sandėlius atkeliaudavo knygų iš kitų subankrutavusių lietuviškųjų knygynų. Marija Šlapelienė Lietuvoje platino lietuviškus vadovėlius, kuriuos išleisdavo Lietuvių mokslo taryba. Neišgalintiems nusipirkti lietuviškų knygų Marija už centus jas skolindavo. Nors knygų leidyba nebuvo pelningas verslas, Šlapeliai leido žodynus, vadovėlius, apsakymus, poeziją ir mokslines publikacijas.

Šios šeimos 1906 m. atidarytas vienas pirmųjų lietuvių knygynų buvo ne tik kultūros židinys okupuotame Vilniuje, lietuvių susitikimo vieta, bet ir labai svarbus, kai kada vienintelis lietuvybės centras.

Marijos ir Jurgio Šlapelių knygynas išliko lietuviškosios kultūros sala visais negandų laikais – čia būdavo rengiami nuolatiniai lietuvių susitikimai, lankydavosi dukters Gražutės krikšto tėvas dr. Jonas Basanavičius, užsukdavo Jonas Jablonskis, Juozas Tumas-Vaižgantas, iš Kauno atvykdavo vyresnėlės Laimutės krikšto tėvas dainininkas Kipras Petrauskas. Lenkmečiu knygynas buvo apkrautas dideliais mokesčiais, tad teko prekiauti ir kanceliarinėmis prekėmis. Iš Lietuvos knygyną pasiekdavo vadovėliai, kuriuos griežtai tikrindavo cenzūra, be kalbų konfiskuodama knygas, kuriose rasdavo paminėtą „okupuotą Vilnių“. Pasunkėjus sąlygoms gauti leidimus gabenti knygoms, jas atveždavo per Latviją, Vokietiją.

1906-1949

Šv. Jono g. 13 (Blagoveščenskaja g. 13),

"Mūsų tikslas - skleisti lietuvišką knygą ir šviesti žmones“ - Marija ir Jurgis Šlapeliai

"Visas gyvenimas – skausmai ir džiaugsmai vyko čia, Vilniuje, knygyne, kitokio gyvenimo nežinojau ir negeidžiau. Viso aš išsižadėčiau, viską išmesčiau, tik nei vienos knygos. Jose visas džiaugsmas, nusiraminimas, paguoda, su jomis susieta tiek atsiminimų…“ - Marija Šlapelienė

Jurgio Šlapelio ranka prirašytas papildymas – žodis „provakacija“ ir jo paaiškinimas.

„Niūrios ir drėgnos patalpos metams kainavo 170 rublių. /.../ Knygynas pradėjo veiklą turėdamas nedidelį kapitalą, tad teko naudotis kreditu – imti knygas skolon. Gelbėjo leidėjų ir knygynų geranoriškumas, pasitikėjimas – jie siųsdavo savo leidinių ir knygų iš turimų atsargų kreditan. Tokių kreditorių buvo Lietuvoje, Latvijoje (Rygoje), Mažojoje Lietuvoje (Tilžėje), JAV (Čikagoje ir kitur)“, – rašo knygoje Vladas Žukas.

Jurgis Šlapelis pirmasis iš anglų kalbos išvertė D. Defoe nuotykių romaną „Robinzono gyvenimas ir jo nelaimės“. Tai dar vienas M. Šlapelienės knygyno leidinys. Jį atspausdino „Ruch“ spaustuvė Vilniuje.

„Kristijono Duonelaičio RAŠTAI. 1714–1914. 200 metų sukaktuvėms nuo autoriaus gimimo paminėti.“

M. Piaseckaitės-Šlapelienės knygyno leidinys, išleistas 1914 m. Vilniuje. Pagal Rėzos, Šleicherio ir Neselmano sutaisė J. Šlapelis. Penktas išleidimas. Spausdino M. Kuktos spaustuvė. 
Ant viršelio Šlapelio ranka prirašyta „Pirmas – Lietuvoje“.

Leidinį Jurgis Šlapelis papildė žodynėliu, Donelaičio laiškais, trumpa biografija ir leidėjo „pasiteisinimais“.

Atvirukas, nespalvotas. Pavaizduota kunigaikštienė Birutė, didžiojo kunigaikščio Kęstučio žmona. Atviruką išleido Šlapelienės knygynas.

Popierinė pieštukų dėžutė, kurią muziejui perdavė M. Šlapelienė.

"Vasario 19 d. Knygyno 25 m. sukaktuvės"- M.Šlapelienė

Apžiūrėkite vieno pirmųjų lietuviškų knygynų ekspoziciją

Atkurtas Šlapelių knygyno pasaulis – leidiniai, spauda, buities prekės

Lietuviškų knygų leidyba

• Ekskursijos - užsiregistruokite

• Kiekvieną penktadienį | 10:00-17:00

• Ekskursijos lietuvių ir anglų kalbomis

Lietuvių kalba - mano meilė

Lietuvių kalba buvo didžioji Jurgio meilė: visą gyvenimą jis rinko medžiagą Didžiajam lietuvių kalbos žodynui, į rusų, lenkų ir vokiečių kalbas vertė lietuvių kalbos žodyną, suredagavo, sukirčiavo ir išleido K. Donelaičio „Metus“, išvertė į lietuvių kalbą daug užsienio literatūros kūrinių.

Šlapelis 1907 m. išsileido savo pirmąjį žodyną (tai buvo ir pirmasis lietuviškas tarptautinių žodžių žodynas) – „Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlį“, kuris buvo labai populiarus. Ypač populiarus buvo lenkmečiu išleistas „Lenkų ir lietuvių kalbos žodynas“.

Išvertė (su Jeronimu Raliu) ir išleido Danielio Defoe Robinzoną (1907) ir Harriet Beecher-Stowe Dėdės Tomo trobelę (1914). Liko neišleisti du jo žodynai (išėjo tik pirmieji lankai).

Nemažai pinigų Šlapelis gavo pasirašęs sutartį Sankt Peterburge redaguoti Juškos žodyną. Jis rašė: „Dabar galėsime skirti ir leidybai“. Leidyba – ir popierius, ir spausdinimas – tuomet buvo labai brangi, dalis Šlapelio žodynų liko parengti, bet neišspausdinti.

„Būdavo, kad sutartis dėl prenumeratos pasirašyta, o nesugeba išleisti, nes pinigų trūksta“, – sako p. Jolanta. Būtent taip atsitiko su „Lietuvių ir rusų kalbų žodynu“ – kad jis pradėtas spausdinti, pranešta 1907 m., ir prenumerata paskelbta, tačiau 1914 m. žodynas dar nebuvo išleistas, vėliau išėjo tik pirmas jo tomas (A–J).

Grįžęs iš Rusijos Jurgis bendradarbiavo „Vilniaus žiniose“, kartu su Jonu Jablonskiu ir Kazimieru Būga ėmėsi redaguoti didžiulį kun. Antano Juškos žodyną. Lietuvių kalba buvo didžioji Jurgio meilė: visą gyvenimą jis rinko medžiagą Didžiajam lietuvių kalbos žodynui, į rusų, lenkų ir vokiečių kalbas vertė lietuvių kalbos žodyną, suredagavo, sukirčiavo ir išleido K. Donelaičio „Metus“, išvertė į lietuvių kalbą daug užsienio literatūros kūrinių.

1906-1949

1907 metais išleistas „Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlis“ - pirmasis lietuviškas tarptautinis žodynas.

"Jau kai kurių leidinių antraštes paskaitinėję matome, kokia buvo dar nesunorminta lietuvių kalba, kaip kito kai kurie žodžiai bėgant metams, kokių žodžių dabartinėje kalboje iš viso neliko, o pavarčius šį žodyną, veiduose negali neatsirasti plati šypsena."

Ponia Danguolė šypsodamasi priduria: „Ir žodis „sostinė“ yra sukurtas Jurgio Šlapelio. Mums atraodo, kad sostinė ir Gedimino laikais buvo sostinė. Bet iki Šlapelio nebuvo tokio žodžio.“

Vilniaus patriotai. Išgyventi penkias okupacijas

• Nemokamas įėjimas - užsiregistruokite

• Dirbame: Nuo antradienio iki šeštadienio 10:00-17:00

• Adresas: Pilies g. 40, Vilnius

Nelegali lietuviška spauda

Knygynas – lietuviškos kultūros bastionas penkiose okupacijose

1906 m. Marija Šlapelienė atidarė vieną pirmųjų lietuviškų knygynų Vilniuje.
Jis veikė per:

• carinę Rusiją,

• kaizerinę Vokietiją,

• lenkų valdžią,

• hitlerinę okupaciją,

• sovietmetį.

Knygynas buvo persekiojamas, kratomas, laikinai uždaromas, o pati Marija – tardoma ir kalinama.
Tačiau žmonės čia vis tiek rinkosi – pirkti lietuviškų knygų, pasitarti, susipažinti, aptarti idėjas, kurias valdžia bandė užgniaužti.

Kai sovietai 1949 m. jį galutinai uždarė, tai buvo ne šiaip administracinis sprendimas – tai buvo mėginimas užgesinti lietuvybės liepsną Vilniaus širdyje.

Knygynui teko dirbti carinės (1906–1915), kaizerinės (1915–1920), lenkų (1920–1939) ir sovietinės okupacijos (1939–1945) sąlygomis. Nuo politinių sąlygų priklausė knygyno ekonominė būklė: valiuta, knygų kainos, darbo sąlygos. Reikėjo nemažai sumanumo ir gebėjimo prisitaikyti prie esamo režimo reikalavimų, mokėti apeiti įvairius suvaržymus ir labai dažnai imtis konspiracijos. Kiekviena okupacinė valdžia įvairiais būdais gniaužė lietuvišką žodį. O ir pačių lietuvių Vilniuje tuomet tegyveno 3 procentai… Bet nežiūrint į viską, Šlapeliams sekėsi. Šis knygynas – vienas ilgiausiai veikusių lietuviškų knygynų Vilniuje.

Marijos ir Jurgio Šlapelių knygynas išliko lietuviškosios kultūros sala visais negandų laikais – čia būdavo rengiami nuolatiniai lietuvių susitikimai, lankydavosi dukters Gražutės krikšto tėvas dr. Jonas Basanavičius, užsukdavo Jonas Jablonskis, Juozas Tumas-Vaižgantas, iš Kauno atvykdavo vyresnėlės Laimutės krikšto tėvas dainininkas Kipras Petrauskas. Lenkmečiu knygynas buvo apkrautas dideliais mokesčiais, tad teko prekiauti ir kanceliarinėmis prekėmis. Iš Lietuvos knygyną pasiekdavo vadovėliai, kuriuos griežtai tikrindavo cenzūra, be kalbų konfiskuodama knygas, kuriose rasdavo paminėtą „okupuotą Vilnių“. Pasunkėjus sąlygoms gauti leidimus gabenti knygoms, jas atveždavo per Latviją, Vokietiją.

Caro žandarai nuolat sekė Šlapelius. 1914 metų gegužės mėnesį knygyne buvo atlikta krata, po kurios Marija ir Jurgis gavo šaukimą į teismą.

Dauguma vilniečių, 1920 m. lenkams okupavus Vilniaus kraštą, išsikėlė į Lietuvą. Šlapeliai nė nesvarstė kraustytis iš sostinės. Beje, nuo 1927 m. Šlapelis buvo vienintelis lietuvis Vilniaus miesto taryboje.

1938 m., lenkams uždarius beveik visas lietuvių švietimo ir kultūros įstaigas Vilniaus krašte, po keturias savaites trukusios kratos knygyne ir namuose, konfiskavus daugybę knygų, Šlapeliams buvo iškelta byla – jie kaltinti nelegalių, t. y. Nepriklausomoje Lietuvoje spausdintų, lietuviškų knygų platinimu, kvalifikuojant tai kaip priešvalstybinę veiklą.

Vilnių okupavę vokiečiai apkrovė knygyną mokesčiais, Marija neišvengė cenzūros ir kratų, o sykį net ir Lukiškių kalėjime teko pabuvoti, kai buvo sulaikytos dvi moterys kartu su kalendoriais, pirktais Šlapelių knygyne, platinusios atsišaukimus prieš vokiečių valdžią.

knygynas buvo perskirtas į dvi dalis, lietuviška literatūra buvo laikoma vienoje iš jų. Į jas buvo atskiri įėjimai – iš kiemo ir iš gatvės. Kai knygyne darydavo kratas, ypač dažnai tai buvo lenkmečiu, niekaip nerasdavo lietuviškų leidinių. Lenkmečiu Šlapelienę nuo nemalonumų gelbėjo ir tai, kad ji puikiai kalbėjo lenkiškai. Nors vis tiek sykį buvo sulaikyta 3 paroms.

1938 suimta, jai iškelta byla už Lietuvoje išleistų knygų ir žemėlapių platinimą.

Carinės Rusijos, kaizerinės Vokietijos, po to Lenkijos valdžia knygyną ne kartą krėtė, o jo savininkę tardė. 1938 m. Šlapelienei buvo sudaryta byla, bet pagerėjus Lietuvos ir Lenkijos santykiams teismas neįvyko.

„Pagaliau Lenkijos vyriausybė nutarė galutinai likviduoti visą Vilniaus krašto lietuvių kultūrinę veiklą, – savo prisiminimuose rašė Marija Šlapelienė. – To plano vykdytoju paskyrė Vilniaus vaivadą Ludwiką Bocanskį. Viena po kitos buvo uždaromis švietimo draugijos, jų įsteigtos mokyklos, skaityklos, bibliotekos. Galop uždarė ir Lietuvių mokslo draugiją.“

Audra atūžė ir į Šlapelių namus. 1938 m. pavasarį lenkai, keturias savaites krėtę knygyną, apstulbo pamatę, kiek lietuviškos literatūros buvo jame paslėpta. Įvykį aprašė „Kurier Wilenski“ ir kiti lenkų laikraščiai. Baigus kratą iš knygyno buvo išvežti keli sunkvežimiai knygų, o knygynas buvo išbrauktas iš Lenkijos knygininkų sąjungos narių. Tai buvo labai sunkus smūgis Marijai, tačiau netrukus prasidėjo karas ir Vilnius atiteko Lietuvai.

Prasidėjus antrajam pasauliniam karui, mirus vyrui, o trims vaikams pasitraukus į Vakarus, Marija liko vienui viena, o jos knygynas buvo uždarytas. Nepaisant to, Marija vis tiek liko Vilniuje, iš kurio nepasitraukė net ir siaučiant karo bei okupacijos negandoms. Knygyno uždarymas Šlapelienei buvo ypač skaudus..

Kai Šlapelis mirė, o vaikai pasitraukė į Vakarus, ji prasmės tematė tik knygyne, tik ten jautėsi svarbi.

Ne kartą knygyne buvo daromos kratos, savininkė baudžiama nuobaudomis, keliamos bylos. Karo metais, kai dauguma M. Šlapelienės giminių pasitraukė į Rusiją, Marija liko Lietuvoje, savo mylimame Vilniuje, nes, kaip yra sakiusi, „Su Lietuva ir Vilniumi skirtis, vis vien kaip žengti į kapus“ [2, p. 288].
Kai 1949 m. knygynas buvo uždarytas, dalis knygų pateko į tuometinius Knygų rūmus, dalis – į Lietuvos mokslines bibliotekas.

Caro žandarai nuolat sekė Šlapelius. 1914 metų gegužės mėnesį knygyne buvo atlikta krata, po kurios Marija ir Jurgis gavo šaukimą į teismą. „Nervinomės abu, na, kas bus, tai bus. Po kurio laiko, birželio mėnesį, gauname šaukimą pas teismo tardytoją, abu kaltinami „priešvalstybinio turinio literatūros platinimu ir pardavinėjimu“ pagal 129 str. Grėsė viso turto konfiskavimas ir ištrėmimas Sibiran, o gal ir katorga. Buvo paskirta ir tardymo diena. Tik štai, kaip perkūnas iš giedro dangaus, – paskelbtas karas“ (iš Marijos Šlapelienės prisiminimų).

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Jurgis Šlapelis, mobilizuotas kaip atsargos gydytojas, palikęs Mariją kartu su dukrelėmis Laimute ir Gražute ir sūneliu Jurgučiu, išvyko į Rusiją, iš kurios jis pasiligojęs grįš tik 1918 m. Marijos Šlapelienės pečius užgulė knygyno ir šeimos rūpesčiai. Ypač sunkūs buvo 1915 metai, kai šeimą ištiko skaudi netektis – mirė vos metukų sulaukęs Jurgiukas.

Vilnių okupavę vokiečiai apkrovė knygyną mokesčiais, Marija neišvengė cenzūros ir kratų, o sykį net ir Lukiškių kalėjime teko pabuvoti, kai buvo sulaikytos dvi moterys kartu su kalendoriais, pirktais Šlapelių knygyne, platinusios atsišaukimus prieš vokiečių valdžią.

1918–1920 m. Vilnius iš rankų į rankas ėjo net aštuonis kartus: jį valdyti siekė Vilniaus taryba, Vokiečių kareivių taryba, Lenkų komitetas, Darbininkų taryba. 1919 m. pradžioje miestą užėmusius lenkų legionierius po kelių mėnesių išvijo rusų remiami bolševikai. Dar po kelių mėnesių bolševikams teko bėgti nuo sugrįžusių lenkų. 1920 m. liepos 12 d., rusų kariuomenei išstūmus lenkus iš Vilniaus, Lietuva pareikalavo, kad Rusija laikytųsi 1920 m. liepos 12 d. sutarties, pagal kurią Vilnius turėjo priklausyti Lietuvai. Tačiau neilgam – 1920 m. spalio 9 d. lenkų generolo Lucjano Żeligowskio pulkai užėmė Vilnių, kurį Lenkija valdė iki 1939 m.

Sovietmečiu knygynas buvo likviduotas (likusios knygos išdalytos Knygų rūmams ir didžiosioms Vilniaus bibliotekoms), bet Šlapelienė, pagal tų laikų supratimą, nenukentėjo, 1956 m., per lietuvių operos auksinį jubiliejų, net buvo prisiminta ir pagerbta. Tačiau ji labai sunkiai išgyveno knygyno uždarymą, sovietų politinę bei kultūrinę priespaudą.

Vidaus reikalų ministerijos nurodymu M. Šlapelienės knygyno knygos be jokio atlygio buvo atiduotos Lietuvos knygų rūmams. Tokiu būdu Knygų rūmai tapo viena didžiausių senosios spaudos saugyklų. Nesurašytas knygas ir kitus leidinius išgabeno penki sunkvežimiai. 1949 m. liepos 21 d. knygyno, kurį Marija vadino „savo šventyklėle“, nebeliko…

1906-1949

„Turėjau lietuvių knygyną, per kurį nuo 1906 iki 1946 m. skleidėme šviesą lietuvių tarpe. Jame vargome, dirbome, nepaisydami nei sveikatos, nei grėsmės iš kiekvienos mus slegiančios valdžios (kurių tiek pasikeitė mūsų laikais!), nežiūrėdami pavojų, nei teismų, kratų, kalėjimų. Ir vis tai – dėl to spausdinto žodžio!“ - Marija Šlapelienė

„Nervinomės abu, na, kas bus, tai bus. Po kurio laiko, birželio mėnesį, gauname šaukimą pas teismo tardytoją, abu kaltinami „priešvalstybinio turinio literatūros platinimu ir pardavinėjimu“ pagal 129 str. Grėsė viso turto konfiskavimas ir ištrėmimas Sibiran, o gal ir katorga. Buvo paskirta ir tardymo diena. Tik štai, kaip perkūnas iš giedro dangaus, – paskelbtas karas“

M. Šlapelienės knygyno sandėliai po kratos. Knygyne dažnai buvo daromos kratos, ieškant draudžiamų spaudinių. Po šios kratos Marijai ir Jurgiui Šlapeliams buvo iškelta baudžiamoji byla. Sandėliai buvo atidaryti tik 1939 m.

Neišsiųstame laiške vaikams apie atsisveikinimą su knygynu Šlapelienė rašė: „Puoliau ant grindų, jas pabučiavau — juk aš čia paskutinį kartą… daugiau čia ateit nebegalėsiu, niekas čia manęs jau nebeįleis… Akmuo nusiminimo prislėgė širdį, ne — atrodė aš nebeturiu ir širdies… man kažkas iš krūtinės ją išplėšė…“

„Knygyną laikyti pasidarė nuostolinga, ypač kad jis buvo okupantų apdedamas neproporcingai dideliais mokesčiais. Nepaisant to, dr. Šlapeliui niekada nebuvo kilusi mintis pačiam uždaryti tą lietuvybės ir lietuviškos knygos platinimo židinį“ - Gražutė Šlapelytė

„Pagaliau Lenkijos vyriausybė nutarė galutinai likviduoti visą Vilniaus krašto lietuvių kultūrinę veiklą, To plano vykdytoju paskyrė Vilniaus vaivadą Ludwiką Bocanskį. Viena po kitos buvo uždaromis švietimo draugijos, jų įsteigtos mokyklos, skaityklos, bibliotekos. Galop uždarė ir Lietuvių mokslo draugiją.“ - Marija Šlapelienė

Marija ir Jurgis Šlapeliai, jų sūnus Skaistutis ir Adelė Klišytė mini lietuviško knygyno Vilniuje 25-metį. 1931 Vasario 19 d.

Keliaujantis "skolinamasis knygynėlis"

• Ekskursijos - užsiregistruokite

• Kiekvieną penktadienį | 10:00-17:00

• Ekskursijos lietuvių ir anglų kalbomis

Predict the future by creating it

Šlapeliai įkūrė pirmąjį lietuvišką „skolinamąjį knygynėlį“, kuris buvo labai populiarus ir veikė visą knygyno gyvavimo laiką. Skolintojas turėdavo palikti knygos vertės užstatą, o už skaitymą buvo imamas nedidelis mokestis.

Žmonės pinigų knygoms neturėjo, tad Šlapelis įsteigė skolinamąjį knygynėlį – skolino knygas už knygos vertės užstatą ir nedidelį procentą už paskaitymą. Knygyne pardavinėjo ir kanceliarines prekes, atvirukus, sagas, pudrą, smeigtukus, krakmolo tabletes ir t.

„Skolintojų buvo nemažai – ir senų, ir vidutinio amžiaus žmonių, ir jaunimo. (…) Šlapelis rūpestingai knygynėlį prižiūrėjo. Vis naujausiomis knygomis jį papildydavo, tenkino skaitytojų reikalavimus, pageidavimus,“ - M.Šlapelienė

Predict the future by creating it

Šlapelis 1907 m. išsileido savo pirmąjį žodyną (tai buvo ir pirmasis lietuviškas tarptautinių žodžių žodynas) – „Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlį“, kuris buvo labai populiarus. Ypač populiarus buvo lenkmečiu išleistas „Lenkų ir lietuvių kalbos žodynas“.

Lenkų laikais vadovėliai buvo gabenami iš Lietuvos, kur kartais gavę leidimus Šlapeliai nuvykdavo knygų ir periodikos.

Prie knygyno veikė Lietuviškų knygynėlių draugija – Šlapeliai komplektuodavo populiarių knygų bibliotekėles ir siųsdavo į provinciją.

„Karo laiku prie vokiečių 1915–1918 m. Lietuvių mokslo draugija spausdino labai reikalingų vidurinėms mokykloms vadovėlių. Kai tik knygos būdavo išspausdintos, aš visas nupirkdavau ir gabendavau į knygyną. Paskui jos keliaudavo po plačiąją Lietuvą, kur kas jų reikalavo“ - M.Šlapelienė